Nuomonės

2021.09.19 09:38

„Niekšų sąmokslas“: Šabtajaus Kalmanovičiaus žūtis ir mįslinga garsaus Rusijos žurnalisto mirtis

knygos ištrauka
Leidykla „Briedis“, LRT.lt2021.09.19 09:38

Leidykla „Briedis“ išleido Vladimiro Popovo knygą „Niekšų sąmokslas. Buvusio KGB papulkininkio užrašai“. Ši knyga – tai buvusio KGB bendradarbio autentiški pasakojimai, kurie iki šiol jokia kalba nebuvo sudėti į vieną leidinį ir išspausdinti. Prie knygos atsiradimo ir jos turinio stipriai prisidėjo iš Rusijos emigravęs žinomas amerikiečių istorikas Jurijus Felštinskis (didelio atgarsio sulaukusios knygos „FST sprogdina Rusiją“ bendraautoris). 

„Niekšų sąmokslas. Buvusio KGB papulkininkio užrašai“ taip pat nebuvo išversta ir išleista jokia kita kalba.

Knygos autorius Vladimiras Popovas devyniolika metų buvo SSRS KGB bendradarbis, agentūrinis operatyvininkas, trumpai vadovavo KGB 5-osios valdybos 12–1 grupei, kuri koordinavo valdybos veiklą su Varšuvos sutarties šalių valstybės saugumo organais. Paskutinės jo, kaip KGB bendradarbio, pareigos buvo KGB ryšių su visuomene centro konsultantas.

Jo darbas KGB struktūroje prasidėjo tolimais 1972-aisiais, o baigėsi tada, kai po nepavykusio 1991 m. rugpjūčio pučo žlugo Valstybinis nepaprastosios padėties komitetas (rus. GKČP), o neilgai trukus ir pati SSRS.

Kai kam gali atrodyti, kad čia prisimenami ir aprašomi įvykiai – jau seniai praėjusi epocha. Bet taip nėra. Ir ne tik todėl, kad knygoje apstu ir šiandien pasaulyje gerai žinomų pavardžių, iki dabar svarbius postus užimančių asmenų. Tai unikalus liudijimas – faktų, sąsajų, biografijų, prisiminimų, siaubingų ir komiškų atsitikimų. Neįtikėtinai susiraizgę likimai, agentūrinė informacija, žvalgyba, kontržvalgyba, verbavimas, žudymas, neįsivaizduojami pinigų, deimantų, aukso srautai – visa tai iš pirmų lūpų, be nutylėjimų, veidų ar pavardžių slėpimo. KGB buvo apraizgęs viską ir visus: mokslininkus, sportininkus, menininkus, dvasininkus, studentus ir, be abejo, kadrinius darbuotojus. Toks buvo ir knygos autorius KGB papulkininkis V. Popovas, todėl nuo pirmųjų eilučių tampa aišku – melo čia nėra.

Dėl ko gobšų KGB generolų dėmesį patraukė Afganistanas, kuo neįtiko šios šalies prezidentas komunistas Hafizula Aminas, kurį įsiveržusi SSRS kariuomenė brutaliai nužudė ir taip pradėjo Afganistano karą? Kaip SSRS, o vėliau Rusijos televizijas žingsnis po žingsnio uzurpavo jėgos struktūros? Ką stadionuose, čempionatuose, olimpinėse žaidynėse veikė delegacijos narių šešėliai – KGB bendradarbiai? Kas iš tiesų buvo Šabtajus Kalmanovičius, Josifas Kobzonas, iš kur atsirado Vladimiras Putinas? Kaip kilo judėjimas „Naši“, iš kur išdygo „Vagner“ kovotojai ir kam jie tarnauja? Kaip Rusija ruošėsi nuo Ukrainos atplėšti Krymą?

Knygoje pateikti pasakojimai, faktai, kurie neretai iliustruojami dokumentų išrašais, padeda suvokti, kodėl tokį iškreiptą vaizdą per TV ekranus ir realybėje demonstruoja šiandieninė Rusija.

Pačiam knygos autoriui galutinai įsitikinti, kad bolševikų prievarta sukurta Sovietų Sąjunga nesustabdomai juda gyvavimo pabaigos link, padėjo SSKP CK ir saugumo organų veiksmai per Kalnų Karabache 1988 m. kilusį etninį konfliktą. Gana smulkiai aprašomos ir kitos SSRS sudrebinusios vidinės tragedijos – Baku, Tbilisio, Vilniaus, nurodomi tikrieji šių įvykių scenarijų autoriai ir kaltininkai.

Suprasdamas, kad artėja kruvini įvykiai, ir nenorėdamas būti į juos įtrauktas, 1990 m. V. Popovas išėjo iš operatyvinio darbo ir parašė pirmąjį raportą būti atleistas iš KGB. Bet KGB jį paleido tik tada, kai pats oficialiai nustojo egzistuoti – 1991-ųjų spalį. Nuo tada jis nutraukė ryšius su šia organizacija ir dabar gyvena Kanadoje.

Nuo ,,Niekšų sąmokslo. Buvusio KGB papulkininkio užrašų“ neįmanoma atsitraukti – jau vien dėl knygos skvarbaus tikrumo. Stingdančio, bet leidžiančio tikėtis, kad kada nors tai iš tikrųjų bus visiems laikams pasibaigusi epocha.

Knygos ištrauka

Beveik prieš pat Putino išrinkimą į Rusijos prezidento postą 2000 metų vasario 19 dieną keistomis aplinkybėmis staiga mirė buvęs pirmasis Sankt Peterburgo miesto meras Anatolijus Sobčiakas, ką tik grįžęs iš užsienio, kur buvo priverstas slapstytis nuo baudžiamojo persekiojimo tėvynėje. Prie Sobčiako pabėgimo į užsienį ir jo pagrindinio persekiotojo RF generalinio prokuroro Jurijaus Skuratovo pašalinimo iš užimamų pareigų aktyviausiai prisidėjo Vladimiras Putinas.

Putinas suvokė, kad jei Sobčiakas įklius už nusikalstamus veiksmus Sankt Peterburgo mero poste, neišvengiamai bus prisimintas ir pats Putinas, vadovavęs merijos Užsienio ryšių komitetui ir paskui ėjęs Sankt Peterburgo vyriausybės pirmininko pirmojo pavaduotojo pareigas. Praėjus šiek tiek laiko ir gavus Putino, kuris buvo užėmęs Federalinės saugumo tarnybos direktoriaus ir Rusijos Federacijos saugumo tarybos sekretoriaus postus, palaiminimą Anatolijus Sobčiakas 1999 metų liepos 12 dieną grįžo į Rusiją. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį Putinas tapo ministru pirmininku, o 1999 metų gruodžio 31 dieną – laikinuoju Rusijos prezidentu.

2000 metų vasario 14 dieną Sobčiakas buvo paskirtas kandidato į Rusijos prezidentus Putino įgaliotuoju asmeniu bei tapo Sankt Peterburgo demokratinių partijų ir judėjimų politinės konsultacinės tarybos vadovu. Išvykęs agitacinės kelionės į Kaliningrado srities Svetlogorsko miestą naktį iš 2000 metų vasario 19-osios į 20-ąją Sobčiakas staiga mirė.

Ankstyva ir netikėta mirtis pagimdė daugybę gandų, kurie turėjo pagrindą. Buvo įslaptinti Sobčiako skrodimo rezultatai, imtasi visokiausių būdų nuslėpti visą informaciją, susijusią su Sobčiako mirtimi. Kilo versija, kad jį nunuodijo. Oficialiai tai nebuvo patvirtinta. Bet nerimą keliantis faktas buvo tas, kad Sobčiako mirties dieną Svetlogorske viešėjo garsus KGB agentas verslininkas Šabtajus Kalmanovičius ir buvęs kariuomenės generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos karininkas, irgi verslininku tapęs Andrejus Burlakovas.

Kaip Kalmanovičius pareiškė viename interviu, Sobčiakas mirė ant jo rankų.

Po kelerių metų – 2009-ųjų lapkričio 2 dieną – Kalmanovičių Maskvoje nušovė nenustatytas žudikas. Aštuoniolika į jo kūną susmigusių kulkų nepaliko jokių šansų išgyventi. Praėjo dar dveji metai ir nuo samdomo žudiko rankos žuvo Burlakovas.

Po kelerių metų – 2009-ųjų lapkričio 2 dieną – Kalmanovičių Maskvoje nušovė nenustatytas žudikas. Aštuoniolika į jo kūną susmigusių kulkų nepaliko jokių šansų išgyventi. Praėjo dar dveji metai ir nuo samdomo žudiko rankos žuvo Burlakovas.

Ar šie Sobčiako mirties liudininkų nužudymai buvo bandymas paslėpti pėdsakus, ar dabartinio prezidento kerštas, tvirtai pasakyti negali niekas. Nei žudikai, nei nusikaltimų užsakovai nebuvo išaiškinti ir rasti. Taip pat nebuvo išaiškinti Kalmanovičiaus ir jo verslo partnerio Biriukovo pašalinimo motyvai, organizatoriai ir vykdytojai.

Sobčiako mirtis Putinui, be abejo, buvo naudinga: mirusieji yra patikimiausi paslapčių saugotojai. Kartu su Sobčiaku į nebūtį nuėjo visi nusikaltimai, jo laikais įvykdyti Sankt Peterburgo merijoje.

Turint omenyje Sobčiako mirties istoriją, ypač intriguojanti atrodo vokiečių politinio žurnalo „Focus“ 2015 metų rugpjūčio 5 dienos publikacija:

Vladimiro Putino biografijoje iki šiol yra daug baltų dėmių ir nesutapimų. Pavyzdžiui, jo, kaip KGB bendradarbio, veikla Rytų Vokietijoje.

Tyrimų centras „Correctiv“ paskelbė šiek tiek smulkmenų apie Putino darbą agentu Dresdene. Be kita ko, „Correctiv“ su nuoroda į buvusį Putino kolegą šnipą Klausą Cucholdą praneša, kad „Putinas būtinai norėjo gauti informacijos iš vieno mokslininko“, medicinos profesoriaus, kuris „galėjo gauti mirtinų nuodų, praktiškai nepaliekančių jokių pėdsakų, nenustatomų tyrimais“. Be kita ko, kalbėta apie „nuodus, kurie inscenizavo savižudybes, pavyzdžiui, arseniką ant lyties organo, perduodamą seksualinio akto metu“, taip pat apie radioaktyvių medžiagų panaudojimą. Norėdamas gauti tuos duomenis Putinas šantažavo profesorių kompromituojančiomis medžiagomis.

„Correctiv“ tyrimo autoriai Deividas Kroufordas ir Markusas Bensmanas prieina prie išvados, kad „Putinas jau tada demonstravo principų nepaisymą ir žiaurumą, vėliau atvedusius jį į prezidento postą.

Po Sobčiako mirties, 2000 metų kovo 9 dieną, žuvo garsus rusų žurnalistas Artiomas Borovikas, skridęs į Gruziją susitikti su numanoma Vladimiro Putino motina, Metechių kaimo gyventoja Vera Putina. Kaip nustatė tyrimas, katastrofos priežastimi tapo lakūno klaida ir oro uosto techninių tarnybų, kurios neapdorojo lėktuvo sparnų nuo apledėjimo, aplaidumas.

Įtikinama Putino pergalė prezidento rinkimuose visai nereiškė, kad jis tapo vienvaldžiu šalyje, kurioje, kaip ir anksčiau, buvo Putinui priešiškų politinių jėgų. Jų priešpriešą Putinas įtikinamai pajuto po povandeninio laivo „Kursk“ įgulos žūties 2000 metų rugpjūčio 12 dieną, praėjus vos keliems mėnesiams po jo išrinkimo į aukščiausią šalies valdžios postą.

Aštrios kritikos žiniasklaidos priemonėse, pirmiausia televizijoje, pažėrė jo buvęs sąjungininkas, televizijos žurnalistas Sergejus Dorenka, pravardžiuotas „telekileriu“ („televiziniu žudiku“). Būtent Dorenka 1999 metų parlamento ir prezidento rinkimų kampanijos metu, būdamas gana populiarus televizijos žurnalistas, gerokai numušė Lužkovo ir Primakovo reitingus. Kaip vėliau prisimindavo Dorenka, iki jo laidų ciklo pradžios pagrindinių pretendentų į prezidentus reitingai buvo tokie: Primakovo 36 proc., Lužkovo 16 proc., Putino – 1,5 proc. O iki šeštos ciklo televizijos laidos padėtis pakito: Primakovas turėjo 16 proc., Lužkovas – 8 proc., Putinas – 38 proc. šalininkų. Dorenka nebuvo Putino šalininkas, greičiau Primakovo ir Lužkovo priešininkas, bet veikdamas prieš juos nejučiomis pagelbėjo Putinui.

Viskas staigiai pakito 2000 metų rugpjūčio mėnesį, kai tragiškai nuskendo atominis povandeninis laivas „Kursk“. Dorenka savo reportažuose apie tą tragediją atvirai ir pagrįstai kritikavo naują šalies prezidentą bei tiesiai šviesiai kaltino jį meluojant. Už tai 2000 metų rugsėjo 2 dieną Dorenką atleido iš visuomeninės televizijos. 2001 metais Dorenkai buvo iškelta baudžiamoji byla už tai, kad važiuodamas motociklu partrenkė pėsčiąjį. Reikalai klostėsi labai prastai, Dorenkai grėsė nuo ketverių iki aštuonerių metų kalėjimo. Dorenką, anot jo paties, išgelbėjo Rusijos prezidento administracijos vadovo pavaduotojo Igorio Sečino užtarimas, ir jis buvo nuteistas tik ketveriems metams lygtinai.

Norint suvokti, kodėl Sečinas nutarė užtarti skandalingai išgarsėjusį žurnalistą, būtina stropiai susipažinti su Dorenkos biografija. Sergejus Leonidovičius Dorenka gimė 1959 metais karo lakūno, kuris tarnybą baigė išsitarnavęs iki generolo majoro laipsnio, šeimoje. Aišku, Sergejus buvo auklėtas patriotizmo dvasia. Aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje Dorenka įstojo į Patriso Lumumbos tautų draugystės universitetą. Universitetas buvo įkurtas 1960 metais, siekiant suteikti kultūrinę pagalbą iš kolonijinės priklausomybės išsivadavusioms šalims. Pagrindinis Tautų draugystės universiteto tikslas buvo aukštos kvalifikacijos kadrų ruošimas Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalims. Tokia buvo oficiali universiteto kūrimo versija. O iš tikrųjų pagrindinis tikslas buvo SSRS ekonominės ir politinės įtakos minėtoms šalims skleidimas. Tautų draugystės universiteto išsilavinimą įgiję specialistai savo šalyse ilgainiui užimdavo aukštas pozicijas vyriausybinėse įstaigose, o tai turėjo užtikrinti sovietų įtaką.

Po Sobčiako mirties, 2000 metų kovo 9 dieną, žuvo garsus rusų žurnalistas Artiomas Borovikas, skridęs į Gruziją susitikti su numanoma Vladimiro Putino motina, Metechių kaimo gyventoja Vera Putina.

Siekdami sėkmingai vykdyti šią programą, sovietinio valstybės saugumo organai aktyviai verbavo agentais Tautų draugystės universiteto studentus užsieniečius, kurie grįžę į savo šalis tęsdavo agentų veiklą sovietų žvalgybos naudai. Patys žymiausi buvo priimami tarnauti į SSRS KGB 1-osios vyriausiosios valdybos slaptosios žvalgybos valdybą ir tapdavo sovietiniais kadriniais slaptais žvalgais. Tautų draugystės universitetą kuravo KGB 5-osios valdybos 3-iojo skyriaus antro poskyrio operatyviniai karininkai. Jie sekė užsieniečius ir aktyviai verbavo sovietinius piliečius – studentus ir dėstytojus. Agentūrinis operatyvinis darbas buvo skirtas išaiškinti tarp studentų užsienio šalių specialiųjų tarnybų agentus ir bendradarbius.

Tais metais, kai Tautų draugystės universitete studijavo būsimoji Rusijos televizijos ekrano žvaigždė Sergejus Dorenka, KGB 5-osios valdybos 3-iojo skyriaus antram poskyriui vadovavo papulkininkis Viačeslavas Kiktevas, kurio pavaldiniai užverbavo patriotiškai nusiteikusį Dorenką valstybės saugumo agentu. Minėtame padalinyje tarnavo KGB aukštosios mokyklos absolventas Otaris Aršba, vėliau tapęs garsiu verslininku ir politiku – 6-ojo šaukimo Valstybės dūmos deputatu. 2000-aisiais per išankstinius prezidento rinkimus Aršba organizavo propagandinius renginius, kuriuose rėmė Kemerovo srities gubernatoriaus Amano Tulejevo, kuris buvo vienas Vladimiro Putino konkurentų, kandidatūrą.

Valstybės saugumo agentas studentas Dorenka, turėjęs sekti Tautų draugystės universiteto studentus, taip pat buvo reikalingas ir darbui su užsienio delegacijomis, atvykstančiomis į SSRS iš besivystančių šalių. Ta veikla teikdavo jam tam tikrą uždarbį ir galimybių tobulinti agento veiklos meistriškumą. Atsižvelgiant į Dorenkos, kaip KGB agento, pademonstruotas savybes 1982 metais iškart po aukštosios mokyklos baigimo jį išsiuntė į užsienio komandiruotę, į Angolą, kur jis dirbo vertėju keliose sovietinėse atstovybėse, taip pat SSRS Ministrų tarybos valstybinio ekonominių ryšių komiteto atstovybėje, į kurios struktūrą įėjo vyriausioji inžinerinė valdyba, vykdžiusi karinius tiekimus į užsienio šalis.

1984 metais Dorenka grįžo iš užsienio komandiruotės, o po metų ten pat, Angoloje, atsidūrė jo būsimasis užtarėjas Igoris Sečinas. Kaip teigė Dorenka (patikėkime jo žodžiais), Sečino asmeniškai jis nepažinojo. Tas faktas, kad jis užtarė į bėdą patekusį Dorenką, gali liudyti tik tai, kad Sečinas ir Dorenka jų komandiruotės Angoloje metu turėjo vieną ir tą patį kuratorių iš KGB.

Grįžusį į Maskvą žurnalistinio išsilavinimo neturintį Dorenką priėmė dirbti Centrinės televizijos užsienio ryšių tarnybos redaktoriumi. Centrinė televizija buvo SSRS valstybinio televizijos ir radijo komiteto struktūrinis padalinys. Ją kuravo SSRS KGB 5-osios valdybos 14-asis skyrius, vadovaujamas jau minėto pulkininko Nikandrovo. Centrinę televiziją kontržvalgybos požiūriu tiesiogiai stebėjo Tautų draugystės universitetą kuravusio papulkininkio Komelkovo vadovaujamas SSRS KGB 5-osios valdybos 14-ojo skyriaus pirmas poskyris. Gana logiškas Dorenkos gyvenimo posūkis buvo 2003 metais jo įstojimas į RF komunistų partijos gretas: 2003 metų gruodžio 7 dieną vyko 4-ojo šaukimo Valstybės dūmos rinkimai, ir Dorenka tikėjosi tapti Dūmos deputatu.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt