Nuomonės

2021.08.12 14:18

Rasa Dičpetrienė. Apie šaknis ir sparnus

Rasa Dičpetrienė, Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė2021.08.12 14:18

Man labai patinka posakis, jog geri tėvai duoda vaikams šaknis ir sparnus. Iš tiesų, daug prasmės ir tiesos šiuose žodžiuose. Tačiau vis dažniau apie šiuos žodžius mąstau ne biologinės tėvystės, o globos ar įvaikinimo kontekste, kuriame šie žodžiai turi dar gilesnę prasmę.

Biologinėje tinkamai funkcionuojančioje šeimoje augančio vaiko gyvenime daug kas vyksta tarsi savaime, egzistuoja aiškios pagrindinės kategorijos: tėtis, mama; aiškios ir gretutinės: broliai ir sesės, seneliai, dėdės ir tetos, pusbroliai ir pusseserės. Priklauso nuo konkrečios šeimos situacijos, kai kurių gretutinių kategorijų gali trūkti, tačiau bent viena iš pagrindinių – tėtis ar mama – yra ir to užtenka, kad vaikas jaustų savo šaknis, kad gyvenime turėtų atspirties tašką. Tad biologinius vaikus auginantys tėvai gali daugiau resursų skirti vaiko sparnams auginti.


Globa – tarsi išrauto medžio persodinimas į kitą, į derlingą dirvą. Jei medis dar jaunas, yra didelė galimybė, kad jis lengviau prigis, kad augs ir klestės.

Jei medis jau didokas, jo šaknys jau buvo įleistos kitur, o jei jau ne vieną kartą, prigijimo galimybė taip pat yra, tačiau ji sudėtingesnė, reikalaujanti daugiau pastangų, daugiau tinkamų aplinkybių, daugiau priežiūros. Be to, gali būti, kad ne tik šaknys, bet ir jo šakos beraunant gerokai buvo aplaužytos, reikia ypatingo dėmesio ir joms.

Mūsų visuomenėje vis dar pasitaiko žmonių, priešiškai nusiteikusių globėjų ar globojamų vaikų atžvilgiu, teigiančių, jog tai – darbas dėl pinigų, jog globojantys vaikus yra „verslininkai“, o globojami vaikai – „tokie patys, kaip jų biologiniai tėvai“, „vis tiek iš šių vaikų nieko nebus“.

Lietuvoje globos namuose auga 1535 vaikai, didžioji dalis jų – paaugliai. Kai kurie – turintys ir sveikatos sunkumų. Labai trūksta ryžtingų žmonių, globėjų, kurie padėtų šiems vaikams užaugti. Turime visą mišką medžių, turinčių begalinį potencialą, tik nebeturime pakankamai drąsių sodininkų. Tokia realybė.

Gyvenimo uraganų išrautas iš gimtosios dirvos, globojamas vaikas įleidžia šaknis naujoje dirvoje ir tada prasideda didelis sodininkų – globėjų – darbas, kad vaikas ir vėl prigytų naujoje žemėje, naujoje aplinkoje, kad taptų atsparus vis pasitaikančioms audroms. Nes vienokių ar kitokių audrų tikrai yra ir bus, tiesiog – toks gyvenimas.

Mūsų visuomenėje vis dar pasitaiko žmonių, priešiškai nusiteikusių globėjų ar globojamų vaikų atžvilgiu, teigiančių, jog tai – darbas dėl pinigų, jog globojantys vaikus yra „verslininkai“, o globojami vaikai – „tokie patys, kaip jų biologiniai tėvai“, „vis tiek iš šių vaikų nieko nebus“. Skaudu ir nemalonu šių žmonių klausytis, nes būtent jie ir kelia audras, kurios itin sunkina tų apdraskytų ir aplaužytų medžių prigijimą.

Nepasitikėjimas globėju ar vaiku, vaiko kritikavimas neįsigilinus į tikrąsias jo netinkamo elgesio priežastis, vaiko vertinimas nesuvokiant jo fizinės ir psichologinės situacijos būtent yra dar ir dar viena audra naujai bandančio prigyti medžio bei jį auginančių sodininkų kasdienybėje.

Vis dėlto globėjų ar įtėvių uždavinys – nepamirškime – ne tik apsaugoti vaiką. Labai svarbu sugebėti užauginti globojamam vaikui sparnus. Tai reiškia kasdien kiekvieną gyvenimo situaciją išspręsti taip, kad vaikas iš jos išeitų nelaikantis savęs blogesniu dėl to, kad juo nesugebėjo pasirūpinti biologiniai tėvai, labiau pasitikintis savimi, nebijantis imtis iniciatyvos, optimistiškai vertinantis savo galimybes ir drąsiai kuriantis savo ateitį.

Nesigailėti globojamo vaiko dėl jo biologinės šeimos situacijos, neversti jo jaustis dėkingu dėl suteiktos naujos šeimos vaikystėje ar paauglystėje, o gautą teigiamą gyvenimo patirtį skatinti nukreipti į savo būsimą šeimą, į savo vaikus, savo aplinką, savosios ateities kūrimą – dar kelios didžiulės atsakomybės, kurias drauge su globojamu žmogumi gauna globėjai.

Globos misija labai graži, labai kilni bei labai sudėtinga. Be to, klaidos globoje taip pat kainuoja labai daug. Tiek daug, kad jų privalo būti kuo mažiau. Tai yra toli gražu ne „verslas“ ir ne „gerai apmokamas darbas“. Jei suklysi versle – prarasi tik pinigų. Jei suklysi globoje – prarasi žmogų. Ar gali būti didesnis praradimas?

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt