Nuomonės

2021.10.11 18:00

Morta Vidūnaitė. Lietuva 21 amžiuje: nacionalizmas, ksenofobija ir amžinos aukos sindromas

Morta Vidūnaitė, politologė, LRT.lt2021.10.11 18:00

Lietuvos valstybė tebegyvena prisiėmusi amžinos aukos vaidmenį, todėl nesugeba pamatyti kitų, esančių kur kas blogesnėje situacijoje, kaip, pavyzdžiui, nereguliarių migrantų, populiariai vadinamų, deja, nelegaliais. Buvęs užsienio reikalų ministras, socialdemokratas Antanas Valionis yra teisus teigdamas, kad nesugebame pasirūpinti nei migrantais, nei savo tautinėmis mažumomis būtent dėl ksenofobijos.

Rasizmas ir ksenofobija glūdi posovietinės visuomenės pasąmonėje. Tačiau ar jie yra tokie beveik įgimti, beveik natūralūs istoriškai baltos tautos bruožai?

Regis, Lietuvos politinis elitas akivaizdžiai nusprendė, kad neturi kito pasirinkimo, kaip tik atliepti visuomenės antiimigracines nuotaikas (nors visuomenės nuomonės apklausos neužsakė), vieningai parodyti tautai savo nacionalistines ir ksenofobines nuostatas, idant neužprogramuotų savo nesėkmės būsimuose savivaldos, prezidento, o vėliau ir Europos Parlamento ir Seimo rinkimuose.

Migrantų teises gina nevyriausybinės organizacijos, Vytautas Valentinavičius ir nedidelė dalis žurnalistų. Net Laisvės partija, į Seimą patekusi su žmogaus teisių lozungais, į migrantų teises žvelgia rezervuotai arba pernelyg pragmatiškai (o gal ciniškai?) – maždaug, kad tik mažiau problemų su Europos Žmogaus Teisių Teismu būtų.

Neatsilieka ir socialdemokratai, taip pat vieningai balsavę už migrantų teises akivaizdžiai pažeidžiantį įstatymą. O viena labai ambicinga LSDP narė, paprastai lyg žaidžianti progresyviųjų stovykloje, pasiūlė migrantus iškeldinti į trečiąsias valstybes. Tiek to ir progresyvumo. Labai jau selektyvus jis mūsų partinėje politikoje.

Valdantieji nuolatos kertasi su itin konservatyvių pažiūrų prezidentu Gitanu Nausėda. Tačiau migrantų atveju ypač konservatorių pozicija nelabai ir skiriasi nuo prezidento.

Nacionalisto Lauryno Kasčiūno vizija pildosi! Pasistengti, kad nė vienas nebaltas migrantas, atėjęs iš Baltarusijos, negautų politinio prieglobsčio, o migrantų teises ir gyvenimo sąlygas Lietuvoje padaryti tokias, kad atgrasytų kitus potencialius migrantus nuo bandymo atvykti į mūsų šalį. Bravo!

Lietuvai, kaip valstybei ir visuomenei, tebereikia psichoterapijos dėl sovietinės praeities, nacionalizmo, rasizmo, antisemitizmo ir ksenofobijos apskritai ir, žinoma, dėl to vargšės, amžinos, nuolat gynybinę poziciją užimančios aukos sindromo.

Kas galėjo pagalvoti, kad dar prieš 2016 m. Seimo rinkimus savo ultrakonservatyvųjį, nacionalistinį krikdeminį sparną sėkmingai susilpninusi Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija dabar taip nuosekliai ir nekritiškai vykdys jų siūlomą migracijos politiką.

Mes – tremtinių tauta, mes juk gyvenome sovietinėje okupacijoje! Mums dar per daug skauda, kad užjaustume ir priimtumėme kažkokius ekonominius migrantus.

Baltarusius, kartvelus ir ukrainiečius užjaučiame labiau, nes per juos gydomės savo istorines žaizdas? Ar ir dėl to, kad jie – ne tik baltaodžiai, bet artimi istoriškai ir tapatybiškai, net jei tas artumas ir atsineštas iš dažniausiai tik juodai piešiamos sovietinės patirties?

Ta Rytų partnerystės valstybių globa mums, kaip valstybei, kaip visuomenei, leidžia pasijusti stipresniems, galingesniems. Juk tai yra kažkas savas, artimas, pažįstamas, kuriam kur kas blogiau ir kuriam galime mielaširdingai padėti. Ir net pastovėti už juos akistatoje prieš piktavales Rusiją ir Baltarusiją, atlaikyti jų įžeidinėjimus, šantažą, hibridines atakas. Ir vėl Lietuvai, ypač kaip valstybei, pasijusti auka, kenčiančia ir neišgyjančia.

Požiūris į nereguliarius migrantus neturi būti nulinės sumos žaidimas. Daugiakultūriškumas ir mums neišvengiamas, ir akivaizdu, kad Lietuvai tai bus ilgas ir skausmingas procesas.

O žmogiškumas nereikalauja daug. Taip, Lietuvoje netrūksta skurdo, socialinė nelygybė ir atskirtis – didelės. Tačiau ši vyriausybė nuo pat pradžių komunikavo menkindama ir nužmogindama migrantus. Ji nė nemėgino edukuoti ir įtikinti, kad Lietuvos gyventojai būtų empatiški, taip pati užverdama kelią elementariam žmogiškam rūpinimuisi migrantais. Neįvertintas ir galimas poveikis Lietuvos visuomenės vertybėms ir nuotaikoms, valstybės tarptautiniam prestižui ir net saugumui.

Labai patogu visą kaltę suversti autoritariniam Lukašenkai ir vėl ne tik pasijusti ta amžina auka visos visuomenės bei valstybės mastu, bet ir tapti liūdnai įžymiems visame pasaulyje būtent dėl to.

Lietuvai, kaip valstybei ir visuomenei, tebereikia psichoterapijos dėl sovietinės praeities, nacionalizmo, rasizmo, antisemitizmo ir ksenofobijos apskritai ir, žinoma, dėl to vargšės, amžinos, nuolat gynybinę poziciją užimančios aukos sindromo.

Siekiai išnaikinti sovietmečio žymes miestų gatvėse, praėjus 30 metų po Nepriklausomybės atkūrimo, situaciją tik blogina. Žymiai geriau būtų, jei būtų atsikratoma paminklų atsakingiems už Holokaustą Lietuvoje.

Visuomenei išgyti reikalinga aiški valstybės antiksenofobinė pozicija ir politika, nes vien NVO, žmogaus teisių gynėjų ir dalies žurnalistų pastangų nepakanka. Labai svarbus kritiškas požiūris į istoriją, diskusijos ir pokalbiai visuomenėje. Tačiau sunku įsivaizduoti, kada kuri valdžia imsis tokios tolerancijos ir empatijos politikos, kai su dabartine aršia antiimigracine politika ir retorika padaryta tokia žala.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt