Nuomonės

2021.10.11 09:48

Rasa Dičpetrienė. Pasitikėdami keičiame kasdienybę

Rasa Dičpetrienė, Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė2021.10.11 09:48

Šiandien, spalio 11-ąją, sukanka lygiai metai nuo 13-ojo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų. Dienos, kai išreiškėme pasitikėjimą valdysiantiems šalį ketverius metus. Seimu pasitiki vos 11,3 procento Lietuvos gyventojų. Tai vienas socialinį pasitikėjimą apibūdinančių rodiklių, svarbus kiekvienam iš mūsų, ne tik patiems Seimo nariams.

Panašiai labai greitai pasitikėjimą prarandame vos kartą suklydusiais ar tais, kuriems tiesiog nepasisekė. Nuteisiame juos viešai be teismo, be mažiausio noro išgirsti ir išklausyti. Nesvarbu, kas tai būtų – žinomas laidų vedėjas, visa krepšinio komanda ar jos treneris, langą išdaužęs paauglys, į tėvų susirinkimą pavėlavusi motina, įkalinimo bausmę atlikęs ar darbo nerandantis žmogus. Mes nuteisiame – pasitikėti negalima – ir padedame tašką to žmogaus istorijoje.


Ką tai pasako apie mus pačius?

Pasitikėjimas turi didžiulę socialinę ir net ekonominę naudą, yra vertingas ne tik asmeniniuose santykiuose, bet ir visai valstybei. Labiau savimi ir kitais pasitikintys žmonės yra dažniau linkę išnaudoti galimybes ir patys jaučiasi atsakingi už savo gyvenimą. Klestint pasitikėjimo kultūrai, šalyje būna skaidresnė mokesčių sistema, sukuriama daugiau prielaidų gerovės valstybei, vyrauja mažesnis nusikalstamumas, žmonės aktyviau dalyvauja visuomeniniame ir politiniame gyvenime bei apskritai yra laimingesni.

Skandinavijos valstybėse, kur pasitikėjimas didžiausias, 80–90 proc. dirbančiųjų yra atstovaujami profesinių sąjungų, Lietuvoje – vos 15–20 proc. Taigi bent 80 proc. dirbančiųjų mūsų šalyje savo problemas sprendžia patys, savo jėgomis. Panašiai taip, šlubuojant pasitikėjimui vienų kitais, ir kitose gyvenimo srityse dominuoja individualus požiūris į sunkumus, su kurias susiduriame mes patys ar kiti.

Tačiau būtent pasitikėjimas prieš daugiau nei penkerius metus mane kartu su bendraminčiais iš kitų nevyriausybinių organizacijų ir valstybės institucijų nuvedė į ką tik tuomet įsikūrusį vaikų dienos centrą viename atokiame Lietuvos kaime. Šio centro įkūrėjai kreipėsi pagalbos, pripažino, kad nemoka, bet kreipėsi, nes labai norėjo padėti didžiulėje socialinėje atskirtyje augantiems vaikams ir darbo neturintiems jų tėvams. Kreipėsi, nes pasitikėjo ir nebijojo, nes tikėjo, kad sulauks pagalbos, ne patikrinimų. Pagalbos sulaukė ne tik centro įkūrėjai – visas kaimas, jis vos per kelerius metus ištrūko iš nedarbo, užburto pašalpų rato ir priklausomybių gniaužtų. Jau penkeri metai, kai nė vienas šio kaimo vaikas nebekeliauja į globos įstaigas, nes realiai padedama jų tėvams, susiduriantiems su sunkumais. Kaime atsirado ir pakankamai globėjų, kurie priglaudžia vaikus, jeigu tėvai nepajėgia jais pasirūpinti patys.

Skandinavijos valstybėse, kur pasitikėjimas didžiausias, 80–90 proc. dirbančiųjų yra atstovaujami profesinių sąjungų, Lietuvoje – vos 15–20 proc. Taigi bent 80 proc. dirbančiųjų mūsų šalyje savo problemas sprendžia patys, savo jėgomis.

Tai Lietuvos, ne Skandinavijos ir ne Šveicarijos, kaimo istorija. Šio kaimo gyventojų istorija liudija, koks iš tiesų svarbus yra pasitikėjimas bei valstybės institucijų atvirumas iš visuomenės kylančioms altruistinėms iniciatyvoms ir nevyriausybinėms organizacijoms. Socialinis pasitikėjimas supaprastina bendradarbiavimą. Būtent tokios iniciatyvos, kurios yra įmanomos tik esant pasitikėjimu ir atvirumu paremtai partnerystei, neformalus požiūris realiai gali pakeisti gyvenimus šeimų, kurių jau trečia karta patiria beviltišką socialinę atskirtį.

O kiek mes esame pasirengę išgirsti ir išklausyti savo vaiką, šeimos narį, bendradarbį, darbuotoją, profesinę sąjungą, nevyriausybinę organizaciją, rinkėją ar tiesiog keistuolį entuziastą, norintį pakeisti pasaulį? Ar mes esame pasiruošę kalbėti be baimės ir patys prisidėti prie to, kad keistųsi dar vieno Lietuvos kaimo žmonių ir mūsų pačių gyvenimai? Ką patys galime pakeisti, galbūt ir savyje, kad kitą kartą savo Tautos išrinktaisiais pasitikėtume labiau?

Lietuva ne kartą įrodė, kad jos stiprybė – susitelkime ir vienybėje. Pasitikėjimas vienų kitais, atvirumas, dialogas ir bendradarbiavimas – tai vertybės, kurias privalome puoselėti ir perduoti iš kartos į kartą.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt