Nuomonės

2021.09.06 10:45

Vytautas Plečkaitis. Migracijos krizė verčia Europos Sąjungos šalis apsijuosti sienomis

Vytautas Plečkaitis, Kovo 11 akto signataras, LRT.lt2021.09.06 10:45

Prieš šešetą metų kilusi migracijos krizė Lietuvos praktiškai nepasiekė. Lietuvai pagal Briuselio nurodymus teko priimti vos keliasdešimt migrantų, kurių dauguma iš Lietuvos patraukė į turtingesnes Vakarų šalis. Gal todėl tuomet ir nebuvo susimąstyta apie sienos su Baltarusija statybą.

Tačiau 2015 m. migracijos krizė, daugiausia kilusi dėl karo Sirijoje, smogė Pietų Europos šalims, taip pat – Vengrijai ir Vokietijai.

Vengrija nuo migrantų gynėsi pastatydama sieną su Serbija, o Vokietija, kanclerės Angelos Merkel iniciatyva, ėmėsi humanitarinės misijos – į savo šalį priėmė šimtus tūkstančių pabėgėlių. „Deutsche Welle“ duomenimis, Vokietijoje tuomet prieglobsčio paprašė 1,2 mln. pabėgėlių. Daugiausia iš Sirijos.

2015 m. kanclerės A. Merkel paleistas šūkis „Wir schaffen“ („Mes galime“), turėjęs reikšti, kad turtingai Vokietijai nebus sunku priimti kad ir šimtus tūkstančių pabėgėlių, iš pradžių pozityviai nuteikė dalį vokiečių pabėgėlių atžvilgiu. Tačiau vėliau, didėjant pabėgėlių skaičiui, gražaus šūkio teko atsisakyti ir milijonais eurų papirkinėti Turkiją, kad ji pristabdytų iš Turkijos stovyklų per Graikiją į Europą plūstančias pabėgėlių minias.

Turtinga Vokietija, kaip ir daugelis ES šalių stokojanti darbo jėgos, jaunesnei pabėgėlių kartai parengė integracijos programas, pagal kurias jie galėjo išmokti vokiečių kalbos ir specialybių. Dalis migrantų buvo išsiųsta atgal į gimtąsias šalis, o dalis liko gyventi Vokietijoje iš pašalpų. Tačiau pabėgėlių integracijos problema nebuvo iki galo išspręsta ir lieka aktuali bei aktyviai ja naudojamasi dabar vykstančioje priešrinkiminėje kovoje į parlamentą. Pavyzdžiui, socialdemokratų kandidatas į kanclerius Olafas Scholzas siūlo atsisakyti pabėgėlių siuntimo atgal, nes tai labai brangu, o geriau juos stengtis integruoti ir taip spręsti darbo jėgos trūkumą senstančioje vokiečių visuomenėje.

Beje, visi pagrindiniai kandidatai į Vokietijos kanclerius labai atsargiai žvelgia į galimą Afganistano pabėgėlių priėmimą. Pabėgėlių institucijos atstovas viešai pareiškė, kad Vokietija galėtų priimti bei integruoti vos apie 50 tūkstančių pabėgėlių. O populiarus leidinys „Bild“ informavo, kad iš Afganistano buvo atskraidinti ne tik vertėjai bei jų šeimų nariai, bet ir daugybė nieko bendro su jais neturinčių pabėgėlių, pasinaudojusių chaosu Kabulo oro uoste. Pabėgėliais iš Afganistano teks dalintis visoms ES šalims. Matyt, ir Lietuvai teks priimti daugiau, nei dabar yra.

Vokiečių spaudos agentūros (DPA) duomenimis, po 2015 m. migracijos krizės beveik pusė Europos Sąjungos šalių pradėjo statyti sienas: vieni – mažesnes, kiti – didesnes. Dar kiti panaudojo technines instaliacijas savo sienų saugumui užtikrinti.

Viena pirmųjų šalių, pastačiusi 3 metrų aukščio ir 160 km ilgio sieną, saugomą kameromis ir dronais, su Serbija, buvo Vengrija. Jos premjeras Viktoras Orbanas, garsėjantis radikaliomis idėjomis ir nepaklusnumu Briuseliui, išleido 1,5 mlrd. eurų, kad siena su Serbija būtų pastatyta dar 2015 m. rudenį. Po to atėjo eilė sienai su Kroatija.

Prieš kelis dešimtmečius buvo sienų griovimo metas, šiandien išgyvename sienų statymo laiką. Jas statome nuo totalitarinių režimų ir, deja, nuo disidentų, ir nuo kovotojų prieš tuos režimus, nuo pabėgėlių, nuo kitokio pasaulio.

Tais pačiais 2015 m. gana trumpą – daugiau kaip 4 km – sieną su Slovėnija surentė Austrija. Ši siena jau yra Šengeno erdvės viduje ir prieštarauja laisvo prekių ir žmonių judėjimo logikai. Tiesa, kad nenukentėtų verslas, o ypač – turizmas ir vyndarystė, siena tarp Austrijos ir Slovėnijos daugelyje vietų jau demontuota. Verslo interesai nedidelėms šalims ne retai yra prioritetiniai, net formuojantis užsienio politikos kryptis bei santykius su kitoms valstybėmis, nes nuo sėkmingo verslo priklauso šalių ir jos žmonių gerovė bei valdančių partijų likimas.

Sienas su Rusija pradėjo statyti Estija ir ją ketina baigti 2026 metais. Su Baltarusija stato Latvija, nors ir vangiai. Lenkija taip pat stiprina savo sienų su Baltarusija saugumą. Tačiau sienas stato dar ne visos ES šalys. Ne visoms jos reikalingos. Pavyzdžiui, sienų nėra tarp Vokietijos ir Prancūzijos bei kitų Vakarų Europos šalių. Sienos tarp šių šalių gali atsirasti tik tuomet, jei Europos Sąjunga žlugtų. Kol kas jai tas negresia, nors silpnumo požymių yra, reaguojant į pasaulio aktualijas, sprendžiant klimato, migracijos, gynybos problemas.

Vyresnioji karta atsimena, kaip daugiau nei prieš 30 metų, kilus Sąjūdžiui už Lietuvos nepriklausomybę, buvo reikalaujama ne tik laisvo priėjimo prie Baltijos jūros, kurį kontroliavo SSRS pasieniečiai, bet ir užsimenama apie Europą be sienų. Ir tie reikalavimai buvo išgirsti, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir tapus Šengeno susitarimo nare.

Paradoksalu, kad sienų Europoje griovimo, kaip ir jos statybos, pradžia susijusi su Vengrija. Būtent vengrai 1989 m. pavasarį dar iki Berlyno sienos griūties tų pačių metų rudenį ėmė griauti geležinę spygliuotą sieną su Austrija. Vengrų pasieniečiai karpė spygliuotą vielą ir pardavinėjo jos daleles Vakarų turistams.

Po pusmečio atėjo Berlyno sienos eilė, vėliau atsivėrė viena ilgiausių sienų Europoje tarp Lenkijos ir Vokietijos. Po Berlyno sienos griūties 1989 m. lapkritį sekė komunizmo žlugimas Rytų Vokietijoje, Lietuvoje, Sovietų Sąjungoje ir visame Rytų bloke.

Prieš kelis dešimtmečius buvo sienų griovimo metas, šiandien išgyvename sienų statymo laiką. Jas statome nuo totalitarinių režimų ir, deja, nuo disidentų, ir nuo kovotojų prieš tuos režimus, nuo pabėgėlių, nuo kitokio pasaulio. Tikėkimės, kad tai laikina.

Tačiau esant didžiulei nelygybei tarp europiečių ir trečiojo pasaulio valstybių, kuriose siaučia karai ir skurdas, kur žmonės badauja ir neturi elementarių higienos sąlygų, kur trūksta švaraus vandens, o darbininkai uždirba po 2 dolerius per dieną, Europa neišvengs pabėgėlių ir vargu bau ar sienos juos sulaikys į turtingą ir vartojimo pertekliuje gyvenančią Europos Sąjungą.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt