Nuomonės

2021.09.27 18:53

Darius Indrišionis. Istorijos teismas neturi aukščiausios instancijos

Darius Indrišionis, istorikas, publicistas, LRT.lt2021.09.27 18:53

Rypavimai. Verksmai. Pagieža. Atviras pyktis. Vėl Cvirka. Vėl Cvirką. Šįkart – gal jau išties. Šįsyk – gal jau visam. Kas nors pasakytų – o kodėl dabar? Išties – kodėl dabar: dabar, kai pandemijos skaičiai įsitvirtina trijų nulių zonoje, dabar, kai kelios dešimtys kilometrų koncertinos menkai ramina prieš galimybę orams šąlant pamatyti įpykusių migrantų koncertus, dabar, kai taip neseniai pilkšvi rugsėjo debesys savo kardomosiomis priemonėmis užtemdė rugpjūčio riaušių žvaigždes. Išties – kam dabar reikia dar vieno susipriešinimo?

Žinoma, menkas čia susipriešinimas: kelios dešimtys su Rašytojų sąjunga susijusių asmenų, niekaip negalinčių patikėti, jog geras rašytojas gali būti ir geras išdavikas.

Na, dar vienas kitas paveldosaugininkas, besiremiąs sovietmečiu sukurptais pamintijimais apie tam tikras kultūrines vertybes. Tik tiek Cvirkos paminklo gynėjų – negausiai. Negausiai ir liūdna, kad būtent Cvirkos paminklo klausimas kartkartėmis pavaizduojamas it savotiška mūsų kairiųjų gynybinė pozicija – tarytum Cvirka būtų kairiųjų Škirpa ar Noreika. Nesąmonė ir netiesa. Cvirka buvo grynų gryniausias išdavikas, kuris Lietuvos – laisvos ir savarankiškos Lietuvos valstybės su suverenitetą turinčią lietuvių tauta – nematė ir nenorėjo matyti. Joks jis ne kairiųjų Škirpa ar Noreika – tie bent iš tiesų kovojo už Lietuvą, gal savotišką, bet Lietuvą, o Cvirka, tuo tarpu, jokios Lietuvos nematė ir nenorėjo.

„Bet juk buvo jis talentingas lietuvių rašytojas“, – murmėtų kas nors. Taip, buvo. Ir ką? Daug buvo talentingų lietuvių rašytojų ir poetų. Daug tarp jų buvo ir tokių, kurių kažkodėl nenorime atsiminti. Nes rašė eiles apie tėvelį Staliną ir šviesų tarybinį rytojų, gal ir talentingai rašė, bet tema nelabai – kaip šiais laikais.

Kaip šiais laikais – būtent ši frazė ir turėtų būti raktinė. Raktinė frazė, vertinant tam tikro asmens įamžinimo klausimus. Ką šiais laikais sako Vilniaus centre, vienoje jaukiausių jo vietų, tebestovįs Cvirkos paminklas? Tik tai, kad mūsų visuomenės vidinės priešpriešos yra tapusios ilgamečiu neįgalumu. Vyrai didžiuojasi randais, o Lietuva – moteris. Bet irgi didžiuojasi. Tik Cvirka – ne randas. Cvirka – talentingo lietuvių rašytojo Petro Cvirkos paminklas Vilniuje – ne randas, o šunvotė. Šlykštus pūlinys, kurį reikia kuo skubiau pašalinti, nes mes ir taip vėluojam.

Nenoriu kartoti jau daugsyk kartotas mintis apie tai, kodėl Cvirka yra šunvotė. Nesigilinant į esmės nekeičiančias smulkmenas (tai išdavė jis Kazį Jakubėną, ar ne – kaip kad neseniai viename portale viešai svarstė vienas publicistas), Cvirkos esmė paprasta – išdavikas. Savo tautos, savo valstybės išdavikas, kuris pirma pasitaikiusia proga puolė giedoti ditirambus okupantui. Ir nematė jokių problemų. To užtenka. Visa kita – tik detalės. Nereikšmingos detalės. Kaip automobilyje – koks skirtumas, kad sėdynės padengtos puikiausia oda, jei variklis neužsiveda?

Įsivaizduokite save su bičiuliu iš užsienio. Vaikštote sau po Vilniaus centrą, barokas ir kt. Šmaukšt – Cvirka. „Kas čia toks?“, – klausia svečias. „Žymus rašytojas Petras Cvirka“, – atsakote jūs. „O kur galima įsigyti jo knygų?“, – susidomi svečias. O jūs trūktelite pečiais ir nueinate gerti alaus. Išties, kur galima įsigyti talentingojo rašytojo knygų?

Mažas tyrimas (Google paieškoje įvesta užklausa „Cvirka knygos pirkti“) parodė, jog klasiko kūrinių visgi įmanoma įsigyti – bent jau internetu: egzistuoja ten 2009 m. Rašytojų sąjungos leidyklos išleisti apsakymai ir „Žemė maitintoja“ (visa tai – viena knyga). Be to, dar vaikiškos knygelės. „Lapės gudrumėliai“ ar „Gaidys giedorius“. Ne tuštuma, bet ir negausiai – vos vos. Mažoka klasikui. Mažoka tam, kad amžiams būtų galima sustingti Vilniaus centre.

Žinoma, man lengva būtų paprieštarauti – na, neskaito dabar žmonės, o ypač lietuvių autorių. Na, Sabaliauskaitę skaito, žinoma. O daugiau – neskaito. Bet tai juk nekeičia fakto, kad Cvirka buvo talentingas? Juk galima pastatyti paminklą už jo talentą?

Cvirka buvo grynų gryniausias išdavikas, kuris Lietuvos – laisvos ir savarankiškos Lietuvos valstybės su suverenitetą turinčią lietuvių tauta – nematė ir nenorėjo matyti.

Sutiksiu – galima. Tik paminklas tas, mano kuklia nuomone, turėtų būti ne iš akmens. Iš popieriaus turėtų būti. Iš daugybės daugybės tonų popieriaus. Iš visuotinai skaitomų talentingųjų Cvirkos kūrinių, kurie būtų kasmet atgaivinami Lietuvos teatrų scenose ir bent kartą per penkmetį ekranizuojami. Bet šitą paminklą pastatyti sunku. Todėl geriau – akmeninį.

Akmeninį ir pamiršt. Tegul sau stovi. Tegul gūžčioja prie Cvirkos paminklo lietuviai, vedžiodami Marijos žemės svečius pro šalį. „Buvo toks rašytojas“, – ištardami. „Einam toliau“, – pratęsdami. Nes pasakoti apie didų rašytoją, neskaičius nė vieno genialaus jo kūrinio, sudėtinga. Nes pripažinti, kad pastatytas jis čia visgi ne kaip rašytojas, o kaip uolus sovietinio okupacinio režimo Lietuvoje mūrininkas – kažkaip nepatogu. Gali naiviam sostinės svečiui kilti nekorektiškų klausimų. Geriau jau prasmegti Vilniaus gatvės bedugnėje.

Istorija toks jau dalykas – keičiasi. Ir gan greit. Mes nežinom, gal rytoj, o gal po dvidešimties metų kas nors kokiame nors dulkėtame ir niekieno niekada neskaitytame archyviniame dokumente ras įtikinamų įrodymų, jog Cvirka nebuvo joks išdavikas, o jo visa publicistinė veikla 1940 m. vasarą – išties labai gudrus patriotinis manevras, turėjęs vesti į masinį lietuvių tautos sukilimą ir pergalę prieš raudonuosius budelius. Tačiau taip dar nenutiko. Ir Cvirka vis dar, drįsiu spėti, visiems laikams tebus tik išdavikas, talentingai rašęs išdavikas.

Ir čia mūsų – mūsų esančių, gyvenančių, kvėpuojančių šiuo metu, šią istorijos akimirką – teisė. Teisė spręsti apie tai, koks yra akmenyje įamžintas mūsų paveldas. Akmenyje – tai tas, kurio niekaip kitaip negalime įamžinti. Nepastatysi juk paminklo Tautiškai giesmei ar „Aušrai“, neperspausdinsi jų šimtatūkstantiniais tiražais – nėra prasmės. Užtat yra paminklai Kudirkai ir Basanavičiui – modernios mūsų tautos kūrėjams. Tuo tarpu, Cvirką šiuo metu siūlyčiau įamžinti popieriuje. Be jokios ironijos. Manau, kad jis buvo išties geras rašytojas – ir yra vertas to, kad jo raštai būtų išleisti valstybės lėšomis. Bet akmeninio Cvirkos mums nereikia.

Negalime žinoti to, koks bus rytojus. Negalime nuspėti to, kokiomis vertybėmis vadovausis mūsų palikuonys po daug daug metų. Istorijos teismas neturi aukščiausios instancijos – ir tai nei gerai, nei blogai – taip tiesiog sudėtas pasaulis. Viena, ką mes galime, apsisaugoti nuo šizofrenijos dabar, mūsų gyvenamuoju laikotarpiu.

Manau, jog Petro Cvirkos – talentingo rašytojo ir nuoširdaus lietuvių tautos išdaviko – paminklo pašalinimas iš Vilniaus centro būtų labai geras būdas išvengti šios baisios dvasios ligos.

Pakeiskime akmeninį Cvirką į popierinį.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt