Nuomonės

2021.10.03 09:20

Maras, prarijęs Euraziją „kaip gyvatė triušiuką“: juodoji mirtis guldė visus, bet ypač – moteris ir vaikus

knygos ištrauka
Leidykla „Briedis“, LRT.lt2021.10.03 09:20

Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – amerikiečių istoriko Johno Kelly knygą „Juodoji mirtis. Didžiojo maro išsami istorija“. 14-ame amžiuje Europą siaubęs maras – viena didžiausių, jei ne pati didžiausia viduramžių pasaulio tragedija.

Iš Azijos atkeliavusi „juodąja mirtimi“ praminta liga neatpažįstamai pakeitė Senąjį žemyną, sukėlė tiek kankynių bei mirčių, kad, net palyginti su abiejų pasaulinių karų aukomis ir 27 milijonus gyvybių pasaulyje nusinešusia AIDS pandemija, mirčių nuo maro skaičius vis tiek stulbina. Europoje, kurios duomenys yra išsamiausi ir tiksliausi, maras pasiglemžė trečdalį visų gyventojų, kitur – pusę, o kai kuriuose regionuose – 60 proc.

Be galo religingoje viduramžių visuomenėje didysis maras vertintas kaip dangiškoji bausmė už nuodėmes, kaip prakeiksmas, nuo kurio nėra išsigelbėjimo. Aristokratus ir prasčiokus, turtingus ir vargšus be atrankos šienaujanti epidemija pagimdė neviltį ir begalinį siaubą, miestuose ir kaimuose nespėta laidoti mirusiųjų. Daugiadieniai lavonai voliojosi gatvėse, pakelėse, puvo kaimo lūšnose ir dvaruose. Prie jų tiesiog bijota liestis, todėl laidoti numirėlių burti specialūs „pasmerktųjų“ būriai.

Siaučiant marui, Europoje sustiprėjo prieš žydus nukreipti pogromai, nes kitatikiai judėjai buvo kaltinami ne tik mirtinos ligos sukėlimu, bet ir platinimu, gausėjo rimbais besiplakančių atgailautojų – flagelantų gretos, to meto kultūroje užgimė be galo niūrus „mirties šokio“ vaizdinys.

Johno Kelly bestseleryje „Juodoji mirtis. Didžiojo maro išsami istorija“ ne tik aprašomi apokaliptiniai katastrofos vaizdiniai, bet ir nušviečiamos epidemijos priežastys, pagrindinės plitimo kryptys, pateikiama daugybė mažai žinomų faktų. 14-ojo amžiaus maro mastai lyginami su ankstesnėmis ir vėlesnėmis žmoniją užgriuvusiomis epidemijomis, supažindinama su šiuolaikiniais ligos tyrimais. Autorius tarsi vedžioja skaitytoją po Europos kraštus, miestus ir kaimus, pasakodamas ne tik apie sukrečiančius maro padarinius, bet ir apie begalines, neįtikėtinai narsias, tačiau dažnai beviltiškas žmonių pastangas įveikti nelaimę.

Pulicerio premijos laureatas, amerikiečių istorikas ir publicistas Richardas Rhodesas savo kolegos Johno Kelly darbą pavadino puikia, svaria, humaniška ir pamokančia knyga. Jam antrino garsus britų žurnalistas, rašytojas, daugybės bestselerių autorius Simonas Winchesteris: „Dar niekada nebuvo geriau parašytos ir labiau įtraukiančios ataskaitos apie baisiausią epidemiją žmonijos istorijoje.“

Knygą iš anglų kalbos vertė Jurga Žąsinaitė.

Ištrauka:

Viduramžių maras apėmė išskirtinai daug teritorijų. Vos per keletą 14-ojo a. pradžios ir vidurio dešimtmečių marą sukėlusios bakterijos Yersinia pestis (Y. pestis) prarijo Euraziją taip, kaip gyvatė praryja triušiuką – visą vienu ypu. Nuo Kinijos rytuose iki Grenlandijos vakaruose, nuo Sibiro šiaurėje iki Indijos pietuose – visur maras guldė gyvybes, neišskirdamas ir Artimųjų Rytų senųjų civilizacijų: Sirijos, Egipto, Irano ir Irako.

Nėra žinoma, kiek tiksliai žmonių mirė siautėjant juodajai mirčiai; vyrauja nuomonė, kad Europoje mirtingumas siekė 33 proc. Apytikriai tai reikštų, kad nuo 1347-ųjų, kai maras ėmė plisti Sicilijoje, iki 1352-ųjų, jam slenkant per priešais Maskvą nusidriekusias lygumas, Europos žemynas iš 75 milijonų gyventojų neteko net 25 milijonų. Beje, tam tikrose Italijos miestų vietovėse, taip pat rytinėje Anglijoje ar Prancūzijos kaimuose mirė dar daugiau žmonių – nuo 40 iki 60 proc. Juodoji mirtis buvo ypač žiauri vaikams ir moterims: jų mirdavo daug daugiau nei vyrų; greičiausiai taip nutikdavo todėl, kad vaikai ir moterys dažniau pasilikdavo viduje, kur užsikrėtimo rizika buvo daug didesnė, bet nuožmiausiai juodoji mirtis pasiglemždavo visas nėščiąsias: vos pagimdžiusios jos išleisdavo paskutinį atodūsį.

Amžininkai buvo priblokšti mirčių gausos; regis, iš pažįstamų vos pernakt dingdavo kas trečias veidas, o plačiose Anglijos grafystėse, palei Seną pabirusiuose kaimeliuose ar kiparisais apaugusiuose Italijos keliuose, kur popietės šviesa panaši į „laiką, galvojantį apie save“, vienas iš dviejų veidų bet kada galėjo išnykti. „Kur nūnai yra mūsų brangūs bičiuliai? – rašė poetas Francescas Petrarca. – Koks tvykstelėjęs žaibas pakirto juos? Koks žemės drebėjimas pragaišino? Kokia nuskandino audra?.. Mūsų būta didžiulės minios, dabar gi mes tokie vieni.“

Islamiškuose Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje mirtingumas taip pat siekė vieną trečdalį visų gyventojų. Musulmonų istorikui Ibn Chaldūnui atrodė, „tarytum gyvybės balsas pasaulyje prašėsi užmaršties“. Kinijoje dėl nesibaigiančių karų sunku buvo suskaičiuoti, kiek gyvybių nusinešė maras, nors žinoma, kad nuo 1200 iki 1393 m. gyventojų šalyje sumažėjo beveik 50 proc., apytikriai nuo 123 iki 65 milijonų. Šiais laikais tokia demografinė katastrofa, kokia buvo juodoji mirtis, nusineštų 1,9 milijardo gyvybių.

Juodoji mirtis pralenktų bet kokią plintančią ligą, ir tai yra labai nebūdinga ligai, atsirandančiai ne žmonių bendruomenėse. Maras – tarp graužikų plintanti liga. Žmones jis puola netiesiogiai, tik jiems pakliuvus į titanišką bakterijų Y. pestis ir pasaulio graužikų populiacijos kovą. Paprastai bakterijų Y. pestis taikiniai yra švilpikai, žiurkės, voverės, smiltpelės, preriniai šuniukai ir apytikriai dar du šimtai rūšių kitų graužikų. Kad patogenas sukeltų tokio didelio masto žmonių sergamumą, kaip kad buvo juodosios mirties atveju, turėjo įvykti daugybė neįprastų dalykų. Ir nors jų visų niekada nesužinosime, viena yra aišku – apytikriai nuo 1250-ųjų vykę socialiniai, ekonominiai ir greičiausiai ekologiniai pokyčiai pavertė didžiules Eurazijos vietoves nesaugiomis gyventi.

Vienas iš rizikos veiksnių buvo intensyvėjantis žmonių judėjimas. Plečiantis tarptautinei prekybai, mongolams sujungus stepėse pasklidusias gentis, daugybė pirklių, totorių pareigūnų, kariuomenių pateko užsikrėtimo riziką didinančion draugėn, taigi anksčiau izoliuoti maro židiniai ėmė pavojingai artėti vienas prie kito. Graužikai (tiksliau, jų nešiojamos blusos), kadaise nusibaigdavę visai vieni kur nors Gobio smėlio kopose ar Sibiro kraštuose, dabar gi su karavanais, žygiuojančiais kareiviais ar mongolų jojikais, galėjusiais per begalinę, vėjų košiamą šiaurinę stepę perdien nukeliauti net šimtą mylių, įstengė pasiekti atokiausius kraštus.

Aplinkos pokyčiai taip pat galėjo turėti įtakos maro pobūdžiui. Lyg kokia nusenusi tuščiagarbė artistė, Y. pestis ypač mėgsta ekologinius būgnijimus. 6-ojo amžiaus viduryje, kai Europoje pirmąsyk buvo užfiksuota (šaltinių įrašuose) epidemija, vadinamasis Justiniano maras, pasirodė pranešimų apie kraujo spalvos lietų Galijoje, apie Velse plūstančią kažin kokią geltoną medžiagą, „skalbiančią žemę nelyginant liūtis“, ir visur Europoje bei Artimuosiuose Rytuose užtemdytą saulę. „Mus stebina, kad vidurdienį nematome savo kūnų šešėlių, kad nejaučiame gyvastingo saulės karščio, jis visai menkas telikęs“, – rašė romėnų istorikas Flavijus Kasiodoras.

Panašių, tik gal ne tokių spalvingų pasakojimų apie gamtos nelaimes pasirodė ir vėliau, dešimtmečiais prieš pat juodąją mirtį. Ir Vakaruose, ir Rytuose būta pranešimų apie ugnikalnių išsiveržimus (Italijoje), žemės drebėjimus (Italijoje ir Austrijoje), stipresnius vandens išsiliejimus (Vokietijoje ir Prancūzijoje), potvynio bangą (Kipre) ir „trijų vokiškų mylių“ ilgio skėrių spiečius (Lenkijoje). Vis dėlto, turint omenyje, kad viduramžių pasaulis į stichines nelaimes žvelgė kaip į Dievo rūstybės išraišką ir ženklus, tų laikų pasakojimai turėtų būti skaitomi itin atsargiai. Nekyla abejonių, kad dauguma europiečių ir kinų metraštininkų aprašytų katastrofų yra gerokai pagražintos ir perdėtos, greičiausiai siekiant pateikti tinkamą juodosios mirties įžangą.

Medžių rievių analizė atskleidžia, kad 16-ojo amžiaus pradžia per pastaruosius du tūkstančius metų buvo vienas sudėtingiausių aplinkai laikotarpių; matyt, įtakos tam turėjo neįprastai didelis seisminis aktyvumas pasaulio vandenynuose. Ir šiuolaikinė patirtis rodo, kad gamtiniai pokyčiai, pasireiškiantys sausromis, potvyniais, žemės drebėjimais, gali paskatinti maro protrūkį, nes panašūs įvykiai dažnai išstumia laukinių graužikų kolonijas, kuriose įprastai ir tarpsta bakterijos Y. pestis, iš atokių buveinių ir gena jas prie žmonių – ten, kur galima rasti maisto ir pastogę.

Kiti rizikos veiksniai, galintys sukelti marą – socialinės ir demografinės sąlygos. Kaip ir dauguma užkrečiamųjų ligų, ši infekcija gali laikytis ir plisti tik esant ne mažiau kaip 400 000 žmonių. Žmonijos skaičiui sumažėjus arba kai gyventojų tankumas yra labai mažas, užsikrėtimo grandinė pradeda trūkinėti. Taip pat svarbios ir sanitarinės sąlygos. Įsisukus žmonių marui, pagrindinės užkrato pernešėjos yra juodosios žiurkės (Rattus rattus), kurios maitinasi žmonių paliktomis šiukšlėmis, įvairiomis atliekomis, tad kuo labiau užšnerkštos gatvės, namai ar ūkiai, tuo didesnė maro rizika. Dar pavojingesnės užkrato pernešėjos yra blusos, todėl itin svarbi žmonių švara ir higiena; retai besiprausiantys žmonės užsikrėtusioms blusoms yra daug patrauklesni už tuos, kurie tai daro nuolat. Žmonės, gyvenantys drauge su ūkio gyvuliais, taip pat rizikuoja greičiau susirgti, nes yra arčiau žiurkių ir blusų; o jei žmonės gyvena namuose kiaurais stogais ir sienomis, rizika dar labiau padidėja.

Nemažai ginčijamasi, nors gal ir visai be reikalo, ar prasta mityba daro įtaką žmonių maro plitimui. Tiesa ta, kad bakterijos, kurioms reikia daug panašių ar net tų pačių maisto medžiagų kaip ir žmonėms, sunkiau dauginasi nepakankamai maisto gaunančiame šeimininko kūne. Atsižvelgiant į 20-ojo amžiaus pradžioje Kinijoje ir Indijoje siautėjusį marą, galima teigti, kad mityba, kaip ir higiena, yra reikšmingas ligos rizikos veiksnys, be to, nauja analizė atskleidžia, kad mityba taip pat gali turėti įtakos ligos imlumui, tik, žinoma, kiek kitaip. Naujausiais tyrimais patvirtinta, kad, nėščiajai pakankamai nepavalgant, pažeidžiama besiformuojanti vaisiaus imuninė sistema ir visam gyvenimui sumažėja atsparumas ligoms.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt