Rugsėjo pradžia turtinga kultūros renginiais. Toks gausus rudeninis derlius... Į juos gražiai įsiterpė ir vykusieji Angelų kalvoje. Neseniai ten šventinti tautodailininkų sukurti nauji koplytstulpiai. Gal dar ne visi skaitytojai bus girdėję apie šią sakralią erdvę?
Iš Vilniaus–Kauno greitkelio ties Rykantais pasukti link Trakų tikrai verta. Netoliese Užutrakio dvaro išsibarsčiusios kalvos – reto grožio, didelės kraštovaizdinės vertės. Iš čia veriasi labai plačios erdvės: daug dangaus ir malonūs akiai gimtosios žemės toliai. Beje, su žilos istorijos ženklais – piliakalniais, Galvės ežero salos pilimi, tarsi tvirtove dunksančia Trakų bažnyčia. Per vieną tų kalvų vinguriuoja nužvyruotas, akmenėliais įrėmintas Tūkstantmečio ženklų takas. Žmonės šią vietą praminė Angelų kalva; mat palei taką sustatyti ąžuoliniai koplytstulpiai ir stogastulpiai su angelų skulptūromis. Jas išskobė žymūs mūsų tautodailininkai, tuo palaikydami senąją kryždirbystės tradiciją, kuri UNESCO organizacijos yra įrašyta į pasaulio dvasinės kultūros šedevrų sąrašą. Iš senų senovės paveldėtos šių koplytstulpių formos, stilistika ir ornamentika, nuostabiai harmoningai pritinkantys Lietuvos kraštovaizdyje.
Statymo pretekstų senovėje būta daug: kad bėdos namus aplenktų, kad vyrai laimingai sugrįžtų iš karų, kad maras į kaimą neįsisuktų, kad kelionėje nelaimė nenutiktų... Na o šiandien? Lankytojus ant kalvos pasitinkantis angelas Gabrielius, gerosios žinios skelbėjas trimituoja: Jūsų maldas, troškimus ir viltis išklausys 38 angelai. Žmogaus ir jo šeimos rūpesčius čia priglobia santarvės, saugojimo nuo pikto, palaiminimo, gerumo, pasiaukojimo, bičiulystės, šviesių minčių, atjautos, kūrybos, tiesos, meilės, vilties, gyvybės, kantrybės, dvasios ramybės, derliaus, gyvenimo džiaugsmo, sveikatos, dvasios stiprybės, motinos ir vaiko, našlaitėlių ir senolių globos bei kiti angelai. Valstybės globa patikėta Lietuvos vienybės, Atgimimo, Baltijos kelio, Mokytojų, Lietuvos seniūnų, Mokslo ir prasmingų žinių, Taikos angelams. Daugiausia koplytstulpių kalvai sukūrė prieniškis skulptorius Algimantas Sakalauskas, talkinant kalviui Ričardui Grekavičiui.
Reikia pastebėti, kad šiandien tautodailininkai savo kūryboje neapsiriboja lokaline tradicija, jų darbuose atsispindi viso krikščioniškojo pasaulio patirtis. Na o Bažnyčios mokyme sakoma, kad Angelas sargas yra Dievo pasiųstas saugoti žmogų per visą jo gyvenimą šioje žemėje, nuo pradėjimo iki mirties. Jį turi kiekvienas žmogus, – angelas sergsti savo globotinį nuo nelaimių, įspėja apie tykančius pavojus, lydi sudėtingu gyvenimo keliu, padeda net mirties valandą, paguodžia kenčiančią jo vėlę skaistykloje. Tad angelas yra įasmenintas Dievo veikimo simbolis.
Angelai buvo vaizduojami jau ankstyvosios krikščionybės dailėje; tai jauno ir gražaus veido būtybės su sparnais ir nimbu. 745 m. Romos susirinkimas liturgijoje įteisino trijų šventųjų arkangelų – Mykolo, Gabrieliaus ir Rapolo – gerbimą. Nors angelų sargų buvimas neskelbiamas kaip tikėjimo tiesa, tačiau jų garbei nuo viduramžių laikomos Šv. Mišios. XVII a. Šventasis Sostas į kalendorių įvedė Angelų sargų šventę, pažymimą spalio 2 d.
Meninį Angelo sargo įvaizdį suformavo italų renesanso tapytojai; jis itin paplito XVI–XVII a. dailėje. Baroko laikais radosi ir žaismingi sparnuoti kūdikiai. XIX a. imta daugiau kalbėti apie vaikus globojantį Angelą sargą. Eižėjant tradicinės šeimos sandarai, vaikams tikrai tenka daugiau kliautis dangiškąja globa...
Iš bažnytinės dailės Angelo įvaizdį bus perėmę ir mūsų dievdirbiai. Angelų skulptūrėlėmis jie dažnai papildydavo sakralines kompozicijas, ypač namų altorėliuose ar koplytėlėse. Po angeliuką, rankose laikančių žvakeles ar taures su Ostija, būdavo statoma abipus Pietos, taip pat prie Nukryžiuotojo. Dar keletas dažnų tautodailės siužetų: angelas aria jaučiais, kai meldžiasi šv. Izidorius; angelas lanko sergantį šv. Roką.
Įdomus paprotys iki mūsų dienų išliko kai kuriose Žemaitijos vietovėse. Dievdirbiai išdroždavo angelo figūrėlę, į kurios rankas įstatydavo indelį pašventintam vandeniui. Toji figūrėlė būdavo tvirtinama netoli laukujų durų: ar kas ateitų iš kaimynų, ar kuris iš namiškių sugrįžtų ilgiau nebuvęs, – persižegnojęs blogio į namus neįneš. Grūšlaukio dievdirbys, garbaus amžiaus Vytautas Vaiciekauskas dar yra nepamiršęs senosios tradicijos...
Bet grįžkime į Angelų kalvą, kuri buvo pradėta formuoti prieš septynetą metų, pažymint Lietuvos paminėjimo tūkstantmetį. Tai Būdų kaimo bendruomenės iniciatyva. Tada įsijungė ir kiti seniūnaitijos kaimai, susibūrę į „Užugirių“ bendruomenę. Organizacinę naštą prisiėmė pirmininkė Dominyka Dubauskaitė ir žinoma muzikos pedagogė Lolita Piličiauskaitė-Navickienė. Juodvi sugebėjo kalvos idėją paskleisti plačiau, sutelkti statytojus, rėmėjus ir dovanotojus. O neseniai apie Angelų kalvą, jos kūrimo istoriją, kiekvieno koplytstulpio statymo intenciją, jų simbolines prasmes išleista ir graži knyga – albumas. Iš jos skaitome, kad lūkesčius angelams patikėjo atskiros šeimos, darbo kolektyvai, organizacijos. Tai tokia graži visuomeniškumo, tautiškumo ir pilietiškumo raiška... Ji dabar labai aktuali, nes socialinė ir kultūrinė globalizacija gerokai klibina mūsų tautinės valstybės pamatus. Šeima ir bendruomenė – svarbiausiosios tautos ląstelės; nuo jų gyvybingumo priklauso ir valstybės stiprybė.
Apskritai Angelų kalva – tai šiuolaikinio lietuvių pamaldumo bei santykio su etnine kultūra fenomenas. Joje buvojant apima dvasios atgaivos, sielos nuskaidrėjimo bei tautinės tapatybės jausena. Verta čia lankytis ir su užsienio svečiais, – tegu geriau supranta lietuvio sielą, jos rūpesčius ir siekius. Lankytojų, dažniausiai su šeimomis, čia kaskart daugėja, apie tai kalba ir vaikų angelams paliekami laiškai, piešinukai, karpiniai, žaisliukai.
Baigiant – keletas lietuvių tautosakos priežodžių apie angelą sargą. Kiekvienas toks pasakymas priverčia suklusti, susimąstyti, apgalvoti savo elgseną. Pavyzdžiui, gyvenimiškas patyrimas taip apibendrinamas: „Mažas kai griūva, tai angelas patalą pakloja, senam – velnias akmenį pabruka”, „Per moteris į žmones, per angelus į dangų”, „Greičiau angelu paliksi, ne kaip žmonėms įtiksi“. Taikliai vienu sakiniu gali būti nusakomi gyvenimo orientyrai ir patarimai siekiams įgyvendinti: „Angelu pasisakęs, velniu nepavirsk”, „Angelas apleis – velnias ateis”, „Angelas pirkion – velnias per duris“. Šiais tautosakos išminties krislais pamokoma atpažinti apsimetėlius, nenuoširdžius: „Liežuvis angelo, o širdis velnio“, „Gražus kaip angeliukas, piktas kaip velniukas“, „Angelo balselis, raganos širdelė“, „Angelo šaukiasi, o velnią pirštu vilioja“, „Angelo balsu dainuoja, tik kodėl visa šeimyna dejuoja“. Iš čia ir patarimai tėveliams: „Iš mažo ir angeliuką, ir velniuką padarysi“, „Ir velnias, žiūrėdamas į angelą, išmoksta rožančių kalbėti”, „Velniu buvęs, angelu nepaliks“ ir pan.
Lankykime Angelų kalvą; graži gamta ir tautos kūrybiškumas – didžiausios Lietuvos vertybės.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
