Nuomonės

2021.09.27 16:04

Rasa Dičpetrienė. „Kviečiu išdrįsti ir pasipriešinti smurtui“

Rasa Dičpetrienė, Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė2021.09.27 16:04

Pažįstu jauną pedagogą, kuris, pabaigęs universitetą, ėmė dirbti mokykloje, tačiau teištvėrė vienerius metus. Metus, per kuriuos, kaip ir kiti jo kolegos, sistemingai, buvo engiamas ir žeminamas savo vadovo.


Jaunas mokytojas patyrė, kas yra profesinio ir asmeninio gyvenimo bei išvaizdos viešas komentavimas, skambučiai naktį dėl atliktų ir neatliktų darbų, persekiojimas bei menkinimas. Dėl darbe klestinčios žeminimo ir baimės atmosferos, mano pažįstamas pedagogas bei kai kurie jo kolegos rimtai suabejojo savo verte, reikalingumu, pasijuto nelaukiami švietimo sistemoje ar net Lietuvoje.

Tačiau siaubingi pirmieji darbo metai ne palaužė, o kaip tik sustiprino tikėjimą, kad mokykla yra būtent ta vieta, kur jaunasis mokytojas galės mokyti vaikus, kaip gyventi be patyčių ir smurto.

Jau metai, kaip šis jaunas žmogus, vienos labiausiai Lietuvai reikalingų profesijų atstovas, nebedirba toje mokykloje. Praėjo jau metai per kuriuos jaunam specialistui pavyko atkurti sveikatą: susitvarkė kraujo tyrimai, dingo miego sutrikimai, skrandžio problemos ir migrena.

Šis jaunas žmogus rado sprendimą – savo noru pasitraukė iš darbo ankstesnėje mokykloje ir šiuo metu savo mylimą darbą sėkmingai dirba kitoje ugdymo įstaigoje.

Bet ar iš tiesų galime džiaugtis tokia šios istorijos baigtimi?

Lietuvoje 1 mln. 358 tūkst. dirbančiųjų – beveik pusė visų Lietuvos gyventojų. Visi šie žmonės dirba mažesniuose ar didesniuose kolektyvuose, kur fiziškai ar virtualiai praleidžia ne mažiau, nei trečdalį paros laiko beveik kiekvieną dieną – bendrauja su vadovais, kolegomis, klientais ir pacientais.

Kaip šie darbuotojai jaučiasi? Ar reikalingi, gerbiami, ar vertinami?

Kokia patirtimi pasidalintų mokytojai, medikai, socialiniai darbuotojai ir kiti, jeigu nebijotų kalbėti? Ką jie pasakoja grįžę namo, ką girdi jų vaikai? Kaip jaučiasi tie, kurie nepasakoja nieko niekam? Deja, dažnas dar tyli ir išeina, dažniausiai iš darbo, o kartais – net iš gyvenimo.

Smurtas darbe – ne mažiau aktuali problema, nei patyčios mokyklose. Ir šie du dalykai yra glaudžiai susiję.

Vaikystėje patyčias ar kitokį smurtą patyręs vaikas vėliau į visas gyvenimo sritis – mokslus, darbą, šeimą, draugystę – atsineša supratimą apie santykius, kuriuose neišvengiamai privalo būti smurtautojas ir auka. Toks klaidingas supratimas apsunkina ne tik pavienių žmonių gyvenimą, bet yra kur kas gilesnė problema.

Mūsų visuomenės nariai dar pernelyg dažnai gyvena „stipriojo“ ar „silpnojo“ vaidmenyse ir šiuos vaidmenis nešasi iš kartos į kartą. Verta susimąstyti, o gal net atlikti tyrimus, kiek šie Lietuvos visuomenės narių vaidmenys prisideda prie vienos didžiausių socialinių atskirčių Europoje.

Psichologai sutaria, kad suaugusiųjų smurtavimo prieš vaikus viena iš priežasčių – patiriamas psichologinis smurtas darbe. Kaip jaučiasi tėvai, grįžę į namus po darbo dienos, kupinos patyčių, žeminimo ir menkinimo? Kaip tuomet jie elgiasi su savo vaikais?

Lietuvoje yra priimti beveik visi įmanomi įstatymai, saugantys nuo smurto artimoje aplinkoje, darbe, mokykloje. Šie įstatymai – tai galimybė išvengti smurtinio bendravimo kultūros mūsų šalyje. Deja, jie ne visada įgyvendinami. Higienos instituto 2020 m. apklausos duomenimis, net 57 proc. Lietuvos įmonių nėra atlikusios psichosocialinės darbo aplinkos rizikos vertinimo ir valdymo.

Tyrimų rezultatai rodo, kad Lietuvoje 46 proc. apklaustų moterų ir 43 proc. vyrų darbe patiria vienokių ar kitokių psichologinio bei fizinio smurto apraiškų. Valstybinė darbo inspekcija vos ne kasdien sulaukia darbuotojų skambučių, pranešančių apie psichologinio smurto atvejus.

Ne visi mūsų šalies darbdaviai psichologinį smurtą darbe laiko susirūpinimą keliančia problema. Tyrimai patvirtina, kad esame tarp trijų šalių, kurių vadovams ši problema rūpi mažiausiai.

Ar išmokysime vaikus nesmurtauti, jeigu patys nemokame apsiginti nuo smurto darbe? Kokiose ateities darbovietėse dirbs mūsų vaikai, jeigu nieko nekeisime? Kokius lyderius ir vadovus užauginsime?

Šiandien pernelyg sumenkiname įstatymų prieš smurtą reikšmę, tačiau viliuosi, kad vis daugiau žmonių išdrįs pasipriešinti smurtui. Viliuosi, jog mokytojams nereikės verkti prieš pamokas, medikams nereikės pasitraukti iš gyvenimo, o vaikai iš mūsų pavyzdžio galės išmokti meilės, ne baimės.

Kviečiu išdrįsti atsisakyti aukos vaidmens darbe, mokykloje, namie. Kviečiu išdrįsti ir pasipriešinti smurtui ne tik dėl savęs pačių, bet ir dėl to, kad jaunoji karta jau užaugtų kitokia – suprantanti, kad stiprybė matuojama ne jėga prieš silpnesnįjį, bet pagarba kiekvienam. Ir mažiausiam, ir vyriausiam, ir vadovui, ir pavaldiniui. Ir sau pačiam.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt