Nuomonės

2021.09.23 11:35

Norbertas Černiauskas. Kičinė empatija

Norbertas Černiauskas, istorikas2021.09.23 11:35

Prieš metus žurnale „Literatūra ir menas“ pasirodė lenkų kritikės Justynos Sobolewskos straipsnis apie kičinį Holokausto apdarą. Anot jos, rinkos susidomėjimas pasakojimais apie Aušvicą nuvedė tam tikros vulgarizacijos link: galiausiai naikinimo stovyklos tapo patogia ir madinga ne itin aukštos kokybės romanų tema.


Tuo tarpu Lietuvoje apie kičinį požiūrį į Holokaustą kol kas nėra daug kalbama. Nors tam tikrų jo raiškos elementų aptikti galima. Vasaros pabaigos ir rudens pradžios mitinguose regėjome įvairias, sąmoningai protestams naudojamas detales, susijusias su Holokausto atmintimi: nuo geltonų šešiakampių žvaigždžių ir kalinių drabužių iki Aušvico koncentracijos stovyklos koliažų.

Šiomis priemonėmis tikslas buvo pasiektas: bet kokia kaina visiems žinomų simbolių pagalba atkreiptas dėmesys į save, parodytas tariamas dabarties represyvumas, padėties dramatiškumas. Tačiau viso to kaina yra didelė – padaryta viskas, kad mažų mažiausiai plistų atminties kičo apraiškos.

Kičą, o gal ką ir daugiau, primena pastarojo meto socialinės erdvės svarstymuose apie bendradarbiavimą su naciais ar sovietais vis pasirodanti nuomonė, kad žmogus yra labai įvairus ir savyje talpina ir geruosius, ir bloguosius pradus, todėl spalvinti praeitį juodai arba tik baltai negalima.

Taip pat teigiama, kad negalima iš šiandieninės perspektyvos suvokti gyvenusių ir veikusių prieš 70 metų. Juk tuomet būta visko – reikėjo išgyventi, laviruoti, susitaikyti ar prisitaikyti. Tokia retorika iš dalies teisinga – žmonių, esančių tik šventaisiais arba monstrais, nėra daug, didžioji dalis, atvirkščiai, yra labai žmogiški – su savo stiprybėmis ir silpnybėmis. Tačiau visus žmogiškus apsisprendimus suvesti tik į tokį supaprastintą paaiškinimą, ypač kalbant apie Antrojo pasaulinio karo metus, nėra sąžininga, ypač dėl pražudytų žmonių atminimo.

Sprendimai dėl okupacijos, kolaboravimo, propagandos, žmonių izoliavimo, deportacijų ar žudynių nėra tik mistinės žmogaus tamsiosios pusės, charakterio, blogos nuotaikos, sunkių pasirinkimų ar susiklosčiusių aplinkybių pasekmė. Pirmiausiai tai konkrečių žmonių ir konkrečių sprendimų pasekmė – parengiant planą, dedant parašą, nacionalizuojant turtą, konvojuojant, spaudžiant gaiduką ar tiesiog nepasakant ne.

Todėl diskutuojant apie netolimus XX a. vidurio įvykius, neturėtume nutrinti aiškių vertinimo ribų, nes bendradarbiavimo su okupantais banalus pateisinimas normalizuoja nežmogiškumą, o tai kuria mažų mažiausiai paviršutinišką praeitis suvokimą ir kičinę empatiją.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt