Nuomonės

2021.08.28 09:00

Mykolas Drunga. Pavyzdinga lietuvaitė

Mykolas Drunga, apžvalgininkas2021.08.28 09:00

Niujorke leidžiamo dienraščio „Wall Street Journal“ nuomonių puslapiuose rugpjūčio 25 d. išspausdintas angliškai rašančios publicistės ir mokytojos Silvios Kučėnaitės-Foti straipsnis „Mano senelio nusikaltimai žmonijai“.

Kadangi straipsnis liečia lietuviams, rusams ir žydams labai jautrią ir aktualią temą, reikia jį aptarti.

Autorė rašo: „Užaugau kaip išdidi anūkė, kurios senelis buvo su komunistais kovojęs karo didvyris Jonas Noreika. Pagal jį pavadinta mokykla ir kelios gatvės. Kai mano motina, atsidūrusi mirties patale, 2000 m. prašė manęs parašyti knygą apie jos heroišką tėvelį, aš entuziastingai sutikau.

Deja, kuo giliau pradėjau knistis praeityje, tuo labiau mane apėmė siaubas. Aš sužinojau, kad mano senelis dalyvavo Holokauste, prisidėjęs prie mažiausiai 8 tūkstančių žydų nužudymo. Kai savo pasakojimą paskelbiau, rusai norėjo mane išnaudoti, lietuviai maišė su purvais, o žydai apkabino.

Mano senelis 1941 m. rugpjūčio 22 d. pasirašė įsaką, pasiuntusį tūkstančius žydų į getą Žagarėje, kur jie buvo sunaikinti. Mano šeimos istorija iškėlė tai į paviršių ir sugriovė Lietuvos, kaip nekaltos Holokausto stebėtojos, įvaizdį.

Rezultatas tas, kad Rusijos televizija, laikraščiai ir net Rusijos ambasados Vašingtone spaudos sekretorius manęs maldavo, kad duočiau jiems interviu, žadėdami milijoninę auditoriją. Jie karštai įtikinėjo, kad mano pasakojimas svarbus, nes aukštyn kojom apverčia herojinę vieno Lietuvos partizano istoriją.

Aš turėjau pasakyti „ne“, nes paskutinis dalykas, kurį bet koks lietuvis nori išgirsti, tai rusų pamokslas apie blogą elgesį su nekaltais žmonėmis.

Aš taip rusų išsigandau, kad beveik pražiopsojau esminį pokalbį su žinių kanalu NBC, nes Lietuvoje dirbantis jo žurnalistas prisistatė rusiškai skambančiu slapyvardžiu. Buvau iš baimės ištrynusi apie penkis iš jo gautus elektroninius laiškus, kol bendras pažįstamas neįsikišo ir man nepaaiškino, kad šis reporteris išties darbuojasi NBC.“

Aš turėjau pasakyti „ne“, nes paskutinis dalykas, kurį bet koks lietuvis nori išgirsti, tai rusų pamokslas apie blogą elgesį su nekaltais žmonėmis.

Taip Volstryto žurnale rašo S. Kučėnaitė-Foti, paskyrusi didelę savo gyvenimo dalį visos tiesos apie savo senelį atskleidimui. Savo internetinėje svetainėje ji teigia, kad „per nacių okupaciją Noreika tapo Šiaulių apskrities viršininku, pasirašė popierius žydams susemti ir apie šimtą dokumentų, susijusių su Holokaustu Lietuvoje. Jis vadinamas „kabinetiniu žudiku“, nors nežinoma, ar jis pats ką nors nužudė savo ranka.“

Savo svetainėje Silvia pateikia daugelio tų dokumentų fotokopijas. Ji nenutyli ir to, kad po Stalingrado mūšio Noreika „pradėjo atvirai priešintis naciams“ ir ji išvardija daugelį to pasipriešinimo atvejų.

Vis dėlto lieka klausimas, ar ši jo veikla atperka tai, kad Jonas Noreika nacių okupacijos pradžioje buvo jų kolaborantas. Galima teigti, jog S. Foti mano, kad neatperka, ir aš su tuo sutikčiau.

Bet tai iškelia dar vieną retai komentuojamą faktą, kad daugelyje žmonių sutelpa ir didvyriški, ir niekšiški darbai. Todėl juos vertinant reikia prieš akis turėti ir vienus, ir kitus.

Štai tik keli gerai žinomi pavyzdžiai iš artimos aplinkos.

Daugelyje žmonių sutelpa ir didvyriški, ir niekšiški darbai. Todėl juos vertinant reikia prieš akis turėti ir vienus, ir kitus.

Michailas Gorbačiovas turėjo pasižymėti kaip geras niekšas, kad prisitrintų prie sovietinės kompartijos generalinio sekretoriaus posto, tačiau jį pasiekęs atliko netikėtai gerą darbą – padėjo sugriauti Sovietų Sąjungą.

Taip pat ir mūsų Algirdas Brazauskas turėjo pirmiausia nusipelnyti aukščiausio rango komunistams, kad paskui išdrįstų ir jam pasisektų ištraukti Lietuvos kompartiją iš Sovietų Sąjungos kompartijos ir jis pats netgi pritartų Lietuvos nepriklausomybei.

O kuo čia išsiskiria Jonas Noreika? Kodėl jo vertinimas turi būti vienareikšmis? Kodėl jis negali būti viename asmenyje ir nacių kolaborantas, ir Lietuvos herojus?

Panašių atvejų Lietuvos (ir ne tik jos) istorijoje yra daug. Užtat gerbtini tie istorikai, žurnalistai, tyrėjai, kurie verčia mus šį žmogaus dvilypumą pastebėti ir pripažinti. Lietuvos garbei tarnauja ne tik jos sūnų ir dukrų gerieji darbai, bet atviras prisipažinimas, kad jie ar jos padarė ir blogų.

O kuo čia išsiskiria Jonas Noreika? Kodėl jo vertinimas turi būti vienareikšmis? Kodėl jis negali būti viename asmenyje ir nacių kolaborantas, ir Lietuvos herojus?

S. Kučėnaitei-Foti – ačiū, kad ji tarptautinėje spaudoje (ne tik Volstryto žurnale) pateikė taurios ir drąsios lietuvaitės pavyzdį.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.