Nuomonės

2021.08.22 10:07

Rytprūsiai: jų gyventojai už nacistinės Vokietijos pradėtą karą sumokėjo didžiausią kainą – liko be tėvynės

knygos ištrauka
Leidykla „Briedis“, LRT.lt2021.08.22 10:07

Leidykla „Briedis“ išleido istorijos mokslų daktaro, Vidurio Europos istorijos tyrinėtojo Andreaso Kosserto knygą, kurioje – išsami tūkstantmetė Rytų Prūsijos istorija, papasakota be politinių iškraipymų, kurie visąlaik trukdė suvokti Rytprūsius kaip unikalų, atvirą, daugiatautį kraštą. 

Kieno Rytprūsiai yra dabar – vokiečių, lenkų, lietuvių ar rusų žemė? Mes sakome Mažoji Lietuva, lenkai – Warmia i Mazury, rusai – Калининградская область, vokiečiai – Ostpreußen, bet visi kalbame apie tą patį: nuostabią vietą, esančią tarp Vyslos ir Nemuno žemupių, kuri atgyja bendroje šio krašto istorijoje.

Vokiečių istoriko A. Kosserto žvilgsnis dažnai krypsta į Europos pasienio kraštų istoriją, etnines ir religines mažumas, Europą ne kartą krėtusią priverstinę žmonių migraciją. Šįkart autorius kviečia į kelionę po Prūsiją ir kaip itin patyręs gidas išsamiai, be stereotipinių istorinių vertinimų, be paklodės tampymo į vienos ar kitos šias žemes besisavinančios tautos pusę pasakoja, kas yra Prūsija, kas tie prūsai, kaip ši šalis iš provincijos 1525 m. tapo kunigaikštyste, 1701 m. – karalyste, iš kur ir kada šiai žemei imtas kabinti Rytprūsių pavadinimas, kaip keitė šį kraštą ir jo žmones įvairūs istorijos vingiai bei tekę itin skaudūs kirčiai. Kokie mitai nuo pat ankstyvųjų laikų lydi Rytprūsių kraštą ir ar visi jie pagrįsti bei teisingi?

Prūsija svarbi ir pasaulio bei Europos istorijai, ne tik aplinkinėms po gabalą Rytprūsių atsiriekusioms šalims. Pavyzdžiui, Prūsija – pirmoji protestantiška šalis visame pasaulyje. Argi nepažangi, atsilikusi valstybė sugebėtų pasiskelbti esanti kitokia nei aplinkinės teritorijos?

Šiek tiek vėliau didysis Karaliaučiaus mąstytojas Immanuelis Kantas (1724–1804) pasakė, kas yra svarbiausia: savo traktate „Į amžinąją taiką“ jis ragino sukurti pasaulio piliečių teisę, pagal kurią „bet kurioje žemės vietoje niekas neturėtų daugiau teisių nei kitas“.

Rytprūsiuose žmonės kalbėjo vokiškai, lenkiškai, lietuviškai ir prūsiškai. Čia visąlaik draugiškai sugyveno daugiakalbystė, buvo svarbus švietimas, universitetai, šis kraštas, ir ypač Karaliaučius, tapo svarbiu knygų leidybos centru. Pirmoji lietuviška knyga irgi pasirodė būtent Karaliaučiuje. „Catechismusa prasty szadei“ – taip ją pavadino Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio kvietimu ir lėšomis 1546–1548 m. Karaliaučiaus universitete teologiją studijavęs Martynas Mažvydas.

Įsigalėjęs mitas, kad prūsų kalba išnyko dėl to, kad ilgai neturėjo savo rašto. Šioje knygoje yra malda „Tėve mūsų“ – 1561 m. kunigo Abelio Vilio išversta į prūsų kalbą ir esanti viena iš nedaugelio išlikusių prūsų kalbos paminklų.

Rytprūsius niokojo karai, maras, jie išgyveno germanizaciją, polonizaciją, rusifikaciją – jau vien šio krašto vietovardžiai parodo, kiek šeimininkų per juos perėjo. Pavyzdžiui, prieš Rytprūsių gyvavimo pabaigą čia įsitvirtinę nacionalsocialistai visus vietovardžius perdažė vien vokiškais dažais. 1933–1937 m. pervadinant gyvenvietes dar buvo klausiama vietinių nuomonės, o vėliau vietovardžiai buvo keičiami pagal Rytprūsių prezidento ir gauleiterio generalinio štabo parengtą Rytprūsių vietovių etninio valymo planą.

Suteikus vietovėms naujus vardus turėjo būti sudarytas apgaulingas vaizdas, jog tai nuo seno vokiečių gyventos teritorijos. Seni lenkiški Mozūrų krašto gyvenviečių pavadinimai užleido vietą vokiškiems, dingo išskirtinis lietuviškai kalbančios Rytprūsių dalies vietovardžių skambesys: Būdviečiai tapo Altenkirch, Gavaičiai pavirto Herzogsrode, Girėnai pakeisti į Guldengrund, Kraupiškis – į Breitenstern. 1938 m. šis darbas buvo baigtas ir brutaliai nušluota viskas, kas buvo, bei sukurta germanizuota bereikšmių pavadinimų dykuma. Vienu ypu buvo ištrinta pusantro tūkstančio vietovardžių.

Nepraėjus nė dešimtmečiui istorija pasikartojo: po Antrojo pasaulinio karo SSRS atitekusi Rytprūsių dalis vėl išgyveno dramatiškus pokyčius. 1946 m. liepą Karaliaučius buvo pavadintas Kaliningradu, o į Rytprūsius įsisuko nauja vietovių perkrikštijimo karštinė: vos per metus visos gyvenvietės gavo naujus pavadinimus. Kilo toks chaosas, kad norint susigaudyti iš pradžių visur reikėjo pateikti abu pavadinimus: naująjį ir tą, kuris buvo iki 1938 metų. Karaliaučiuje paštininkais galėjo dirbti tik vietiniai vokiečiai, nes tik jie vieni sugebėjo susigaudyti šioje naujų gatvių ir kvartalų raizgalynėje.

Antrasis pasaulinis karas iš visų Vokietijos provincijų daugiausiai gyvybių pareikalavo būtent Rytprūsiuose: kraštas, prieš karą turėjęs beveik 2 mln. 490 tūkst. gyventojų, neteko 511 tūkst., iš jų – 311 tūkst. civilių, kurie žuvo kovose, bėgdami, tremtyje, kalėjimuose ar nuo šalčio ir bado. Karas, visoje Europoje pasėjęs terorą ir nusikaltimus, Rytprūsius visiškai pražudė. Septyni šimtai metų vokiečių istorijos Rytprūsiuose buvo palaidoti po Trečiojo reicho griuvėsiais.

Pavyzdžiui, Prūsija – pirmoji protestantiška šalis visame pasaulyje. Argi nepažangi, atsilikusi valstybė sugebėtų pasiskelbti esanti kitokia nei aplinkinės teritorijos?

Rytprūsiai nustojo egzistuoti sulig Antrojo pasaulinio karo pabaiga, o jos gyventojai už nacistinės Vokietijos pradėtą karą sumokėjo brangiausią kainą – liko be tėvynės. Ši A. Kosserto knyga – tai raginimas neleisti nugrimzti Rytprūsiams į nebūtį ir toliau rašyti bendrą šio krašto istoriją, vykusią bei vykstančią po 1945 metų.

Autorius Rytprūsių istorijai siūlo rasti naują vietą ir išlaisvinti ją iš grynai vokiškos istorijos rėmų. Prūsijos ištakos ten, kur dabar gyvena rusai, lietuviai ir lenkai, ten atsirado valstybė, kuri daugelį šimtmečių buvo itin artimai susijusi su šiomis tautomis. Tokio bendrabūvio anuomet neskatino jokia Europos Sąjungos programa iš Briuselio, Rytprūsiuose iki XIX amžiaus tai buvo nieko nestebinanti gyva kasdienybė, kurios pagrindas – ne tautiniu principu sukurta valstybė.

Ištrauka:

Po 1870 metų nieko nebeliko iš to, kas buvo anksčiau. Suvienijus mažas vokiškas valstybėles į vieną galingą imperiją, vadinamą Antruoju reichu, pakilo šovinistinė nacionalizmo banga, kuri nušlavė iš praeities atėjusias daugiaetninės Prūsijos tradicijas. Dabar buvo reikalaujama, kad nuo vieno iki kito Reicho pakraščio – net ir nuošaliausiuose kaimuose – skambėtų vien tik vokiečių kalba. Tokie kraštai kaip Mozūrai ir Prūsų Lietuva turėjo kuo skubiausiai tapti neatskiriama motininės Prūsijos dalimi ir išsivalyti nuo slaviško lenkiškumo ar lietuviškumo „dėmių“. Siekdami etniniu ir tautiniu požiūriu homogeninės valstybės idealo, valdžios organai nevengė jokių priemonių. Iki Antrojo reicho atsiradimo germanizacijos politika buvo paženklinta šiokio tokio pragmatizmo, o dabar ji buvo vykdoma labai griežtai, nesileidžiant į jokius kompromisus. Priešingai nei prancūzų valstybinis nacionalizmas ar ikiimperinio laikotarpio Prūsijos karalystės nacionalinis interesas, ši Vokietijos reicho ideologija siekė sujungti visus gyventojus vienu kalbos, kultūros ir kilmės pagrindu į vieną darinį.

Vienintelis toks tinkamas pagrindas, suprantama, turėjo būti vokiečių kalba ir kultūra, o lenkiškai kalbantys mozūrai ir Prūsų Lietuvos lietuviai tapo šios ideologijos įkaitais. Kai 1894 metais susikūrė radikali ksenofobinė draugija Deutscher Ostmarkenverein, sutrumpintai DOMV (Rytinių teritorijų vokiečių draugija), nacionalistų retorika dar paaštrėjo. Buvo prieita iki to, kad valdžia ėmė nekęsti savo pavaldinių, kalbančių kitomis kalbomis. Visose vadinamosiose rytinėse teritorijose konservatyvūs funkcionieriai skelbė „užuodžiantys lenkų pavojų“. Jie buvo tiesiog apsėsti šios minties ir, susivieniję su valdžios struktūromis kovai prieš tokį tariamą pavojų bei tariamą lenkų agresiją, ėmėsi pačių radikaliausių priemonių. Imperatorius ne tik pritarė šios draugijos šovinistinėms nuotaikoms, bet ir pats jas kurstė, nutaręs nutrinti nuo Rytprūsių veido visus nevokiškus bruožus.

Vienos gigantiškos šventės metu, kuri 1902 metais buvo surengta Malborko pilyje, Vilhelmas II, pakviestas į ją kaip Prūsijos evangelikų Joanitų ordino globėjas, skelbė: „Štai ir vėl priėjome ribą. Lenkai tiek išpuiko, kad nori lygintis su vokiečiais, todėl esu priverstas kviesti savo tautą saugoti savo nacionalines vertybes.“

Visi slaviški ar lietuviški garsai turėjo išnykti ir užleisti vietą vokiečių kalbai. Tiesa, ano meto kaizerinės Vokietijos germanizavimo politiką dar galima pavadinti gana nuosaikia, ypač jei lyginsime ją su tomis akcijomis, kurios buvo vykdomos po 1918 metų, ar su tuo, kas dėjosi į valdžią atėjus nacionalsocialistams, tačiau kaip tik tada buvo užkurtas pirmasis nacionalistų lauželis, kuris po keleto dešimtmečių išplito į didžiulį, visa niokojantį gaisrą. Jau tada senieji, iš žilos senovės paveldėti Rytprūsių vietovardžiai ėmė dingti iš valdininkų raštų. Pirmiausia pradėta juos naikinti Mozūruose. 1877 metais Dziurdzievas pavirto Thalheimʼu, Kšyvonoga – Krummfussʼu, Tšcianka – Rohrdorfʼu, vėliau buvo paaukoti ir kiti seni gražūs vietovardžiai: Napivoda buvo pervadinta į Grünfliessʼą (1890), Zimna Voda – į Kaltenbornʼą (1893), Didysis Pšezdzenkas – į Gross Dankheimʼą (1900), o Opaleniecas – į Flammbergʼą, (1904). Bet visko Vokietijos imperijos nacionalistai neįveikė – tolimajame naujojo Reicho pakraštyje liko gyvenviečių, upių ir laukų pavadinimų, kurie bylojo apie senąją nevokišką praeitį. Keistai vokiškame kontekste turėjo skambėti tokie didžiųjų Rytprūsių upių pavadinimai, kaip Angrapė, Deimena, Prieglius, Pisa, Įsra, Omulevas, Krutynia, Alna, Paserija arba mažesnių upelių vardai: Dituva, Auksinė, Delinga, Juodupė, Juodkapis ar Skardupė.

Netoli buvusio Kalvių kaimo, maždaug už 11 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Tilžės, Nemunas skyla į dvi dideles šakas – Giliją ir Rusnę, toliau jos šakojasi į plačią Nemuno deltą, kurią raižo daug atšakų: Atmata, Skirvytė, Pakalnė, Vorusnė, Tovelė, Kryžionas.

Neretai prūsiškiems, lietuviškiems ar lenkiškiems vietovardžiams buvo prikabinamos vokiečių kalbos galūnės ir jie, užrašyti naudojant tarnybinės vokiečių kalbos rašybą, keliautojams kėlė nuostabą ir juoką. Mozūruose gimęs Robertas Budzinskis yra užrašęs tą vardų mišrainę, kuri vėliau išnyko: „Keliaudamas patekau į tokias vietoves, kurių pavadinimai mažai kam žinomi, bet skamba gražiai, todėl man atrodė, jog atsidūriau užburtoje šalyje. Taigi važiavau traukiniu nuo Gross-Ašnaggern į Liegetrocken, Willpišken, Pusperškallen ir Katrinigkeiten, pusryčiavau Karkeln, paskui per Pissanicen, Perkuiken, Jucknišken ir Kuhdiebs patekau į Kacenduden, pietus pavalgiau Ašlacken, nuklydau į Pudelkeim, Pupinnen, Bammeln, Babbeln, pavakarieniavau Pšinčiskowsken, o pernakvoti susiruošiau Karssamupchen... Kitą dieną dar aplankiau tokias vietoves: Plampert, Purcunsken, Koclauken, Mierunsken, Spirokeln, Wannagupchen, Meškruppchen, Salvaršienen, o išgirdęs, kad yra dar ir Špucken, Maulen, Puspern, Plumpern, Šnabbeln, Wabbeln, netekau sąmonės ir atsipeikėjau tik Mierodunsken gyvenvietėje, į kurią mane atvežė žmogus iš Užpiaušken. Paskui dar labai ilgai truko, kol atgavau kalbos dovaną, nes neklausė liežuvis, jis vis sukosi ir sukosi burnoje.“

Tuo metu mozūrai ir lietuviai, ypač tie, kurie traukė į Vakarus ieškoti darbo, ėmė gėdytis savo pavardžių ir stengėsi jas suvokietinti. Taip imperatoriaus Vilhelmo II laikais atsirado labai juokingų darinių, o apie mozūrus buvo atsiliepiama taip: „Mozūras – tai žmogus, kurio kilmė lenkiška, o į mokyklą ėjęs vokišką, jis turi slaviškų įpročių ir laikosi slaviškų papročių, bet kartu ir vokiškų tradicijų, jo pavardė lenkiška, o vardas vokiškas, jis kalba lenkiškai, bet rašo vokiškai, jis moka daugybę lenkiškų patarlių ir ne mažiau vokiškų dainų, jam būdingas slaviškas religingumas, tačiau pakrikštytas jis protestantų bažnyčioje.“

Tuo metu mozūrai ir lietuviai, ypač tie, kurie traukė į Vakarus ieškoti darbo, ėmė gėdytis savo pavardžių ir stengėsi jas suvokietinti.

Ėmus vykdyti germanizavimo politiką, paaštrėjo senas vokiečių ir lenkų ginčas dėl mozūrų etninės priklausomybės bei dėl jų gimtosios kalbos, todėl mozūrų istoriją imtasi perrašyti iš naujo. Per gyventojų surašymus vokiečių valdžia ėmė naudoti dviprasmiškas kategorijas tam, kad galėtų parodyti, jog lenkiškoms pretenzijoms nėra jokio pagrindo. Anksčiau apklausose žmonės rinkdavosi žymėti gimtąją kalbą iš dviejų pozicijų: vokiečių ar lenkų, tačiau dabar buvo sugalvotas naujas išradimas – mozūrų kalba. O kai vietoj klausimo apie gimtąją kalbą atsirado klausimas apie tai, kokiomis kalbomis žmonės šneka: vokiečių ar lenkų, o gal – vokiečių ir lenkų arba – vokiečių ir mozūrų, tai viskas visai susimaišė. Dabar net ir tuos, kurie vos truputį suprato vokiškai, buvo galima priskirti prie gimtakalbių vokiečių. Dėl tokių manipuliacijų 1905 ir 1910 metų apklausų rezultatai drastiškai skyrėsi.

Keistai atrodė ir tokios dviejų gretimų apskričių išvados, kai teigta, kad vienoje jų neva gyvena daugiau mozūrų kalba kalbančių žmonių, o kitoje – daugiau mokančių lenkų kalbą. Visa tai buvo neaišku ir patiems mozūrams. Jie kalbėjo lenkų kalbos dialektu, patys sakėsi kalbantys po polsku, taigi lenkiškai, ir nesuprato, kas gi turėtų būti ta mozūrų kalba. Tiesa, vokiečių mokslininkai, kurių tikrai nebūtų galima pavadinti polonofilais, neigiamai įvertino tokias apklausų išvadas, vadino jas nepatikimomis ir bandė aiškinti, jog „mozūrai tai ir yra lenkai, o iš gyventojų surašymo duomenų negalima daryti jokių išvadų“, tačiau jų balso niekas neišgirdo.

Prūsų Lietuva ir Mozūrai – du tolimi egzotiški Vokietijos imperijos regionai, dėl kurių dabar prasidėjo arši kova, viliojo vis daugiau mokslininkų, rytinis imperijos pakraštys jiems atrodė lyg kokia užjūrio kolonija, jie jautėsi kaip Afrikos tyrinėtojai, kurių užduotis – kuo geriau ištyrinėti Rytprūsius bei jų žmones, imtis juos savo supratimu globoti ir sukultūrinti. Įsitikinę, kad vokiečių kalba bei kultūra yra kur kas vertingesnė nei kitos kalbos ir kultūros, į Rytprūsius važiavo kunigai ir tarnautojai, jie buvo nusiteikę rasti čia savo įsitikinimų patvirtinimą. Kupini didžiulės arogancijos ir pasiryžimo vykdyti savąją civilizavimo misiją tokie keliautojai kūrė ir skleidė įžeidžiančius pasakojimus apie lietuvius bei mozūrus, teigdami, kad jie yra tinginiai bei girtuokliai, o tai esą todėl, kad šie žmonės neturi vokiškų šaknų.

1878–1879 metais Albertas Vaisas (vok. Albert Weiß) išleido panašaus turinio studiją, kurioje bandė aprašyti žmonių gyvenimą Prūsų Lietuvoje bei Mozūruose ir ypač pabrėžė neva nevokiškos kilmės žmogaus bruožus: „Jo poreikiai labai menki, todėl jis nesiekia nei uždarbių, nei pelnų. Valandų valandas jis stovi prie ežero, žiūri į vandenį ir žvejoja, nors ir laimikio jam viso nereikia, jam reikia tik tiek, kiek gali pats suvalgyti. Be to, jis visada turi laiko tam, kad nuneštų savo duoklę kaimo smuklėms.“

Kokių aukų pareikalavo germanizavimo procesas, kiek daug per tai buvo sugriauta, galima suprasti paskaičius Ernsto Vicherto (vok. Ernst Wichert) apsakymų rinktinės „Lietuviškos istorijos“ (vok. „Litauische Geschichten“) įvadą: „Tai buvo tragiška paskutinė kova už tautinę egzistenciją, lėtas laipsniškas žmonių stūmimas iš jų prosenių sodybų, lėta mirtis, kai kamienas dar tebėra gyvas... Čia pakanka tragiškos medžiagos kūrybai ir nėra jokio reikalo keliauti į Šiaurės Ameriką, kad rastum panašių liūdnų vaizdų raudonodžių gyvenime.“

Lenkiškai kalbantys mozūrai ir Prūsų Lietuvos lietuviai gyveno dviejose kultūrose. Juos germanizuoti buvo nesunku, nes tuo metu, kai susikūrė Vokietijos imperija, nei vieni, nei kiti neturėjo stipriai išreikšto tautinio identiteto. Vykdyti germanizaciją vokiečiams buvo lengva ir dėl to, kad šie žmonės išpažino protestantų tikėjimą, tad konfesijos požiūriu buvo daug glaudžiau susiję su Prūsija nei su katalikiška Didžiąja Lietuva ar Lenkija. Apysakoje „Jonas ir Erdmė“ Hermanas Zudermanas (vok. Hermann Sudermann; 1857–1928), pasakodamas apie lietuvių šeimą Klaipėdos krašte, vaizduoja slenkantį asimiliacijos procesą: „Jos jau seniai užaugo, dabar jau didelės mergelės, abi eina į mokyklą ir mokosi prakilniosios vokiečių kalbos. Erdmė su jomis irgi kalba tik vokiškai, nes joms juk reikės gyventi plačiajame pasaulyje, ten, kur žmonės net nežino, kad kažkur dar yra tokių lietuvių.“

Šiandien Hermano Zudermano kūriniai beveik užmiršti, jo pjesių, kurios kadaise kėlė tikrą furorą, niekas nebestato, mažai kas beskaito ir jo romanus, tokius kaip „Frau Sorge“ („Graužatis“) ar „Der Katzensteg“ („Katės takas“), kurie anais laikais buvo itin populiarūs, o šiandien laikomi menkokai vertinamos natūralizmo epochos reliktais. Mažai kas bežino, kad Hermanas Zudermanas yra ne tik vokiečių natūralizmo atstovas, bet ir viena svarbiausių XX amžiaus pradžios vokiečių literatūros figūrų, kad su juo susirašinėjo ir labai jį gerbė tokie įžymūs ankstyvojo modernizmo autoriai kaip Arnas Holcas (vok. Arno Holz), Artūras Šnicleris (vok. Arthur Schnitzler), Francas Verfelis (vok. Franz Werfel) bei Elzė Lasker-Šiuler (vok. Else Lasker-Schüler).

Hermano Zudermano simpatija lietuviams jaučiama jo „Lietuviškose istorijose“ (vok. „Litauische Geschichten“), kurių veiksmą autoriaus plėtoja savo gimtajame Klaipėdos krašte. Apysakoje „Kelionė į Tilžę“ jis aprašo savo herojės lietuvės moters Indrės abejones, kai jos vyras Ansas įkalbinėja ją Tilžėje nueiti į kariškių koncertą: „Akmuo Indrės širdyje pasidarė jau visai lengvas, toks lengvas, kad beveik nebejuntamas. Bet ji abejoja, ar į tokią pramogą, kuri akivaizdžiai skirta vokiečiams, leidžiama eiti ir lietuviams – o dar ir vilkintiems lietuviškais tautiniais drabužiais. Ansas tik juokiasi iš jos. Visiems galima, jei tik žmogus už bilietą susimoka, tai nesvarbu – vokiškai ar lietuviškai jis kalba. Indrė vis dar abejoja, ją padrąsina tik mintis, kad tai juk lietuvių dragūnų pulko muzikantai, ir ji gėdinasi jau mažiau.“

Panašų šiltą dėmesį mozūrų tautinei mažumai, tokį, kokį Hermanas Zudermanas savo apysakose rodo lietuviams, galima rasti brolių Frico Skovroneko (vok. Fritz Skowronnek; 1858–1939) ir Richardo Skovroneko (vok. Richard Skowronnek; 1862–1932) kūriniuose. Šie autoriai patys buvo mozūrų kilmės. Pirmasis Richardo Skovroneko darbas „Polska Maria. Masurische Dorfgeschichten“ („Lenkų Marija. Mozūrų kaimo istorijos“) pasirodė 1888 metais. Po poros metų jis išbandė jėgas dramaturgijoje ir 1890 metais publikavo pjesę „Im Forsthaus“ („Girininkijoje“), į kurią sudėjo savo mozūriškos vaikystės prisiminimus. Pjesė tapo populiari visoje Vokietijos imperijoje, ji turėjo ne menkesnį pasisekimą nei Makso Halbės (vok. Max Halbe) drama „Jugend“ („Jaunystė“) (1893) ar Franko Vedekindo (vok. Frank Wedekind) „Frühlings Erwachen“ („Pavasario pabudimas“) (1891). Didžiausio pripažinimo abu broliai sulaukė parašę savo romanus, kuriuos po 1918 metų leidyklos „Ullstein und Cotta“ bei „Engelhorns Romanbibliothek“ išleido daugiau nei pusės milijono egzempliorių tiražu. Taigi, kaizerinės Vokietijos laikais iš Rytprūsių kilę rašytojai sugebėjo sužavėti didelę skaitytojų auditoriją.

Tačiau net ir ta literatūra, kuri nemažą Vokietijos piliečių dalį supažindino su etninėmis Mozūrų bei Prūsų Lietuvos savybėmis, taip pat buvo naudinga germanizavimo politikai. Dar XIX amžiuje nemažai vokiečių rašytojų apgailestavo, kad lietuvių kalba ir kultūra yra pasmerkta žlugti. Pavyzdžiui, Eduardas Gizevijus (lot. Eduard Karol Samuel Gisevius – Mažosios Lietuvos tautosakininkas, etnografas, vertėjas – vert. past.) net bandė kreiptis į karalių Frydrichą Vilhelmą IV, prašydamas palaikyti lietuvių kalbą Rytprūsiuose ir „griežtai netildyti žūstančios tautos gulbės giesmės“. Todėl nenuostabu, kad Aleksandras Hornas (vok. Alexander Horn) 1886 metais parašęs knygą „Culturbildern aus Altpreußen“ („Senosios Prūsijos kultūros vaizdai“) pranašavo: „Taip, kaip civilizacija sužlugdė indėnus, taip, kaip ji pasiglemžė prūsus, taip ji sunaikins ir lietuvius, nes besiplečiančios civilizacijos neatlaiko nė vieni gamtos vaikai.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt