Gamta sulygina ir turtuolius, ir vargšus. Jai ėmus krėsti pokštus, negelbsti nei naujosios technologijos, nei XXI amžiaus privalumai. Tokia mintis atėjo į galvą prieš savaitę Kijeve užklupus pūgai ir speigui. Per parą iškrito mėnesio sniego norma.
Gamta sulygina ir turtuolius, ir vargšus. Jai ėmus krėsti pokštus, negelbsti nei naujosios technologijos, nei XXI amžiaus privalumai. Tokia mintis atėjo į galvą prieš savaitę Kijeve užklupus pūgai ir speigui. Per parą iškrito mėnesio sniego norma.
Tik patekus į gamtos gniaužtus galima suvoki, ką reiškia įstrigti „kamštyje“ ir būti įkalintam šaltyje bei sniege. Mobilieji telefonai išsikrauna, degalai, vanduo ir maistas baigiasi, o sniegas vis labiau lipdo automobilių langus ir stogus. Tai ne vaizdai per televiziją, o realybė, sukelianti jausmą, kad gali nespėti į Nojaus laivą.
Uždarius oro uostus, žmonės plūdo į geležinkelio stotis, kurios atrodė kaip per tautų kraustymąsi ar visuotinę evakuaciją. Penkias septynias valandas vėluojančio traukinio laukė ir rankų darbo lagaminu nešinas milijonierius, ir pinigų bilietui neturintis benamis.
Prisnigo tiek, jog atėjus į peroną atrodė, kad visi bėgiai kažkur iškeliavo...
Seniausio, net atskirus bėgius turinčio, maršruto Kijevas–Maskva traukinio palydovė atsainiai įspėjo, kad kelionės metu gali dingti ir šiluma, ir elektra.
Politinėse diskusijoje paskendusi šalies ir miesto valdžia laiko ūkiui neturėjo. Per pusdienį sostinėje mačiau tik tris sniegą valančius buldozerius. Kiti valė šalies vadovybės arba milijonierių kelius. Galingoji šalies kariuomenė nubudo tik po paros. Vietiniai juokavo, kad ir ten viskas išvogta, o jeigu kiltų karas, šarvuočiai nepajudėtų iš vietos.
Tačiau į revoliucijas Ukrainoje niekas nekvietė. Įtariu, kokioje nors Prancūzijoje jau kelis kartus būtų buvusi sudainuota „Marselietė“ ir pradėta raginti „versti valdžią“. Oranžinė spalva, kaip ir revoliucinės nuotaikos, Ukrainoje iki šiol pašalinta iš apyvartos.
Nuo neprognozuojamos gamtos pokštų ukrainiečius gelbėjo tik humoras. Keli tūkstančiai Kijevo oro uostuose ir geležinkelio stotyse įstrigusių žmonių juokavo ir bandė linksmai vertinti situaciją. Pasninkaujantys ir tik gegužės pradžioje Velykas švęsiantys Ukrainos stačiatikiai tikino, kad tauta verta tokios valdžios, kokios nusipelno. „Turbūt pats Dievas siunčia mums išbandymus, kad suvoktume, ar norime tokios valdžios“, – samprotavo mama su vaiku ant rankų.
Kai kurie, išgirdę, kad esu iš Lietuvos, prisiminė geriausią, kaip patys sakė, bendrą valstybę – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, į kurią norėtų kuo greičiau sugrįžti. „Jūsų europietiška Lietuvos valdžia bent sniegą gatvėse nuvalytų“, – kalbėjo traukinių laukiantys ukrainiečiai.
Panašų tikėjimą tik savo jėgomis pajutau šią savaitę žiūrėdama trisdešimtmečio režisieriaus iš Rokiškio Justino Krisiūno premjerą. Rokiškyje subūręs Jaunimo teatro aktorius, jis nutarė į kino juostą perkelti spektaklį apie emigrantus. Režisierius sako gvildenti socialinę tematiką nutaręs todėl, kad emigracija palietė „kiekvieną šeimą ir kiekvieną širdį“.
Žinodamas, kad kino kritikai nebus dosnūs liaupsių, Justinas Krisiūnas rengiasi filmo „Emigrantai“ premjeroms Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Danijoje. Tėvynę palikusių tautiečių nuomonė filmo kūrėjams svarbesnė.
Kartu tikimasi, gal sugrįš ir pinigai – 200 tūkstančių litų, išleistų filmo gamybai. Jaunojo režisieriaus juostoje netrūksta nei meilės tėvynei, nei pilietinio aktyvumo. Rokiškėnas režisierius, kaip ir blaiviai mąstantys ukrainiečiai, pasikliauja tik savo jėgomis.
Komentaras skambėjo per LRT radiją.
