Nuomonės

2021.10.16 09:00

Mykolas Drunga. Čekijos pamoka

Mykolas Drunga, apžvalgininkas2021.10.16 09:00

Didelė įvairiaspalvė grupė politinių partijų Čekijos Respublikoje, nepaisydamos tarp jų esančių skirtumų, susitelkė tam, kad pasipriešintų šalies ministrui pirmininkui, populistui Andrejui Babišui. Dabar opozicinės partijos Vengrijoje tikisi tokį žingsnį pakartoti.

Kaip dienrašty „New York Times“ rašė žurnalistas Andrew Higginsas, Marija Malenova, čekė pensininkė, gyvenanti tvarkingame, pasiturinčiame pietų Moravijos kaime Rozdrovicėje, pirmą kartą nuo 1989 m. vėl balsavo. Tada tai buvo pirmieji laisvi rinkimai po daugiau nei keturiasdešimt metų trukusios komunistų valdžios.

Aną penktadienį ji vėl nutarė balsuoti, bet ne dėl to, kad jai labai patiktų jos balsą gausiantys žmonės. Tai politikai, sudarę anksčiau susiskaldžiusią centro dešinės partijų koaliciją, kurią Malenova apibūdino kaip „mažesnę blogybę visų mūsų vagių kompanijoje“.

Šįkart rinkėjai turėjo bent vieną paprastą ir aiškią mintį: mes galime nugalėti Čekijos Respublikos populistą Andrėjų Babišą, mūsų milijardierių premjerą.

Per pastarąjį dešimtmetį tokie populistai kaip Babišas dažnai atrodė politiškai neįveikiami. Jie vidurio ir rytų Europoje kilo į valdžią, įkūnydami stiprių vadovų, niekinančių demokratiją, kartą.

Bet praėjusį šeštadienį nenugalimu laikomas Babišas tikrai pralaimėjo rinkimus, nes opozicijos partijos į šalį padėjo ideologinius nesutarimus ir susitelkė tam, kad iš valdžios kėdės išverstų lyderį, kuris jų nuomone ardė Čekijos demokratiją.

Jų sėkmė gali sulaukti stiprių atgarsių regione ir už jo. Vengrijoje ir Lenkijoje, kur nacionalistiniai lyderiai pridarė žalos demokratinėms institucijoms ir taikėsi pakirsti Europos Sąjungą, opozicijos vadovai telkia jėgas ir išteklius, bando sukurti vieningus pasipriešinimo frontus ir rengiasi būsimuose rinkimuose iš postų išmesti populistų lyderius.

„Populizmą įveikti įmanoma“, sakė Otto Eiblis, Masariko universiteto Brno mieste pietų Moravijoje politinių mokslų fakulteto vadovas. Anot jo, „pirmasis žingsnis supliekiant populistinį lyderį yra suvaldyti kiekvieno opozicijos veikėjo egoizmą ir pokyčių dėlei ieškoti kompromisų“.

Didžiausia kovų dėl valdžios arena ko gero gali būti Vengrijoje, kur ministras pirmininkas Viktoras Orbanas prisistato kaip „neliberalios demokratijos“ Europoje vėliavnešys.

Jo partija „Fidesz“ jau pasidarbavo, susilpnindama demokratijos apsaugą, nepriklausomą žiniasklaidą, savarankiškus teismus. Pats V. Orbanas užėmė politines radikalios dešinės pozicijas, įskaitant priešiškumą imigracijai, Europos Sąjungai ir LGBTQ teisėms, nors tuo pačiu jis vikriai priėmė kairiąją socialinės gerovės politiką. Jį pamėgdžiojo jo sąjungininkai Lenkijoje, sudarantys valdančiąją Teisės ir teisingumo partiją.

Atsidūrę prieš gerai aprūpintas ir finansuojamas politines mašinas, kaip antai V. Orbano partiją „Fidesz“ ir A. Babišo partiją „Ano“, opozicijos jėgos buvo gerokai susiskaldžiusios. Iki dabar.

Šį savaitgalį šešios Vengrijos partijos užbaigs savaitę trukusias pirmines varžybas – tai išvis pirmos tokios istorijoje, – kad sumažintų potencialių prieš V. Orbaną stojančių kandidatų sąrašą kiekvienoje rinkimų apygardoje.

Varžybose dalyvauja grupės nuo konservatyvių nacionalistų iki kairiųjų. Jie daugumos klausimų atžvilgiu tarpusavy nesutaria, tačiau juos vienija karštas troškimas pasiųsti V. Orbaną į ankstyvą pensiją.

Lenkijoje Donaldas Tuskas, buvęs ministras pirmininkas ir Europos Tarybos prezidentas, šią vasarą grįžo į Lenkiją tam, kad mobilizuotų pagrindinę opozicijos partiją ir žmones, kurie dažnai nebalsuoja, ir taip pat kad užsitikrintų paramą iš kitų opozicijos grupių.

Apeliavimas į opozicijos vienybę pasireiškė ir Rusijoje, kur praėjusį mėnesį vykę parlamento rinkimai nebuvo nei laisvi, nei teisingi.

„Į kalėjimą pasodinto opozicijos vadovo Aleksejaus Navalno šalininkai bandė įtikinti rinkėjus remti tik vieną opozicijos kandidatą kiekvienoje apygardoje – nesvarbu, jiems patinkantį ar nepatinkantį, – tam, kad laimėtų nors vieną mandatą ir taip pabaigtų Vladimiro Putino visišką viešpatavimą Rusijoje“, – rašo dienraštyje „New York Times“ žurnalistas Andrew Higginsas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt