Nuomonės

2021.09.13 12:07

Rasa Dičpetrienė. Apie ribojimus ir galimybes

Rasa Dičpetrienė, Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė2021.09.13 12:07

Vakar man pro langą mojo ir žaismingai iš toli kalbino kaimynų penkiametis. Gražus bei linksmas atviro visiems ir viskam mažo žmogaus žaidimas. Kiek džiaugsmo ir pasitikėjimo pasauliu!

Vos kelias sekundes trukusį mano susižavėjimą pakeitė didžiulis siaubas. Baimė pakirto kojas, kai mažylis vis labiau svėrėsi pro plačiai atvertą aštuntojo aukšto langą ir tiesė į mane rankas! Nepajutau, kaip žaibo greičiu atsidūriau prie kaimynės – vienišos berniuko mamos – durų ir iš visų jėgų skambinau, kol ji atidarys. Neatidarė. Sutrikusi parlėkiau atgal į namus ir skubėjau tiesiai prie lango, norėdama įsitikinti, kad vaikas yra saugus.


Kaimynės langas jau buvo uždarytas ir vaiko nesimatė.

Vakar ir šiandien nerimastingai ir drauge su viltimi dairausi į tą patį langą. Tikiuosi, kad pakako mano skambučio „į duris“, kad nereikės kito skambučio – vaiko teisių tarnyboms. Tikiuosi, kad ji labiau saugos savo vaiką, nei šį kartą. Svarstau, kaip elgsiuosi vieną dieną netikėtai kaimynę susitikusi laiptinėje. Ar išdrįsiu pasidalinti nerimu dėl to, kas įvyko jos namie? O gal neišdrįsiu nerimaudama, kad jau pats mano skambutis į duris buvo suprastas kaip įžūlus kišimasis į jos asmeninį gyvenimą?

Suprantu ir noriu padėti šiai moteriai, tik ar šių norų pakanka, kad jos vaikas ir ji pati būtų saugūs?

Tokių vienišų mamų yra ne tik Lietuvoje, bet ir visose pasaulio valstybėse. Jų tarpe ir išsilavinusios, ir tokios galimybės neturėjusios; ir dirbančios, ir bedarbės; ir neįgaliosios, ir sveikatos problemų neturinčios; su priklausomybėmis ir be jų; augusios ir darniose šeimose, ir globos įstaigose; ir lietuviškai nekalbančios kitatautės, ir lietuvės; ir auginančios sveikus vaikus, ir neįgaliuosius. Dažnai šios moterys susiduria su materialiniu nepritekliumi, socialinio pripažinimo bei pagalbos stoka. Ši patirtis tampa gėdą keliančia atskirtimi – atskirtimi nuo visuotinai priimtinų socialinių normų, kurių jos tiesiog ne visada sugeba laikytis. Kaip ir šį kartą – tinkamai prižiūrėti savo vaiką, kai visi namų rūpesčiai krenta ant vienos jos pečių.

Lietuva pagal vaikų mirštamumą nuo traumų ir nelaimingų atsitikimų, Europoje yra neginčijama lyderė. Gydytojai pabrėžia, kad nemažai vaikų patiria traumų buityje dėl nepakankamo tėvų budrumo. Taigi, ši problema nėra tik vienišų motinų. Būtent tokia realybė ir geriausia tarptautinės bendruomenės praktika prieš keletą metų paskatino Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme numatyti, kad ir vaiko nepriežiūra yra prilyginama smurtui prieš vaiką. Tuomet toks įstatymas subūrė minias „prieš“ jį protestuojančių ir Seimo narius bei Vyriausybę gėdinančių žmonių. Protestuota „prieš“ tai, kad „bloga valdžia“ išdrįso kištis į privatų šeimos gyvenimą, nurodinėti, kaip turi būti auklėjami vaikai. Tačiau ši pro langą mojančio vaiko istorija mane dar kartą įtikina, kad toks įstatymas išties buvo ir tebėra reikalingas.

Šiandien žmonės ir vėl buriasi protestams, tik jau „prieš“ kitus ribojimus, kuriais mus siekiama apsaugoti nuo kitų pavojų tarsi tą mažą, savisaugos jausmo ir patirties neturintį per langą persisvėrusį vaiką. Protestuojama ir „prieš“ „kitokių“ žmonių didesnes galimybes. Tikriausiai buriasi tie, kurie patys jaučiasi atskirti ir neišgirsti, nesupratę ir nesuprasti mūsų jaunoje ne visada susikalbėti mokančioje demokratijoje.

Atskirtųjų mūsų visuomenėje yra ir daugiau – ne tik vienišos motinos ir tėvai. Visi mes, o jeigu ne mes patys, tai mūsų artimieji, esame patyrę gilesnę ar mažiau gilią socialinę atskirtį. Todėl galime bent numanyti, kaip jaučiasi smurtą šeimoje, darbe ar mokymo įstaigoje patiriantys, sunkiai dirbantys, bet vis tiek skurstantys darbuotojai, senjorai ar bedarbiai, žmonės, save priskiriantys seksualinėms mažumoms, laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigose atlikusieji ir kiti.

Protestuojama ir „prieš“ „kitokių“ žmonių didesnes galimybes. Tikriausiai buriasi tie, kurie patys jaučiasi atskirti ir neišgirsti, nesupratę ir nesuprasti mūsų jaunoje ne visada susikalbėti mokančioje demokratijoje.

Ši bendra mūsų nesaugumo patirtis galėtų tapti esminiu tylaus tarpusavio įsipareigojimo rūpintis vieni kitais pagrindu. Pripažindami, kad esame reikalingi vieni kitiems ir vieni kitiems socialiai įsipareigoję, mes prisidedame prie esminių demokratijos ir gerovės valstybės principų įgyvendinimo. Ir šie principai nepaneigiami net ir tada, kai tokiais ypatingais laikotarpiais, kaip šis, tenka iškęsti mūsų laisvių ribojimus tam, kad būtume saugūs. Įsiklausykime į kitus, kalbėkimės net ir tada, kai atrodo, kad paprasčiau tiesiog būti „prieš“ viską ir mėtyti akmenis iš kitos barikadų pusės. Tačiau tas barikadas kuriame tik mes patys neįsiklausydami į kitokius, nei esame patys. Padėkime augti mūsų jaunai ir trapiai demokratijai.

1997 m. rugsėjo 13-ąją Kalkutoje buvo palaidota motina Teresė, savo gyvenimą skyrusi labiausiai atskirtiems ir kovojusi „už“ tai, kad kiekvienas žmogus jaustųsi orus. Šią įstabią moterį ir šiandien prisimename todėl, kad ji rado savo kelią, kaip būti „už“ tuos, kurie jaučia saugumo, orumo ir pagarbos stoką.

Kiekvieno iš mūsų gyvenimas yra ir galimybė būti socialiai įsipareigojusiais vieni kitiems, būti „už“ tuos, kurie šiandien gali mažiau, nei mes. Kiekvienas galime prisidėti – paskambindami kaimynei į duris, pakviesdami ją puodeliui arbatos, pasiteiraudami, kuo galime būti naudingi arba tiesiog pagarbiai elgdamiesi su kiekvienu sutiktu žmogumi.

Gyvenimas turi prasmę tik tada, kai jį gyvename „už“ tuos, kurie tiesia į mus rankas.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.