Nuomonės

2021.08.24 18:39

Darius Indrišionis. Žydas, kurio mes neverti

Darius Indrišionis, istorikas, publicistas, LRT.lt2021.08.24 18:39

Nežinia ar vasara kalta, ar popkornų prohibicija, o gal pandemijos aidai (nutolę ir vėl artėjantys), bet ilgą laiką „Vingio“ salėje, kurioje telpa pora šimtų žmonių, sėdėjome dviese. Ir tik šviesoms užgesus įslinko dar pora piliečių. Negausiai. „Izaokas“.

Izaokas buvo žydas – netikėta, ar ne? Šiaip vardas iš Biblijos, bet čia apie konkrečius Izaokus. Vienas jų buvo iš, ko gero, paskutinio Antano Škėmos kūrinio – žydas NKVD tardytojas, kuriam sukilėlių iš kalėjimo paleistas Andrius Gluosnis atkeršija – kastuvėliu suskaldo galvą. Antras Izaokas buvo iš debiutinio Jurgio Matulevičiaus filmo – žydas prekybininkas, represuotas bolševikų, bet tapęs ir nacių auka, baltaraiščiai nežinia kodėl liepia A. Gluosniui, ką tik paleistam iš kalėjimo, išpirkti kaltę ir nužudyti žydą. Vėl kastuvėlis.

Skirtumas tarp šių dviejų Izaokų – nemažas. Škėmos apysakoje „Izaokas“ ryškus kūnus ir protą naikinančio keršto motyvas: Gluosnis savanoriškai ateina prie mušamų žydų, pažinęs savo kankintoją, ateina keršyti. To paties pavadinimo Matulevičiaus filme Izaokas – nekalta abiejų totalitarinių režimų auka. Keršto motyvo filme nėra – Gluosnį siautėjantys žudikai kone išprievartauja nugalabyti Izaoką. Ar tai keičia esmę? Manau, taip.

Filmas stiprus. Drįsiu pasakyti dar daugiau – filmas gerokai stipresnis už minėtą A. Škėmos apysaką, kuria filmo autoriai skelbia besiremiantys. Nelabai. Nelabai daug bendrybių debiutinio J. Matulevičiaus filmo ir paskutinės A. Škėmos apysakos. Tik pati pradžia – žydų žudynės – sutampa. Na, ir dar nereikšmingas pasažas prie skylės it po Hirošimos bombardavimo – yra toks ir knygoje, ir filme. Tiek bendrumo.

O toliau – vieni skirtumai: A. Škėmos Gluosnis, nevykęs skaitovas, baigia išprotėti Amerikoje apie 1961 m., o J. Matulevičiaus Gluosnis, vaidinamas išraiškingojo Alekso Kazanavičiaus, gan sėkmingai darbuojasi fotografu kriminalistikos laboratorijoje sovietinėje Lietuvoje – ten veiksmas sukasi apie 1964 m.

Metai audringi – iš Amerikos grįžta kairiųjų pažiūrų („progresyvus“, tų laikų supratimu) kino režisierius Gediminas Gutauskas (akt. Dainius Gavenonis). Jis rengiasi kurti vaidybinį filmą apie „Lietūkio“ garažo žudynes 1941 m. Tuo Gutauskas sudrumsčia jaunystės draugo Gluosnio ramybę. Ne tik sužadina jo atsiminimus ir baimes, bet ir įsiterpia tarp Andriaus ir jo žmonos Elenos (nuostabi Severijos Janušauskaitės rolė), kuri tarytum turėtų būti A. Škėmos aprašytos Živilės prototipas, bet nėra.

Ne tik Gluosnis neramiai sušlama – filmu apie „Lietūkio“ žudynes susidomi ir jaunas KGB tardytojas (aktorius Martynas Nedzinskas): iš kur Gediminas, besiskelbiąs scenarijaus autoriumi, taip gerai žino tikslias žudynių aplinkybes? Čekistai sustiprina ir taip vykdomą Gedimino sekimą. Tiesa, kartais tai atrodo kiek paradoksaliai, kai girtame bohemiškame siautulyje skendinčio Gedimino pokalbių klausytis pasodinamas kagėbistas, kuris kitose scenose kalba vien rusiškai. O gal čia gudri režisieriaus sukurpta metafora, kad bukas režimo cerberis iš principo negali suprasti menininkų bendravimo subtilybių? Į šį klausimą atsakymo neturiu.

Gedimino kuriamas filmas, sprendžiant vien iš nuogybių ar žudymo scenų, atrodo nelabai įsipaišantis į laikmečio kontekstą. Ir tai ne tik dėl to, kad 7-ojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos kino studijoje apie nacmetį galėjo būti sukurtas nebent filmas „Žingsniai naktį“ – schematiškas pasakojimas apie komjaunuolius pogrindininkus.

Gedimino kuriamas filmas netelpa į sovietinę realybę, visų pirma, dėl sovietinio režimo nuosekliai nutylimo Holokausto. „Jokio Holokausto nebuvo“,– pasakytų režisieriui Gediminui sovietinis funkcionierius, koks Preikšas, pavyzdžiui. „Buvo masinės taikių sovietinių piliečių žudynės“,– pridėtų. Ir tektų Gediminui kurti filmą apie sovietinius partizanus arba pokarį.

Tyrimo nedariau, bet įtariu, kad nūdienos lietuviški šūdevrai apie gerai meluojančias moteris, sueities paslapčių besimokančius jaunikius ar dar ką nors pikantiško surinktų pilną salę. Juk reikia atsipalaiduot.

Kitas menkai įtikinantis J. Matulevičiaus filmo elementas – kai kurių veikėjų kalba. Tai, kad it nūdienos „Kakadu“ reporteris prabyla sovietmečio televizijos žurnalistas, dar galima atleisti, epizodas trumpas. Tačiau kai jaunasis KGB tardytojas (nepaisant M. Nedzinsko talento, dera pripažinti, kad tai – silpniausias filmo personažas) darbo susirinkimuose šneka tartum bendrautų su kolegomis CSI kriminalistais, atrodo labai neįtikima. Filmų apie gūdų sovietmetį autoriams reikėtų it aksioma įtikėti tai, kad sovietiniai žmonės, o ypač kagėbistai, buvo automatiškai perėmę kalbėjimą, persunktą įvairiomis ideologinėmis klišėmis – nekalbėjo taip, kaip galbūt kalbėjo (ir kalba) normaliame pasaulyje gyvenę jų vakariečiai kolegos.

Šiokias tokias abejones kelia ir filme vaizduojamas to meto naktinis gyvenimas bei roko muzika, kažkuo labai primenanti Viktorą Cojų, o tai jau gerokai vėlesnė epocha. Tačiau čia kažin ar trūkumas. Viena vertus, nedažnam žiūrovui tai užklius, o kita vertus, gal čia dar viena gudri režisieriaus metafora?

Žiūrint „Izaoką“ užgimsta noras šį filmą išsyk pasižiūrėti antrąkart, dėmesingiau, tikintis suprasti, ar kažkur nepražiopsojai svarbios detalės, galinčios paaiškinti keistą personažų elgesį. Pavyzdžiui, žiūri į Gluosnio beprotybę – lavonų nuotraukomis nuklotą kambarį – ir atkreipi dėmesį į vieno jų veidą. „Kaip Fredis Merkuris“, – sušnabžda šalia. Po kurio laiko vyrą, panašų į Fredį Merkurį, Gluosnis su milicininkais ištraukia iš ežero. Fotografuoja. O gal pats ir nužudė?

Filme gausu lavonų. Jie visokie – vyriški, moteriški, jauni ir seni. Nuskendęs Merkuris, mergina iš šulinio, ant vairo sukniubęs kagėbistas, nukraujavęs režisierius ir, svarbiausia, Izaokas – nužudytas žydas, stebėtinai panašus į savo žudiką. Gal režisierius čia norėjo parodyti atsivėrus tą kitą pragaro ratą, tą, kuriame A. Škėmos Izaokas žadėjo susitikti su Gluosniu? Pragaro ratą vardu sovietinė Lietuva, pragaro ratą, kuriame, atrodo, niekas nebuvo šventa, juolab gyvybė.

Stipriosios filmo „Izaokas“ pusės – jo paslaptingumas, daugiaprasmiškumas ir puikiai parengti scenovaizdžiai bei įspūdingas operatoriaus Narvydo Naujalio darbas. Nepaisant kelių aukščiau paminėtų trūkumų, kurie tikrai nesugadina bendro vaizdo, filmas įsimintinas. Kai prieš porą metų pamačiau Karolio Kaupinio „Nova Lituania“, galvojau, kad ilgai nepamatysiu ko nors tokio gero. Klydau.

Ir tai kartu džiugu bei liūdna. Liūdna, nes šeštadienio popietę – antrąją šio filmo masinio demonstravimo kino teatruose dieną – valgėme šedevrą keturiese. Tyrimo nedariau, bet įtariu, kad nūdienos lietuviški šūdevrai apie gerai meluojančias moteris, sueities paslapčių besimokančius jaunikius ar dar ką nors pikantiško surinktų pilną salę. Juk reikia atsipalaiduot.

„Izaokas“ atsipalaiduoti neleis. Izaokas – žydas, lietuvio nužudytas žydas. Personažas, apie kurį mažai tesužinome, nors būtent jam pašvęstas tiek filmas, tiek pagrindinio veikėjo gyvenimas. Andrius Gluosnis iš A. Škėmos apysakos ieškojo Izaoko, o Andrius Gluosnis iš J. Matulevičiaus filmo nuo jo bėgo. Visą gyvenimą. Galiausiai nepabėgo – pabėgti nuo savęs neįmanoma.

Paskutinė – be galo vaizdinga – filmo scena leidžia mums darsyk susimąstyti apie tai, kad gyvenimas ne visada baigiasi kariškam kastuvėliui perskėlus galvą. Kai kada gyvenimas pasibaigia (ir pragaras ateina) daug anksčiau.

Mes neverti „Izaoko“. Šis filmas mums per geras.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt