Nuomonės

2021.09.23 19:34

Darijus Beinoravičius. Darbo užmokesčio kreivų veidrodžių karalystė Lietuvoje

Darijus Beinoravičius, Mykolo Romerio universiteto profesorius, LRT.lt2021.09.23 19:34

Vieša paslaptis, kad atlyginimų sistema Lietuvoje sveiku protu nesuvokiama, tiesiog tos sistemos nėra, todėl natūralu, kad gyvenime „tuščios vietos nebūna“, todėl ta „tuščia“ vieta užimama atlyginimų mokėjimu vokeliuose, geriausių specialistų emigravimu, valstybės tarnybos prestižo devalvavimu ir panašiai. 

Ar normalu, kad seno automobilio „pakrapštymas“ įdedant kokią seną detalę iš šiukšlyno kainuoja brangiau nei, pavyzdžiui, mediko konsultacija ar net chirurgo paslauga? Ar galima lyginti automechaniko, kuris net dažnai būna savamokslis, kvalifikaciją su gydytojo ar universiteto docento, kurie mokosi daug daug metų, kvalifikacija? Apie medikus, mokslo darbuotojus tiesiog jau net nepatogu kalbėti, nes jų atlyginimas mažesnis nei paslaugų sektoriaus darbuotojų.

Skirtumas tik tas, kad paslaugų sektoriaus darbuotojas apmokomas kelias savaites ar mėnesius, o medikas ar mokslo darbuotojas – gerą dešimtmetį... Medikui patikime tai, ką turime brangiausio – sveikatą ir netgi gyvybę... Universitetams ir kitoms mokymo įstaigoms patikime taip pat – savo ateitį... Tačiau žiūrint į medikų ar mokslininkų atlyginimus, to didelio vertinimo nesijaučia... Argi normalu, kad medikas, norėdamas bent užsitikrinti oresnį gyvenimą, turi dirbti keliose vietose? Ne iš gero gyvenimo jis tai daro. Mediko darbas – didelis pasiaukojimas, tačiau gydytojų atlyginimas yra neadekvatus jų atsakomybei ir kvalifikacijai. Vėlgi, sakysite, kad medikai gauna kyšius, tačiau tai ne problemos sprendimo būdas, o medikus žeminanti dažnai pasitaikanti neišvengiamybė...

Tokia situacija vyrauja ne tik dėl medikų atlyginimų, bet ir apskritai intelektinį darbą dirbančių žmonių sektoriuje. Sakoma, kad ateityje fizinį darbą pakeis robotai, o išliks tik intelekto poreikis darbo rinkoje, tačiau šiandien Lietuvoje mokslo darbuotojai, mokytojai, kultūros darbuotojai uždirba nuo minimumo vos besiskiriantį atlyginimą. Tuščios vietos rinkoje nebūna, nes „kažkaip būna“: vieni dirba kelis darbus, mokytojai priversti mokyti vaikus po pamokų ir panašiai. Didelės motyvacijos nebuvimas verčia į tiesiogines pareigas žiūrėti „pro pirštus“, nes taip atsiranda darbo „po darbo“.

Kitaip tariant, geros sistemos nebuvimas sukuria kita sistemą, kuri gerai sistemai yra kaip antisistema, nes taip nebesiekiama profesijos misijos, nebepasitenkinama darbu, „širdies įdedama“ vis mažiau ir kenčiame nuo to visi: blogiau mokomi mūsų vaikai mokyklose, universitetuose, blogiau gydoma ligoninėse... Taip atsiranda dvejopų standartų sistema: tie patys specialistai dirba kitose – jau mokamose – mokyklose, universitetuose ar gydymo įstaigose, tačiau naudingi tokie standartai tik verslo atstovams, o ne patiems darbuotojams, nes jie vis tiek yra daugiau ar mažiau išnaudojami ir turi žmogui sunkiai pakeliamą darbo krūvį, todėl ko stebimės, kad medikai nusižudo, nes serga depresija? O kiek dar mes nežinome, kiek serga intelektinį darbą dirbančiųjų, nes niekas to neskaičiuoja....

Sakoma, kad ateityje fizinį darbą pakeis robotai, o išliks tik intelekto poreikis darbo rinkoje, tačiau šiandien Lietuvoje mokslo darbuotojai, mokytojai, kultūros darbuotojai uždirba nuo minimumo vos besiskiriantį atlyginimą.

Kodėl manome, kad normalu, jei verslo sektoriuje ir viešajame sektoriuje atlyginimų atotrūkis yra „natūralus“? Suprantama, kad rizikos požiūriu verslas yra pažeidžiamesnis, nes verslas gali bankrutuoti, o viešasis sektorius nebankrutuos niekada, tačiau ne tai turi būti atramos taškas kalbant apie atlyginimų panašėjimą: valstybei svarbu yra surinkti mokesčius iš visų vienodai, tada galima kalbėti ir apie viešojo sektoriaus personalo mažinimą, tačiau atlyginimai turi nesiskirti kelis kartus....

Kodėl nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje viešajame sektoriuje buvo dvidešimt kategorijų, kurioje kiekvienoje galėjai žinoti savo atlyginimą, kuris tikrai buvo orus ir objektyvus. Šiandien negalime kalbėti apie orų viešojo sektoriaus atlyginimą, kuris nekoresponduoja nei su kompetencija, išsilavinimu, atsakomybe, nei kitais kiek objektyvesniais kriterijais.

Energijos tvermės dėsnis tinka ir socialiniams santykiams: tuščios vietos gyvenime nebūna, tik jei nėra kuriama objektyviais kriterijais paremta ori atlyginimų sistema, tai tokia sistema labai greitai „užpildoma“ jau negatyviais visuomenėje reiškiniais – vokeliais, kyšiais, apskritai nusikalstamumu, emigracija, mokesčių slėpimu ir panašiai...

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt