Nuomonės

2021.07.29 09:52

Rasa Dičpetrienė. Apie pernelyg greitai suaugusius vaikus

Rasa Dičpetrienė, Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė2021.07.29 09:52

Pastarųjų savaičių įvykiai ir į Lietuvą plūstantys migrantai privertė daugelį iš mūsų išeiti iš asmeninės komforto zonos, sukėlė įvairių minčių, pasigirdo įvairių nuomonių. Kai kurios jų, neslėpsiu, mane pradžioje išgąsdino.


Vis dėlto, viską ramiai apmąsčius, tampa suprantamos ir kai kurios politikų replikos, ir visuomenėje ryškėjančios ekstremalios nuomonės kryptys, tiesiog parodančios menką mūsų jaunos demokratinės visuomenės brandą, tarsi vaikystės neturėjusio, pernelyg greitai priversto suaugti vaiko. Suprantamos, tačiau jokiu būdu nepateisinamos.

Esu susitikusi vaikų, kurie, tėvams neprisiimant atsakomybės, patys būdami maži, yra priversti pasirūpinti savo sesutėmis ar broliukais, dar visai kūdikiais. Esu mačiusi penkiametę, profesionaliai pakeičiančią sauskelnes kūdikiui broliui. Šešiametį, paruošiantį, pašildantį ir sumaitinantį mišinuką verkiančiai sesutei, paguldančią ją nakčiai į lovelę. O tėvų nėra namie, jie – nežinia kur.

Ir žinote, šių vaikų kūnas vieną dieną iš tiesų suauga, jie pradeda gyventi suaugusių žmonių gyvenimą, imtis visų suaugusiesiems būdingų pareigų. Būtent tada bumerangu grįžta laiku neišgyventa vaikystė. Ji pasireiškia nepilnavertiškumo kompleksais, bejėgiškumo jausmu, iki minimumo sumažėjusiu jautrumu, empatijos aplinkiniams stoka, įtarumu ar net smurtu.

Kai kurie iš tų vaikų, atrodytų, net sugeba susikurti normalų gyvenimą, tačiau artimiausioji jų aplinka mato bei patiria į paviršių kasdienybėje kaskart iškylančias neišgyventos vaikystės traumas. Kitų vaikų, deja, šios tramos paima viršų ir pozityvesnis santykis su savimi bei su aplinka tampa neįmanomas. Vaikystės neturėjusių vaikų gyvenimas rieda žemyn, įninkama į priklausomybes, nuskalstamas veikas.

Ar jums visa tai nepanašu į situaciją mūsų jaunoje demokratinėje visuomenėje šiuo metu? Tris dešimtmečius nepriklausomi, prieš du dešimtmečius prisijungę prie Europos bendrijos, geografiškai bei kultūriškai save jau laikome europiečiais ir mūsų šalies palyginimai su Rytų ar mažiau išsivysčiusiomis Afrikos šalimis, tikrai žeidžia.

Vienomis aplinkybėmis esame giliai įsitikinę ir žinome, kad mes progresyvesni, kad mes Europoje, net esame politinis pavyzdys ir atrama kai kurioms valstybėms, tik kai aplinkybės pasikeičia ir pasisuka kalba apie realų kiekvieną iš mūsų asmeniškai paliečiantį dalijimąsi, akivaizdžiai išlenda mūsų nepilnavertiškumas ir reakcija tampa gynybinė.

Šių metų gegužę atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų nuomonės apklausa parodė, kad 70 proc. žmonių sutinka, jog verta padėti žmonėms ekonomiškai silpniau išsivysčiusiose šalyse. Paradoksalu, tačiau vos tie sunkiau gyvenantys žmonės vienaip ar kitaip priartėja prie mūsų, imame jų šalintis, surandame priežasčių, kodėl negalime ar nenorime turėti nieko bendro su jais.

„Patys esame vargšai, kuo čia dalinsiesi“; „reikia padėti saviems, ne svetimiems“, – tokių ir panašių replikų su kaupu sulaukiame iš bendrapiliečių kaskart, kai su organizacija „Gelbėkit vaikus“ kviečiame padėti prie skurdžiau gyvenančių besivystančių šalių vaikų gerovės. Kito tikėjimo, kitos kultūros ar kitos odos spalvos žmogus mūsų „staigiai suaugusioje“ demokratijoje vis dar yra vertinamas itin įtariai, jo šalinamasi užuot siekus pažinti, pasiūlyti bendravimą ir bendradarbiavimą, nors teoriškai žinome ir apklausose atsakome, kad norėtume, jog būtų kitaip.

Iš kai kurių politikų ar tiesiog visuomenės narių viešojoje erdvėje pasklidę komentarai migrantų atžvilgiu, protestai prieš migrantų apgyvendinimą netoliese, riaušės jau seniai peržengė visas elementaraus žmogiškumo ribas – kelia siaubą. Nesu naivi, suprantu, kad migrantų situacija Lietuvoje yra politizuota. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis, galėsime būti politinis pavyzdys kitiems tik tada, jei sugebėsime išlikti žmonėmis.

Nors sudėtingai, tačiau kiekvienas asmeniškai, o drauge ir mūsų visuomenė, šiuo išbandymų laiku augame, keičiamės. Man taip norisi tikėti, kad tas mūsų bejėgiškumo jausmas, sumažėjęs jautrumas bei emocinis smurtas prieš silpnesnįjį nepaims viršaus mūsų visuomenėje ir naujų ekstremistinių politinių jėgų pavidalu neims dominuoti mūsų jaunoje, be galo greitai, vos per tris dešimtmečius turėjusioje suaugti demokratijoje.

Noriu tikėti, kad mes, kaip tie pernelyg greitai priversti suaugti, bet sėkmingai savo gyvenimus kuriantys vaikai, pajėgsime sukaupti savo vidinius resursus bei sulaukti pagalbos iš išorės tam, kad iš sudėtingos situacijos išeitume stipresni.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.