Šis pranešimas rengtas remiantis daugiausia Užsienio reikalų komisijos protokolais, rašytais nuo 1990 m. kovo 19 d. iki 1992 m. lapkričio 11d., atskirų komisijos narių prisiminimais, pastabomis, asmenine patirtimi bei kita medžiaga. Komisijoje dirbau visą Aukščiausiosios Tarybos (AT) kadenciją. Todėl pranešimas gali atrodyti šiek tiek subjektyvus, nors stengiausi vengti šališkumo, simpatijų bei antipatijų.
Manau, kad Aukščiausiosios Tarybos Užsienio reikalų komisija (URK), būdama AT struktūros dalimi, buvo viena iš tų, kuri ženkliai prisidėjo prie jaunos atgimusios Lietuvos valstybės pripažinimo įteisinimo, tiesioginės informacijos apie Lietuvą skleidimo, užsienio politikos formavimo bei parlamentinių santykių su kitų valstybių parlamentais užmezgimo. Ji taip pat vykdė, kiek sugebėjo, parlamentinę Užsienio reikalų ministerijos kontrolę.
Svarbiausias asmuo formuojant Lietuvos Respublikos užsienio politiką 1990–1992 m., mano galva, buvo AT Pirmininkas Vytautas Landsbergis. Jam aktyviai talkino AT Prezidiumo nariai, ypač Bronislovas Kuzmickas. Jis buvo dažnas svečias Komisijoje, teikė pasiūlymus ir įsiklausydavo į URK narių nuomones. Užsienio politika gana plačiai atspindėta AT Pirmininko V. Landsbergio knygose ir gausiose publikacijose.
Pirmuoju smuiku Lietuvos užsienio politikoje kurį laiką, ypač po susitikimų su didžiųjų Vakarų valstybių vadovais 1990 m. balandžio–gegužės mėnesiais, ir po to bandė griežti Ministrė Pirmininkė Kazimira Danutė Prunskienė, ne visada derinusi savo veiksmus su AT Prezidiumo vadovybe ir beveik visai nebendravusi su URK. Ne itin glaudžius ryšius ji palaikė ir su AT deputatų dauguma. Apie tai ji pati užsimena savo atsiminimų knygelėje
„Gintarinės ledi išpažintis“. Vis dėlto premjerės K. D. Prunskienės indėlis siekiant Lietuvos valstybės pripažinimo yra nemenkas. Jį teigiamai įvertino ir AT Pirmininkas V. Landsbergis viename iš AT plenarinių posėdžių 1990 m. gegužės 10 d.
Tiesiogiai Lietuvos Respublikos užsienio politiką įgyvendino naujai įsteigta Užsienio reikalų ministerija, į kurią buvo priimti dirbti ir keletas buvusių sovietinės LTSR užsienio reikalų ministerijos darbuotojų. Didžioji dauguma naujai priimtų žmonių buvo neragavę diplomatijos mokslų, tačiau turėjo ambicijų tapti Lietuvos diplomatais.
Užsienio reikalų komisija, kaip ir kitos AT komisijos, buvo įsteigta AT nutarimu 1990 m. kovo 14 d. Visos komisijos buvo sudaromos ne partiniu ir ne frakciniu, o savanoriškumo, deputatų pasirinkimo principu. Daugiausia deputatų, kaip nurodo Virgilijus Čepaitis, – po dvidešimt – užsirašė į Užsienio reikalų ir Švietimo, mokslo ir kultūros komisijas.
Man pavyko suskaičiuoti aštuoniolika AT deputatų, įvairiu laiku dalyvavusių Užsienio reikalų komisijos darbe.
Pirmajame URK posėdyje, kuris, matyt, nebuvo protokoluojamas, nes protokolas nėra išlikęs, buvo renkamas Komisijos pirmininkas. Kaip paliudijo Romas Gudaitis, jis pasiūlė URK pirmininku išrinkti Emanuelį Zingerį. Buvo ir kitų siūlymų, tačiau dauguma palaikė E. Zingerio kandidatūrą. Šiame poste jis išbuvo beveik dvejus metus – iki 1992 m. sausio 16 d. Sausio 16 d. posėdyje komisijos pirmininku buvo išrinktas Albinas Januška. Tačiau jo kandidatūra nebuvo pateikta Aukščiausiajai Tarybai. Vasario 12 d. pirmininku Komisija išrinko Vidmantą Povilionį, atstovaujantį Tautos pažangos frakcijai. Jo kandidatūrą pasiūlė A. Januška ir Justas Vincas Paleckis. V. Povilionis šias pareigas ėjo iki AT darbo pabaigos.
Pirmasis protokoluotas URK posėdis įvyko 1990 m. kovo 19 d. Jame dalyvavo penkiolika AT deputatų: Laima Liucija Andrikienė, Arūnas Degutis, A. Januška, Česlovas Juršėnas, Valdemaras Katkus, Egidijus Klumbys, Stasys Kašauskas, Česlavas Okinčicas, Nijolė Oželytė-Vaitiekūnienė, J. V. Paleckis, V. P. Plečkaitis, Antanas Račas, Petras Vaitiekūnas, Vidmantas Žiemelis, E. Zingeris. Komisijai taip pat priklausė, tik tame posėdyje nedalyvavo V. Povilionis (iš pradžių užsirašęs į Krašto apsaugos komisiją), R. Gudaitis, Rimvydas Valatka. Vėliau Č. Juršėnas, R. Gudaitis, V. Katkus paliko URK.
Trylika iš minėtųjų URK narių buvo vilniečiai, trys – kauniečiai, vienas – iš Klaipėdos ir vienas – iš Kelmės. Beje, Aukščiausiosios Tarybos išleistoje knygoje „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. 1990–1992“ Užsienio reikalų komisijos sąraše – tik dešimt deputatų. Matyt, knygos sudarytojai neatsižvelgė į tai, kad dalis deputatų dirbo dviejose komisijose, o kai kuriuos, ko gero, pamiršo paminėti.
Parlamentinės frakcijos Aukščiausiojoje Taryboje susikūrė vėliau, tačiau jau nuo pirmos dienos buvo aiški takoskyra tarp Algirdo Brazausko vadovaujamos LKP ir V. Landsbergio vadovaujamo Sąjūdžio klubo deputatų. Dauguma URK narių atstovavo Sąjūdžiui ir buvo nepartiniai. Koks trečdalis buvo LKP nariai (Č. Juršėnas, S. Kašauskas, N. Oželytė, V. J. Paleckis, R. Gudaitis, R. Valatka, V. Žiemelis). Kai kurie jų buvo Sąjūdžio remti ir priklausė Sąjūdžio klubui. Nemenka dalis buvusių LKP narių greit paliko šią partiją, pasiskirstę po įvairias frakcijas. Pavyzdžiui, ne tik Kairiųjų, bet ir Liberalų frakciją sudarė vien buvę LKP nariai ar buvę aukšti komunistinės jaunimo organizacijos (VLJKS) pareigūnai, išskyrus, berods, vieną – Joną Tamulį.
Iš 133 iki 1990 m. kovo 11 d. į Aukščiausiąją Tarybą išrinktų deputatų 70 buvo nepartinių ir 40 – LKP narių. Devyni priklausė LSDP, trys – LDP, du – krikščionys demokratai, keturi – žalieji, penki – SSKP.
Kuriantis frakcijoms, URK nariai pasiskirstė po įvairias frakcijas. Daugiausia – keturi – Komisijos narių priklausė Sąjūdžio centro frakcijai: A. Januška, V. P. Plečkaitis, P. Vaitiekūnas, S. Kašauskas; Jungtinei Sąjūdžio frakcijai – vienas – Antanas Račas; Tautos pažangos, susikūrusiai tik 1992 m. sausio 22 d., – trys: A. Degutis, E. Klumbys, V. Povilionis; Kairiųjų (vėliau – LDDP) – vienas – Č. Juršėnas, Nuosaikiųjų frakcijai, susikūrusiai 1991 m. gegužę, – du: N. Oželytė ir E. Zingeris, Lenkų frakcijai – vienas – Č. Okinčicas, Liberalų frakcijai – vienas – R. Valatka. Jokiai frakcijai nepriklausė trys: V. Katkus, R. Gudaitis ir J. V. Paleckis.
1990 m. kovo 19 d. vykusiame URK posėdyje buvo išrinkti komisijos pirmininko pavaduotojai. Juos pasiūlė E. Zingeris. Pavaduotojais tapo trys parlamentarai: E. Klumbys, turėjęs kuruoti ryšius su Vakarų Europa ir Šiaurės Amerikos valstybėmis; J. V. Paleckis, atsakingas už ryšius su Rytų, Vidurio Europos ir Tolimųjų bei Artimųjų Rytų valstybėmis; V. Katkus turėjo būti atsakingas už einamuosius reikalus, o tai reiškė ir santykius su Užsienio reikalų ministerija, į kurią jis vėliau perėjo, tapdamas ministro pavaduotoju ir išlikdamas AT deputatu. Išrinkus pirmininku V. Povilionį, jo pavaduotojais tapo A. Januška ir Č. Okinčicas.
Aukščiausiosios Tarybos deputatai, ypač URK nariai, be savo tiesioginio darbo parlamente ir su rinkėjais, dažnai didelį dėmesį skyrė susitikimams su kitų šalių parlamentarais, ieškodami greitesnio Lietuvos valstybės pripažinimo. Jie siekė pristatyti Lietuvą kaip valstybę užsienio žiniasklaidai ir visuomenės grupėms, aiškino užsienio politikams Lietuvos teisę egzistuoti savarankiškai ir nepriklausomai, įtikinėjo manančiuosius, kad mes, lietuviai, per daug greitai paskelbėme savo nepriklausomybę, kad trukdome M. Gorbačiovo reformoms ir t. t.
Pirmą kartą už Lietuvos ribų teko būti 1990 m. balandžio pradžioje Žmogaus teisių (Human Rights) konferencijoje. Man tai buvo pirmoji kelionė į užsienį apskritai, nes komunistiniais laikais dėl savo pažiūrų tokios galimybės neturėjau.
Į ją buvome pakviesti trys Komisijos nariai: A. Degutis, P. Vaitiekūnas ir aš. Lenkijos Respublikos senatorius Zbignevas Romaševskis (Romaszewski) (1940 –2014) pasistengė, kad konferencija būtų surengta Punske, prie pat Lietuvos sienos, kurią dar saugojo rusų pasieniečiai, nes Lenkijoje tebebuvo – iki 1993 m. rugsėjo – sovietinės kariuomenės daliniai. Į nedidelį Punsko miestelį buvo pakviesti ir žiniasklaidos atstovai ne tik iš Lenkijos, bet ir iš Didžiosios Britanijos. Žurnalo „New Statesman sočiety“ atstovas, remdamasis mūsų AT deputatų pasakojimais, leidinio skaitytojams paskyrė du puslapius apie Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją, pavadinęs straipsnį „What Sajudis wants“. Dalyvavome ir Punsko lietuvių taikioje demonstracijoje, kurioje jie, nešini tautinėmis vėliavomis ir šūkiais, parėmė Lietuvos nepriklausomybę. Su panašiomis misijomis teko dalyvauti su kolegomis deputatais ne tik iš URK.
1990 m. gegužės 9 d. kartu su Stasiu Malkevičiumi buvome komandiruoti į prieš pusmetį susijungusį Berlyną dalyvauti konferencijoje „Europa. Naujas mąstymas“. Abu atstovavome Sąjūdžio klubui, tačiau rengėjai mums nežinant buvo pakvietę ir deputatą Algirdą Kumžą iš Liberalų frakcijos. Jo mintys politiškai buvo „korektiškesnės“ nei mudviejų. Nelengva buvo mums, sąjūdiečiams, įtikinti vokiečius, kurių dauguma buvo M. Gorbačiovo politikos rėmėjai, kad Sąjūdžio pasirinktas kelias, kuriuo mes su Stasiu neabejojome, yra teisingas.
Vokietijoje man teko dalyvauti susitikimuose su įvairiais visuomenės sluoksniais, pradedant Bundestago deputatais ir baigiant nedidelių miestelių gyventojais, kai jie vakarais ateidavo pasiklausyti deputato iš Lietuvos, apie kurią beveik nieko nežinojo. Įsiminė pokalbis su paprastais vokiečių piliečiais – namų šeimininkėmis, darbininkais ir mokytojais netoli Heidelbergo, kur gyveno ir žmones į susitikimą subūrė iš Lietuvos kilęs istorikas Arthuras Hermannas, simpatizavęs Sąjūdžiui ir nepriklausomybės siekiui.
Sėkmingas buvo Komisijos narių L. Andrikienės ir V. Žiemelio vizitas į Moldovą 1990 m. gegužės pabaigoje. Tai buvo trečias parlamentarų vizitas bandant paveikti Moldovos Aukščiausiosios Tarybos deputatus pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Jo metu V. Žiemeliui pasakius kalbą Moldovos parlamento posėdyje, deputatai balsavo dėl Lietuvos valstybės pripažinimo. Nepaisant Maskvos spaudimo, didžioji moldovų deputatų dalis gegužės 31 d. savo balsais pripažino Lietuvos valstybę. Tiesa, pati Moldova tuomet buvo dar sovietinė respublika ir jos Aukščiausiosios Tarybos sprendimas buvo daugiau simbolinis solidarumo su Lietuva aktas. Vis dėlto jai priimti tokį sprendimą, ko gero, buvo kur kas sunkiau, nei NATO narei Islandijai po aštuonių mėnesių.
Užmezgant santykius su Lenkijos „Solidarumo“ vadovybe, lenkų valdžia ir visuomene, svarbų vaidmenį suvaidino URK narys Č. Okinčicas. Jo intensyvios veiklos dėka Lenkijoje atsirado daug Lietuvos draugų, remiančių mūsų nepriklausomybę.
Kad daugiau suprastume Užsienio reikalų komisijos specifiką bei jos darbo pobūdį, pateiksiu kelių jos posėdžių darbo turinį. Pvz., 1990 m. kovo 22 d. Komisijoje, be kitų klausimų, buvo svarstomas kandidato į užsienio reikalų ministro postą klausimas.
Svarstant ministro kandidatūrą, į URK atvyko AT pirmininkas V. Landsbergis, premjerė K. D. Prunskienė, AT Prezidiumo nariai B. Kuzmickas, Mečys Laurinkus, Česlovas Vytautas Stankevičius. Kandidatas į ministrus Algirdas Saudargas trumpai prisistatė komisijai. V. Landsbergis, kaip rašoma protokole, pasiūlė komisijos nariams pagalvoti ir apie kitas galimas kandidatūras, nes „A. Saudargui gali būti pasiūlytas kitas postas Vyriausybėje“. Komisija nusprendė pritarti A. Saudargo kandidatūrai, o „atsiradus būtinumui pasiruošusi svarstyti ir kitas kandidatūras.“
J. V. Paleckio liudijimu, dar anksčiau, prieš A. Saudargo tvirtinimą, K. D. Prunskienė važiuojant jiems kartu automobiliu pasiūlė jam tapti užsienio reikalų ministru, tačiau su sąlyga, kad jis išstos iš LKP, kaip tai buvo padariusi pati K. D. Prunskienė. J. V. Paleckis nesutiko palikti LKP ir ši pareigybė jam daugiau nebuvo siūloma. Tačiau jei ji ir būtų buvusi siūloma, vargu ar AT dauguma jai būtų pritarusi.
1990 m. kovo 28 d. URK priėmė TSRS liaudies deputatų delegaciją, o balandžio 4 d. V. P. Plečkaičio pasiūlymu parengė ir išsiuntė laišką Vokietijos lietuvių bendruomenės pirmininkui J. Sabui dėl informacinio centro Vokietijoje įkūrimo.
Toks informacinis centras buvo įsteigtas Hiutenfelde Vokietijos lietuvių centre, talkinant Vasario 16-osios gimnazijoje dirbusiems lietuviams. Lietuvos atstovu 1991 m. vasario pabaigoje tapo Komisijos narys Antanas Račas. Atstovybė veikė iki diplomatinių santykių užmezgimo su Vokietija – iki 1991 m. rudens. 1990 m. gegužės 10 d. Komisijos posėdyje E. Zingeris pateikė informaciją, kad jau parengta informacinė atstovybė Varšuvoje ir kad Č. Okinčicas ieško tinkamo žmogaus į ją. Vėlesniame posėdyje, gegužės 16 d., tokiu kandidatu buvo patvirtintas istorikas dr. Bronius Makauskas. Tokį pat centrą numatyta įsteigti ir Estijoje bei kitose šalyse.
Kai kada URK rengdavo bendrus posėdžius su kitomis komisijomis. 1990 m. gegužės 14 d. buvo surengtas posėdis su Valstybės atkūrimo komisija derybų su SSRS klausimu. Jame deputatai diskutavo apie tai, kaip, išsaugant Kovo 11-osios Akto galiojimą, sumažinti ekonominės blokados poveikį Lietuvos ūkiui ir nuraminti dėl blokados kylančias dalies visuomenės nepasitenkinimo nuotaikas.
Gegužės 23 d. posėdyje E. Klumbys informavo apie savo kelionę į Briuselį ir pastangas ten, padedant krikščionių demokratų frakcijai, įsteigti Lietuvos informacinį centrą. Centras turėjo vadintis Lietuvos krikščionių demokratų centru. Vėliau jis buvo įsteigtas ir tapo vienu svarbiausių Lietuvos diplomatinių centrų po Maskvos.
Gegužės 28 d. įvyko URK narių susitikimas su Latvijos ir Estijos parlamentų užsienio reikalų komisijomis. Po ilgų diskusijų buvo „prieita [prie] išvados, kad tokie klausimai, kaip pasiruošimas ir dalyvavimas antrajame Helsinkio pasitarime, teritorijų neliečiamybė ir sienų klausimas, TSRS ginkluotojų pajėgų buvimas Baltijos valstybių teritorijose, TSRS piliečio statusas, gali būti sprendžiami po jų parengiamojo suderinimo ir konsultacijų Baltijos Respublikų Aukščiausiųjų Tarybų komisijose.“ Dokumentą pasirašė Estijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Užsienio reikalų komisijos pirmininkas Indrekas Toomė, Latvijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Užsienio reikalų komisijos pirmininko pavaduotojas Indulis Berzinis ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Užsienio reikalų komisijos pirmininkas E. Zingeris.
1990 m. birželio 4 d. posėdyje, be kitų klausimų, buvo aptariamas planuojamas susitikimas su Ministre Pirmininke K. D. Prunskiene. Diskusijose paaiškėjo deputatų požiūris į jos vykdomą užsienio politiką keliaujant po Vakarų šalis ir susitinkant su valstybių vadovais. A. Januška teigė, esą „Prunskienė norės, kad pripažintų jos pirmumą vedant užsienio politiką“. E. Klumbys kalbėjo: „Ji susitinka su valstybės vadovais. Aš nepatenkintas, kad neturiu informacijos.“ J. V. Paleckis tvirtino, kad „mes pradedame ją kaltinti, o reikia bendradarbiauti“. L. Andrikienė priminė, kad vyriausybės aukščiausioji prerogatyva – „formuoti užsienio politiką“. Deja, susitikimas su premjere neįvyko.
URK, kaip ir kitos parlamento komisijos, pasisakydavo dėl įvairių kandidatūrų į svarbias valstybės institucijų vadovus. Birželio 18 d. buvo vieningai nepritarta Domo Šniuko ir Skirmanto Valiulio kandidatūroms į Lietuvos radijo ir televizijos vadovo postą. Juo buvo patvirtintas Algirdas Kaušpėdas. Šiek tiek anksčiau komisijos nariai vieningai parėmė Kazimiero Uokos kandidatūrą į valstybės kontrolieriaus pareigas. Sąjūdžio deputatai daugiau pasitikėjo su Sąjūdžiu susijusiais visuomenininkais, o ne LKP ir buvusia nomenklatūra.
1991 m. spalio 2 d. Komisija svarstė Užsienio reikalų ministerijos vadovybės prašymą suteikti aukščiausius diplomatinius rangus ministrui A. Saudargui, ministro pavaduotojams V. Katkui ir R. Grižui. Nuspręsta, kad aukščiausi diplomatiniai rangai ministerijos vadovybei yra „per ankstyvi. Pirmiausia reikėtų suteikti rangus nusipelniusiems Lietuvos Respublikos misijų užsienyje vadovams (S. Lozoraičiui, A. Simučiui ir kitiems).“
Į šį URK pasiūlymą AT Prezidiumas neatsižvelgė ir aukščiausius diplomatinius rangus Užsienio reikalų ministerijos vadovams suteikė, nepaisant to, kad Komisijos nariai protestavo ir Prezidiumo sprendimą siūlė panaikinti. Deputatas V. Žiemelis savo ir Tautininkų frakcijos vardu 1991 m. spalio 14 d. apkaltino V. Katkų, kad jis iškraipė jo pateiktą įstatymo projektą dėl rangų suteikimo – vietoj žodžių „prieš tai gavus Užsienio reikalų komisijos sutikimą“ įrašė žodžius „atsižvelgus į Aukščiausiosios Tarybos Užsienio reikalų komisijos išvadas“, ir dėl tokio elgesio siūlė V. Katkų atleisti iš ministro pavaduotojo pareigų. V. Katkus atleistas nebuvo, nes į V. Žiemelio pareiškimą dauguma neatsižvelgė.
Po nesėkmingo konservatyvių komunistų pučo Maskvoje prasidėjo gana spartus Lietuvos valstybės pripažinimo procesas. Užsienio reikalų komisijos darbas darėsi labiau rutininis: kandidatų į Lietuvos Respublikos atstovybes svarstymas, parlamentinių delegacijų priėmimas. Išskirčiau susitikimą su Baltarusijos delegacija, kai Liaudies fronto vadovas Zenonas Pozniakas kalbėjo apie galimas baltarusių pretenzijas į Lietuvos valstybės žemes, ir itindvasingą susitikimą su Tibeto lyderiu Dalai Lama.
Lietuvai gavus daugumos šalių pripažinimą, ją pripažinti siekė ir Taivanas. Dalis URK narių pasisakė už Taivano pripažinimą. Šis pripažinimas būtų reiškęs diplomatinių santykių nutraukimą su žemynine Kinija. Kad labiau palenktų Lietuvos parlamentą į savo pusę, neseniai įkurta Kinijos ambasada pakvietė Komisijos narius aplankyti Kiniją. AT Prezidiumas komandiravo V. Povilionį ir V. P. Plečkaitį. V. Landsbergis prisakė mums ten aplankyti politinius kalinius. Tačiau šios užduoties atlikti mums nepavyko – taip stropiai ir atvirai vizito metu buvome kontroliuojami kinų saugumo žmonių.
Paskutinis Užsienio reikalų komisijos posėdis įvyko 1992 m. lapkričio 11 d. Jo metu buvo patvirtintas Česlovo Vytauto Stankevičiaus skyrimas Lietuvos Respublikos specialiųjų misijų ambasadoriumi ir aukščiausio diplomatinio nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus rango suteikimas. Priimant sprendimą dalyvavo aštuoni komisijos nariai: A. Račas, V. Povilionis, A. Januška, V. P. Plečkaitis, J. V. Paleckis, E. Zingeris, N. Oželytė, Č. Okinčicas, taip pat ministras A. Saudargas ir AT Pirmininko pavaduotojas Č. V. Stankevičius.
Darbas Komisijoje ne vieną deputatą paskatino savo tolesnį gyvenimą susieti su Lietuvos užsienio politika. Keturi URK nariai tapo ambasadoriais ir atstovavo mūsų valstybei užsieniuose – (J. V. Paleckis, V. P. Plečkaitis, V. Povilionis, P. Vaitiekūnas), trys dirbo Respublikos Prezidentų A. Brazausko ir Valdo Adamkaus patarėjais (A. Januška, Č. Okinčicas, J. V. Paleckis), du – viceministrais (V. Katkus ir A. Januška), vienas – P. Vaitiekūnas – tapo užsienio reikalų ministru.
Dvi Komisijoje patarėjomis dirbusios moterys – Asta Skaisgirytė ir Violeta Motulaitė – vėliau tapo ambasadorėmis.
Šis Vytauto Petro Plečkaičio pranešimas skaitytas Lietuvos Respublikos tarptautinių santykių atkūrimo 25-mečio tarptautinėje konferencijoje 2016 m. rugsėjo 16 d. Seimo Kovo 11-osios Akto salėje. Publikuotas 17-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.
