„Mene ir teatre svarbiausia yra vaizduotė“, – teigė teatro režisierius Rimas Tuminas dokumentinio filmo apie jį „Pakeliui į prieplauką“ kūrėjams. R. Tuminas Klaipėdoje baigė mokyklą ir iš čia išvyko studijuoti. Menininko spektakliai puikiai žinomi Maskvos, Londono, Niujorko teatro mėgėjams ir kritikams, o pastaruoju metu stebina išrankius Atėnų ir Pekino žiūrovus. Tačiau Klaipėdoje jo spektaklių neišvysite.
Šiuo metu užsukę į uostamiesčio Parodų rūmus galima apžiūrėti Algio Griškevičiaus, Eglės Vertelkaitės ir tarptautinę akvarelės parodas. Už bilietą teks pakloti 3 eurus. Nemokamų lankymo dienų, kokių būna visame pasaulyje, uostamiestyje nėra. Nepateksite čia ir turėdami žurnalisto pažymėjimą, nors demokratiniuose kraštuose tai įprasta. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu nuo šių metų gegužės 26 d. kartą per savaitę leidžiama nemokamai apžiūrėti tik vietos menininkų darbus. Jeigu parodyti kūrinius atveža nacionalinės ar pasaulinės reikšmės menininkai, norint juos pamatyti teks traukti piniginę.
Taigi uostamiesčio valdžiai nerūpi, ar visi galą su galu sunkiai suduriantys miestiečiai gali domėtis ir gerėtis meno kūriniais. Klaipėda garsėja Jūros švente ir nemokamais džiazo festivaliais. Didžioji miesto pinigų dalis atitenka būtent Jūros šventei ir džiazo festivaliui, kurio idėjinis vadovas ir variklis yra Klaipėdos meras, padedamas žmonos.
Džiazuojančio mero prižiūrimoms tarnyboms menkai terūpi griaunami uostamiesčio namai, kurie yra ne tik vietinės, bet ir nacionalinės reikšmės.
Ką daryti Jūros šventės vengiantiems ir operą, o ne džiazą mėgstantiems klaipėdiečiams? Nemokamą džiazą propaguojančiam uostamiesčio merui jų nuomonė neįdomi, todėl dažnas jaučiasi kaip olimpinių žaidynių dalyvis, kuriam, nepaisant jo pageidavimų, teko burtais ištrauktas svetimas žirgas.
Neribota vaizduote pasižyminčiam dailininkui A. Griškevičiui nenusileidžia uostamiesčio gyventojai. Atkūrus nepriklausomybę į užsienius išdundėję ir ten turto užgyvenę tautiečiai šiandien rūšiuoja nereikalingus daiktus ir gabena juos į tėvynę. Dituvos turguje galima įsigyti iš Anglijos atvežtų dangčiais dengiamų ir ližes primenančių puodų karštiems akmenims, kurie šaltu metu sušildo lovas. Tautiečiai iš Vokietijos atveža pavėsinių, regėtų Antano Smetonos laikų pajūrio nuotraukose. Prabangiai įrengtuose nameliuose, pritaikytuose dviem asmenims, yra ir patogių fotelių, ir atlošų kojoms ištiesti. Nusinešęs tokį būstą į pajūrį gali mėgautis privatumu ir apsauga nuo saulės ar vėjo.
Neįgalintieji įsigyti prašmatnių, sovietmečiu neregėtų laisvosios rinkos pirkinių, pasitelkia vaizduotę, kuri viską nudažo kitomis spalvomis. Melnragės kopose mačiau porą, surengusią čia neregėtą puotą. Nedidelė nuo vėjo apsaugota vietelė buvo nuklota gastronomijos šedevrais, viduryje kūrenosi laužas, o plačiai sklidęs kepamos mėsos kvapas erzino ne vieną gurgiantį skrandį.
Ištuštėjusį uostą trumpam išjudino iš Japonijos atplaukusio karo laivo jūreiviai. Po Klaipėdą pabirę uniformuoti besišypsantys tolimosios šalies jūreiviai, paskleidę kelionių ir nuotykių dvelksmą, priminė, kad uostamiestis yra jūrinės valstybės vartai.
Norėtųsi, kad Klaipėda atgytų ne tik du kartus per metus – per džiazo festivalį ir Jūros šventę. Gal uostamiesčio valdžiai derėtų prisiminti visus čia gimusius ir augusius menininkus, kurie atsigręžę į miesto istoriją, tradicijas ir pasitelkę vaizduotę, įpūstų jam naujos dvasios.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
