Nuomonės

2021.08.24 11:50

Denisas Kišinevskij. Kita protestų Šalčininkų rajone pusė, arba kaip išsivaduoti iš užburto abipusių nuoskaudų rato

Denisas Kišinevskij, žurnalistas, LRT.lt2021.08.24 11:50

Triukšmingo mitingo, susirėmimų prie Seimo ir po to vykusių diskusijų fone susidomėjimas protestais prieš migrantų apgyvendinimą pasienio zonoje kiek atslūgo, tačiau jie yra ne mažiau svarbūs nei įvykiai Vilniuje. Šiandien daug kalbama apie tai, kad Ministrų kabineto, o ypač Vidaus reikalų ministerijos, komunikacija šlubuoja, tačiau jei bandant prisibelsti į užkietėjusių skiepų priešininkų sąžinę daug vilčių nereikėtų dėti, tai bendraujant su susirūpinusiais ir išsigandusiais Šalčininkų gyventojais galima šį tą pakeisti. 

Tik kyla klausimas, kodėl centrinė valdžia nesiekia išdėstyti savo pozicijos ir daro tokias šiurkščias klaidas, nuteikdama prieš save vietos gyventojus?

Kritinis momentas

Praėjo beveik mėnuo nuo protesto akcijų Dieveniškių miestelyje ir Rūdninkų poligone – laikas įvertinti situaciją. Priminsime, kad tada pasipiktinę gyventojai priešinosi valdžios, ketinusios gyvenvietėje įkurti stovyklą šimtams nelegalių migrantų, veiksmams. Dėl nesusipratimų pirmą kartą per daugelį metų teisėsaugos institucijoms teko panaudoti jėgą – policija jėga atstūmė protestuotojus. Ši situacija sukėlė aršią diskusiją ir padalijo visuomenę į dvi stovyklas. Kur ši prasta tendencija mus nuves ir kodėl ji pavojinga?

Taigi, po minėto incidento Šalčininkų rajone nuomonės išsiskyrė. Vieni kaltina valdžią, kiti, save vadinantys „patriotais“, užgriuvo kritikos banga vietos gyventojus, apdalinę juos įvairiomis įžeidžiančiomis etiketėmis. „Kremliaus agentai“, „nepatikimi“, „nelojalūs“, „kaimiečiai“, „nusikaltėliai“, „koloradai“, „vatnikai“, „lenkai“, „rusai“. Taip, taip, jūs perskaitėte teisingai – žodžiai „lenkai“ ir „rusai“ buvo vartojami neigiamame kontekste – kaip įžeidimas.

Socialiniuose tinkluose gausu tokio pobūdžio komentarų ir jie skamba iš skirtingų „kalbėtojų“ lūpų, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties – iš žmonių su karine uniforma, iš valstybės tarnautojų, šaulių, verslininkų, ūkininkų, banko darbuotojų, madingų didmiesčių berniukų aptemptomis kelnėmis ir merginų trumpai kirptais plaukais, nuo nacionalistų iki liberalaus jaunimo, kurių „Facebook“ profiliai išpuošti LGBT simboliais. Deja, kalbai pasisukus apie tautines mažumas, jų empatija ir dialogo kultūra dažnai kažkur dingsta, o politinės pažiūros transformuojasi ir nedaug tesiskiria nuo kraštutinių dešiniųjų ideologinių nuostatų.

Sakoma, kad bet kurio ruso liberalios pažiūros baigiasi, iškėlus Ukrainos klausimą, ir tai iš dalies yra tiesa. Bet šiuo atveju lietuvis liberalas suklumpa išgirdęs žodžių junginį Šalčininkų rajonas. Jis iš karto virsta užkietėjusiu nacionalistu, tačiau ne tai svarbiausia. Galų gale niekas neatšaukė teisės laisvai reikšti savo nuomonę, nors nebaudžiamumas, neapykantos kurstymas ir keršto troškimas socialiniuose tinkluose, atrodo, pramuša vis gilesnį ir gilesnį dugną.

Pagal įsakymą iš aukščiau

Ir vėl gi, niekada to dar nėra buvę. Tokiais žodžiais galima apibūdinti policijos pareigūnų, nukentėjusių protesto prie Seimo metu, situaciją, tačiau pagrindas šiems protestams buvo padėtas būtent Rūdninkuose ir Dieveniškėse. Smurtas prieš teisėsaugos pareigūnus yra nepateisinamas, tačiau Šalčininkų rajone situacija buvo kiek kitokia.

Kas lėmė tokias gilias prieštaras ir Vidaus reikalų ministerijos pozicijų nuvertinimą šiame regione? Atsakymas paprastas – nevykusi komunikacija ir ministrės Agnės Bilotaitės sprendimas informuoti gyventojus apie ministerijos planus jau po to, kai jie buvo patvirtinti, nes taip daug lengviau nei iš anksto jiems pranešti apie ketinimus, kalbėtis, paaiškinti savo veiksmus. Kare ir krizės metu viskas atleidžiama.

Ar Vilniaus Žvėryno mikrorajono gyventojai yra pasirengę kaimynystėje priimti migrantų stovyklą, kurioje bus apgyvendinta tūkstantis žmonių? Tikriausiai ne. Tad ar verta mėtytis kaltinimais tiems, kurie nenori sau tokio likimo Dieveniškėse, kur gyventojų skaičius vos viršija 600 žmonių?

Tie, kurie griežtai pasmerkė rajono gyventojų nepaklusnumą centrinės valdžios valiai, turėtų gerai pagalvoti ir pabandyti save įsivaizduoti jų vietoje. Ar Vilniaus Žvėryno mikrorajono gyventojai yra pasirengę kaimynystėje priimti migrantų stovyklą, kurioje bus apgyvendinta tūkstantis žmonių? Tikriausiai ne. Tad ar verta mėtytis kaltinimais tiems, kurie nenori sau tokio likimo Dieveniškėse, kur gyventojų skaičius vos viršija 600 žmonių? Tačiau šis aspektas yra antraeilis, dauguma pamiršta visuomenės neramumų esmę. Visų pirma, žmones suglumino tai, kad apie šį sprendimą jie sužinojo post factum – buvo nuspręsta jų neinformuoti, nes tai juk tokia smulkmena. Valdžia sprendžia ir galvoja už jus.

Tiesa ta, kad prieš priimant tokius sprendimus, su bet kokia bendruomene ir savivaldybe reikia kalbėtis, o su Šalčininkų ir Vilniaus rajonų gyventojais tai daryti reikia dvigubai intensyviau. Šios tiesos ignoravimas ir lėmė tokias pasekmes. Jei Vyriausybė ir Vidaus reikalų ministerija tikėjosi, kad jų įsakymai bus priimti su džiaugsmu ar bent jau be pasipriešinimo, tai daug ką pasako apie ministrų lygį, pasirengimą ir supratimą, su kuo jie turi reikalą. Šis regionas iš tikrųjų turi savo specifiką: tautinė įvairovė, artumas prie sienos, ypatingos politinės pažiūros ir neigiamas nusistatymas konservatorių atžvilgiu – tai labai svarbus veiksnys, kurį ignoruoti gana kvaila.

Pasiklydę vertime

Centrinė valdžia turi visus svertus, mechanizmus, finansus ir išteklius, kad užtikrintų tinkamą komunikaciją, tačiau tai nebuvo padaryta. Tiesą sakant, jos visai nebuvo. Apie tai kalba gyventojai, vietos politikai, savivaldos darbuotojai ir žurnalistai – tai patvirtins ir spaudos atstovai, rašantys gimtąja daugumai šio regiono gyventojų kalba – lenkų ir rusų. Ar daug interviu, pasisakymų ir pareiškimų tautinių mažumų žiniasklaidoje paskelbė Vidaus reikalų ministerijos vadovė A. Bilotaitė, viceministrai, Policijos departamento vadovai, atsakingi už nelegalių imigrantų apgyvendinimą Vilniaus apskrityje apskritai ir Dieveniškėse konkrečiai? Kiek žinau, nė vieno.

Be to, užuot veikusi kaip tarpininkė ir taikdarė, vidaus reikalų ministrė, priešingai, pila žibalą į ugnį. Skirtingai nuo premjerės, kuri kartas nuo karto bendrauja tiek su rusakalbe, tiek su lenkų spauda, ar prezidento, kuris atvyko į įvykio vietą, išklausė ir bandė suprasti piliečių baimių ir nuogąstavimų priežastis, A. Bilotaitė savęs neapkrauna kelionėmis ar interviu. Neseniai Vidaus reikalų ministerijos vadovė skėlė dar vieną antausį šio krašto gyventojams viešai pareiškusi, kad Dieveniškių problema yra tai, jog dauguma miestelio gyventojų yra teisti. Būtent dėl to, jos nuomone, ir kyla visos problemos.

„Nesakant, kad visi žmonės yra siejami su nusikalstamomis veikomis, bet, kaip sakau, kai iš 500 bendruomenės žmonių apie 200 žmonių, pagal pateiktą informaciją, turi įsiteisėjusį teistumą, tai aš paskui ir suprantu, kodėl yra taip sunku komunikuoti ir rasti bendrus sprendimus“, – sakė ministrė.

Nei atimsi, nei pridėsi. Žodžiai, tikrai verti ministerijos vadovės. Kaip sakoma, kito akyje net krislą pastebi, o savoje ir rąsto nemato. Tai pirmas dalykas. Antra, man labai sunku patikėti tuo, kad visi be išimties mažo pasienio miestelio gyventojai – penki šimtai žmonių – yra nusikaltėliai. Be to, kas, jei ne Vidaus reikalų ministerijos vadovė, turėtų geriau žinoti, jog diskriminuoti žmones (kaip socialinę grupę), kurie jau atliko bausmę už tai, ką padarė, yra mažų mažiausia nekorektiška.

Prisimenu, kaip Aliaksandras Lukašenka po suklastotų rinkimų protestuotojus ir nepatenkintus vadino „avinais“. Ministrė savo vertinimuose žengė dar toliau, pavadindamas juos nusikaltėliais. Ar verta tuomet stebėtis, kad, remiantis naujausios visuomenės nuomonės tyrimų centro „Vilmorus“ apklausos duomenimis, būtent A. Bilotaitė yra tarp nepopuliariausių šalies politikų.

Be to, užuot veikusi kaip tarpininkė ir taikdarė, vidaus reikalų ministrė, priešingai, pila žibalą į ugnį. Skirtingai nuo premjerės, kuri kartas nuo karto bendrauja tiek su rusakalbe, tiek su lenkų spauda, ar prezidento, kuris atvyko į įvykio vietą, išklausė ir bandė suprasti piliečių baimių ir nuogąstavimų priežastis, A. Bilotaitė savęs neapkrauna kelionėmis ar interviu.

Be to, nereikėtų pamiršti, kad dabartinės ministrės ir tautinių mažumų santykiai iš pat pradžių buvo gana įtempti. A. Bilotaitė priklauso dešiniajam Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų sparnui. Būtent ji, kartu su Audroniumi Ažubaliu ir Laurynu Kasčiūnu, prieš kelerius metus siūlė pataisas, ribojančias mokymą gimtąja kalba mokyklose, kuriose dėstoma lenkų, rusų ir baltarusių kalbomis.

Jei Vyriausybinės struktūros ir ministrė nėra linkę bendrauti su savo piliečiais, ar galima stebėtis, įsižeisti ir pykti, kad isteblišmento nemėgstama „Lietuvos lenkų rinkimų akcija – krikščioniškų šeimų sąjunga“ (LLRA – KŠS) jau daugiau nei tris dešimtmečius neužleidžia savo pozicijų šiame regione, o Valdemaras Tomaševskis vietos rinkėjams sako, kad tik jo vadovaujama partija gali iš tikrųjų apginti jų interesus?

Kita vertus, jei įgaliotieji ministrų kabineto, Vidaus reikalų ministerijos ir policijos atstovai nemano, kad būtina skirti laiko komunikacijai, logiškai kyla klausimas, kodėl tyli Tautinių mažumų departamentas, kuris galėtų ir turėtų spręsti tokius klausimus?

Patriotai ir valstybės veikėjai neturėtų ieškoti ir klausti, kokia yra vietos gyventojų problema. Klausimas turėtų būti keliamas kitaip: kokia yra mūsų problema, ką mes galime padaryti šiam regionui ir jo žmonėms, kad priartintume juos prie savęs, priartėtume vieni prie kitų ir pelnytume jų pasitikėjimą?

Apskritai, kokias funkcijas atlieka šis Vyriausybei pavaldus departamentas, kurio darbuotojų atlyginimai svyruoja nuo 1074 iki 4073 eurų? Ar šios struktūros pareigūnai nepajėgūs organizuoti bent jau aukštos kokybės informacinę kampaniją regione, į kurią būtų įtraukta vietos spauda ir bendruomenės? Ar tikrai valstybės mechanizmas yra bejėgis kovoti su provokatoriais, netikromis socialinių tinklų paskyromis ir troliais, aukštinančiais A. Lukašenką ir pasakojančiais apie tai, kaip Lietuvos pasieniečiai šaudo į migrantus ir pan.? Tokių žinučių, sukuriančių erdvę manipuliacijoms ir apkalboms, apstu rusakalbėse ir lenkakalbėse socialinio tinklo „Facebook“ lietuviško segmento grupėse. Kalbėti apie kovą su dezinformacija ir propaganda yra viena, o realus darbas ir veiksmai jas įveikiant – visai kas kita.

Patriotai ir valstybės veikėjai neturėtų ieškoti ir klausti, kokia yra vietos gyventojų problema. Klausimas turėtų būti keliamas kitaip: kokia yra mūsų problema, ką mes galime padaryti šiam regionui ir jo žmonėms, kad priartintume juos prie savęs, priartėtume vieni prie kitų ir pelnytume jų pasitikėjimą? Jei bendravimas apsiribos pirma minėtais užgauliojimais, ignoravimu ir įžeidžiančių etikečių klijavimu, niekas nepasikeis. Prieštaros taps dar gilesnės. Turint omenyje krizę pasienyje, jos gali tapti ne tik keliančiomis nerimą, bet ir pavojingomis, tačiau kaltė dėl to, kas gali nutikti, dėl bet kokio situacijos paaštrėjimo, pirmiausia teks ne vietos vadovams, o sostinės biurokratams.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt