Nuomonės

2021.08.02 20:07

Darius Indrišionis. Vytauto Martišiaus savižudybė

Darius Indrišionis, publicistas ir istorikas, LRT.lt2021.08.02 20:07

Jis pasiryžo įvykdyti savo tikslą – įsigyti spausdinimo mašinėlę. Dėl atsišaukimų. Reikėjo pinigų. Nusprendė rinkti pinigus iš gyventojų. Šie nesuprato ir išsyk įskundė milicijai. Kelias dienas jį laikė kameroje, mušė. Paskui pervedė į budėtojo kabinetą – tuo metu nebuvo rajono prokuroro, nebuvo, kas išduoda sankciją sulaikyti ilgiau.

Milicininkai jo nesivaržė – žaidė šaškėmis ir miegojo tame pačiame kabinete, kur jis, sudėtingos mūsų istorijos veikėjas, sėdėjo ant taburetės ir laukė, kol grįš prokuroras, vėl jį bus galima pasodinti į kamerą. Svarbiausia – socialistinis teisėtumas.

O jam, sudėtingam mūsų istorijos veikėjui, į socialistinį teisėtumą buvo nusispjauti. Palaukė, kol milicininkai užsnūs, čiupo taburetę ir suskaldė budėtojo makaulėn. Prabudo antras – šiam kumščiu į marmūzę. Naganą iš dėklo. Antrasis pasisuko link spintos, kur sudėti ginklai – du šūviai. Trečias – pirmajam. Tada iš spintos automatą. PPŠ. Dūžtantys lango stiklai. Vienas šūvis – į duris, kad nesusigundytų užeiti koridoriuje esantis sargybinis. Šuolis. Bėgimas Šakių gatvėmis ankstyvą rugpjūčio rytą.

Galima papasakoti ir kitaip. Buvęs komjaunuolis, buvęs sovietinis partinis aktyvistas dėl chuliganizmo išmestas iš pareigų, pusę metų neturėjo jokio darbo. Žarna pradėjo žarną ryti. Ėjo reketuoti kaimynų. Prisistatė mokesčių inspektoriumi – išties juo dirbo anksčiau. Bandė apgauti priekurtį senuką, reikalavo pinigų. Sustabdė senolio marti: sako, siųsk šitą piemenį velniop. Dar ir milicijai parašė. Iš pradžių laikė KPZ. Po to atvedė į budėtojo kabinetą. Ten nuolat erzino ir gąsdino. Iškeliausi pas meškas dešimčiai metų, durneli. Net viršininkas, atėjęs šaškėmis pažaisti, ir tas gąsdino. Galiausiai užsnūdo abu budėtojai. Vytautas patyliukais atsistojo ir paėmė į rankas taburetę.

Sudėtingos ir nevienareikšmiškos mūsų istorijos veikėjo vardas – Vytautas. Pavardė – Martišius. Gimė jis 1930 m. liepą Suvalkijoje, Šakių apylinkėse. Tėvai – nestambūs ūkininkai, turėjo 13 ha žemės. Valstiečiai vidutiniokai, kaip įvardijo juos sovietai. Būdamas 15 m. Vytautas pradėjo mokytis Šakių gimnazijoje. Ten įstojo į komjaunimą. 1945 m. tai buvo didi egzotika – tokia, kad sodybon užklydęs partizanas galėjo nesusilaikyti ir pasiųsti anapilin be didesnės kaltės paieškų. Beveik taip ir nutiko – po poros metų Martišių sodyboje pradėjo lankytis partizanai. Vytautui, žinoma, kliuvo už komjaunimą. Bet nesušaudė – tik liepė mesti velniop visas šitas nesąmones. Ir rinkti šovinius. Netoliese būta seno vokiečių karinio aerodromo, o šovinių ten – tik netingėk. Vytautas rinko partizanams šovinius.

Paskui partizanai žuvo ir nustojo lankytis Martišių sodyboje. Tėvas jau buvo miręs. Vyresnis brolis vyresnis kūrė šeimą. Vytautas baigė gimnaziją ir tapo mokesčių inspektoriumi. Antrąsyk įstojo į komjaunimą. Turėjo mažą paslaptį – Kaune nusipirktą radijo imtuvą „Philips“, kuriuo klausydavosi Vakarų radijo stočių. Klausėsi laidų rusų kalba ir šiek tiek itališkai. Po to, kai prasidėjo „Amerikos balso“ laidos lietuvių kalba – 1951 m. vasarį – ir lietuviškai. Dirbo Vytautas blogai. Mėgo čierkelę ir paraganėti. Kai išmetė iš mokesčių inspektorių, dirbo vietinės mašinų traktorių stoties laikraštyje šrifto surinkėju. Gavo atsakingą užduotį – viename kolūkyje dalyvauti šventėje ir sukurpti reportažą. Neįvykdė – prisigėrė, susimušė su vietiniais, pradėjo šaudyti iš jam kaip partiniam aktyvistui patikėto „Parabellum“. Išmetė iš visur.

Vytauto Martišiaus gyvenimas baigėsi ir beliko tik jo įvertinimo klausimas. Kas iš tikrųjų jis buvo? Komsomolcas ir kriminalinis nusikaltėlis, nusprendęs pasislėpti nuo bausmės? O gal visgi supantį absurdą matęs jaunas žmogus, klydęs žmogus, kuris galiausiai pasirinko kovoti?

Vėliau – jau nesyk minėti dviprasmiški biografijos momentai – lėšų rinkimas, o gal tiesiog plėšikavimas iš gyventojų. Epizodas Šakių milicijoje, pasibaigęs vieno iš sargybinių mirtimi. Bėgimas, bėgimas ir slapstymasis. Paskandinęs beprasmiškai – be disko ir šovinių – pagrobtą PPŠ Siesartyje, Vytautas nusprendė slėptis vieno pažįstamo, kadaise stambaus ūkininko, dabar išbuožinto ir nuvaryto kolūkin, sodyboje. Šeimininkui žinant, o gal ir nežinant daržinėje išsikasė bunkerį. Nedidelį, bet tinkamą prieglobsčiui. Apšiltino šienu ir lentomis. Sudėjo netgi mažą krosnelę. Išeidavo iš slėptuvės tik naktimis.

Reikėjo maisto. Nakčia nukeliavo į Lukšių pieninę. Sargas saugojo gyvulius ir nežiūrėjo sandėlių. Išėmė langą. Iškrovė 8 dėžes sviesto – iš viso apie 200 kilogramų. Kaip tokį kiekį nusigabenti į už kelių kilometrų esančią slėptuvę? Negabeno: dvi dėžes paslėpė pažįstamo ūkininko sodyboje. Penkias – po tiltu. Vieną – 25 kg sviesto – nusinešė į savo urvą. Valgė kartu su bulvėmis, maistą ruošė ant iš kažkur pavogto primuso, kurį kaitino iš kažkur pavogtu benzinu. Dar pavogė įvairių vaistų iš vietinės ambulatorijos (skaudėjo dantis ir krūtinę) bei antklodę iš vietinio gyventojo. Taip Vytautas ruošėsi sutikti žiemą.

Bet čia tik ėdesys kūnui, o Vytautas norėjo maisto ir sielai. Praėjus savaitei po operacijos Lukšių pieninėje, bandit odinočka Vytautas Martišius apsilankė savo buvusioje darbovietėje – Šakių rajono mašinų traktorių stotyje. Įlipo per langą nakčia, pasičiupo spausdinimo mašinėlę „Remington“ ir radijo imtuvą „Partizan“ (kaip ironiškai tai beskambėtų) ir spruko savo irštvon. Rudenį ir žiemą Vytautas sėdėjo ramiai.

Sėdėjo ramiai ir kūrė. Klausėsi Vakarų radijo stočių tol, kol sausio mėnesį – metai buvo 1953 m. po Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimo – galutinai nusėdo imtuvo „Partizan“ baterijos. Tada Vytautas liko vienas. Poros kvadratinių metrų bunkeryje, varganai apšildomame iš paskirų plytų sudėtos krosnelės. Racionas – bulvės ir sviestas, pavienio bandito dieta. Kūrė. Kiek galėjo pasišviesdavo, spausdindavo „Remington“ mašinėle. Piešė karikatūras. Rašė atsišaukimus. Broliams ir sesėms lietuviams. Tiems, kurie turi sukilti prieš sovietų valdžią. Tiems, kurie turi jokiu būdu neiti į sovietų armiją. Nes Lietuvos išlaisvinimas jau arti. Kai tik kils Amerikos ir sovietų karas...

Vytautas kūrėsi net laisvės kovotojo pažymėjimą. Ir pogrindinę organizaciją „Lietuvos laisvės kovotojai“. Parinko slapyvardį „Orūnas“. Taip ir pasirašinėjo ant atsišaukimų – „Vyt. Orūnas“. Kaip vėliau pasakojo čekistams, ruošėsi iš pažįstamų jaunuolių suburti organizaciją kovai su sovietais. Kovai už Lietuvos laisvę. Tam ir spausdino atsišaukimus, tam ir piešė karikatūras. Laukė pavasario. Rengėsi šturmu vienui vienas paimti Lukšių miestelio stribnyčią, apsirūpinti ginklais, o paskui pabėgti kitapus Nemuno – prie Vilkijos. Ten kauptis naujiems žygiams.

Atėjo pavasaris. Aplink Vytauto bunkerį pradėjo suktis sodybos šeimininkas. Pabijojęs būti aptiktas, Vytautas nusprendė įsirengti atsarginį bunkerį. Išėjo į kelią. Keliavo į kitą Nemuno pusę, į Vilkiją. Pakeliui sustojo permiegoti – įlindo kažkokių valstiečių sandėlin. Ryte jį aptiko. Vytautas mojavo naganu, grasino ir šalinosi. Vietiniai jį įskundė stribams. Šie sugavo Lietuvos laisvės kovotojų vadą, lyderį ir visą organizaciją viename asmenyje. Pristatė Vilkijos milicijon. Po to – į Kauno saugumą, į MGB.

Tardomas čekistų Vytautas laikėsi savotiškai. Pats dėl visko prisipažino, papasakojo apie savo planus, kai pabėgs iš Šakių milicijos, prisijungs prie veikiančių partizanų, o jei tai nepavyks – kurs savo partizanų organizaciją. Tuo pat metu Martišius kategoriškai neigė, jog kas nors žinojo apie jo planus. Dangstė net sodybos, kurioje įsirengė bunkerį, šeimininką. Teigė, kad šis nežinojo ir negalėjo žinoti apie Vytauto slėptuvę. „Jūs sakote netiesą“, – tokie tardytojų žodžiai užfiksuoti protokoluose. Smūgiai ir įvairi prievarta, kuri šiuos žodžius lydėjo, be abejo, niekaip nefiksuota. „Aš parodymus daviau teisingai“, – laikėsi Vytautas. Kai kurie tardymai trukdavo itin ilgai, kartais net po šešias ar septynias valandas. Įdomu, kodėl.

Nepaisant to, Vytautas atsilaikė. Jis veikė vienui vienas. Vienas sugalvojo kurti prieš sovietus nukreiptą organizaciją. Vienas pabėgo iš milicijos, nudobė sargybinį. Vienas slapstėsi ir apsirūpino maistu. Vienas spausdino atsišaukimus bei piešė karikatūras. Bandit odinočka – pavienis banditas – taip įvardijo čekistai Vytautą Martišių. Jį nuteisė mirti.

Kauno kalėjime Vytautas atsiduria toje pačioje mirtininkų kameroje kaip ir partizanas Povilas Pečiulaitis-Lakštingala. Šio dėl kažkokių visai nesuprantamų ir nepaaiškinamų priežasčių sovietai nesušaudė, o tik nuteisė 25 m. lagerio. Pečiulaitis liko gyvas, parašė atsiminimų knygą „Šitą paimkite gyvą“, kurioje vaizdingai aprašė susitikimą su Martišiumi.

Anot Pečiulaičio, Martišius buvo galbūt nesveiko proto, nekalbus. Sužinojęs, kad jo kameros bičiulis Martišius, Pečiulaitis staiga atsiminė „to krašto žmonių pasakojimus“ apie aktyvų Šakių rajono komjaunuolį, ginkluotą čekistų pagalbininką Vytautą Martišių, kuris būdamas girtas išprievartavo čekisto žmoną, o po to Šakiuose per tardymą davė tardytojui į smakrą, nučiupo automatą, čekistą suvarpė kaip rėtį ir pabėgo. Pabėgusį Martišių gaudė ne tik čekistai, bet ir vietiniai partizanai. Anot Pečiulaičio, todėl, kad šis buvo pagarsėjęs žiaurumu.

Svarbiausias yra šis – kur reikia brėžti ribą tarp nusikaltėlio ir didvyrio? Ir ar tikrai visais atvejais ši riba yra nubrėžtina? Ar didvyris gali būti truputį nusikaltėlis, o nusikaltėlis – truputį didvyris?

Toliau įstabi Laisvės kovų dalyvio, vėliau apdovanoto Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, prisiminimų citata: „1952 m. žiemą kažkur pasidarė slėptuvę, apiplėšė parduotuvę, tarybinį ūkį, pasirūpino žiemai maisto ir vienas įlindęs gyveno. Pasidarė Stalinas ir jo „saulė“ negera, ir turėdamas daug nuobodaus laiko pradėjo piešti Staliną visokiomis pozomis. Kiek girdėjau, geriausiai buvo išpaišytas Stalinas velnio išvaizda – šoka per vandenyną į Amerikos krantus.“ Iš kur mirties bausme nuteistam tikram partizanui tapo žinomas kito mirtininko (labai nekalbaus) baudžiamosios bylos priedų turinys – pasakyti sunku.

Dar Pečiulaičio atsiminimuose esti epizodas, kaip Martišius žudėsi. Tai nutiko Lukiškių kalėjime – užlipo prie kameros durų, prie elektros lemputės, padarė trumpą sujungimą. Lemputė sprogo, Vytautas nudegė pirštus, bet liko gyvas. Po to Pečiulaitį išvežė tardymui papildyti į Kauno kalėjimą, daugiau Martišiaus jis nebematė.

Tikro partizano Povilo Pečiulaičio čekistai kažkodėl nesušaudė, mirties nuosprendis jam buvo pakeistas į 25 m. lagerio. Aktyviam Šakių rajono komjaunuoliui, moterų prievartautojui, tardytojo žudikui ir Stalino karikatūrų peckeliui Vytautui Martišiui pasisekė mažiau – 1953 m. rugsėjo 30 d. Maskvos Butyrkų kalėjime jam buvo įvykdyta mirties bausmė. Tiek.

Vytauto Martišiaus gyvenimas baigėsi ir beliko tik jo įvertinimo klausimas. Kas iš tikrųjų jis buvo? Komsomolcas ir kriminalinis nusikaltėlis, nusprendęs pasislėpti nuo bausmės? O gal visgi supantį absurdą matęs jaunas žmogus, klydęs žmogus, kuris galiausiai pasirinko kovoti? Šioje istorijoje nėra lengva rasti vienareikšmišką atsakymą.

Viena vertus, Martišius buvo komjaunuolis – ir dargi komjaunuolis dukart – laikais, kai komjaunimo bilietas anaiptol nebuvo rutininė praktika („nes į komjaunimą stojo visi“). Pirmaisiais pokario metais būti komjaunuoliu – ryški idėjinė pozicija. Martišius ilgesnį ar trumpesnį laiką aktyviai (ar mažiau aktyviai) įgyvendino okupacinę sovietų politiką finansų (dirbo mokesčių inspektoriumi) ar ideologinėje (dirbo MTS laikraštyje) srityje, buvo okupacinės valdžios apginkluotas – gavo pistoletą „Parabellum“, kuriuo girtas vos nenušovė kelių jam neįtikusių kaimo jaunuolių. Išmestas iš pareigų, Martišius bandė verstis plėšikavimu – apsimetęs mokesčių inspektoriumi iš vieno senuko reikalavo pinigų. Kad ir kokie bebuvo jo tikslai – ar gauti maisto ir degtinės, ar nusipirkti spausdinimo mašinėlę atsišaukimams gaminti – tai kriminalinis nusikaltimas.

Kita vertus, Vytautas po pabėgimo iš Šakių milicijos elgėsi kitaip nei būdinga kriminaliniam nusikaltėliui. Nusikaltėlis galėjo toliau verstis plėšimais ir ieškoti sėbrų. Nusikaltėlis galėjo keliauti į miestus – ten išgyventi ir išsislapstyti, ko gero, buvo lengviau nei savadarbėje žeminėje. Nusikaltėlis visai neturėjo rūpintis spausdinimo mašinėle ir užsiimti atsišaukimais, grynai antisovietiniais atsišaukimais. Maža to, sugautas toks nusikaltėlis juk galėjo visiems pasakoti apie sužvėrėjusius Šakių mentus, kurie nežinia kodėl jį laikė ne kameroje, o kabinete ant taburetės. Galėjo pasakoti, kad viskas nutiko dėl konflikto, kad jokių antisovietinių minčių niekad neturėjo ir yra lojalus sovietinis pilietis. Bet Vytautas taip nesielgė. Ir toks jo elgesys kelia labai rimtų abejonių – ar tikrai buvo jis tiesiog kriminalinis nusikaltėlis?

Nežinančiam skaitytojui tai galėtų būti nesuprantama – o koks skirtumas, ar prisistatė kaip partizanas, ar kriminalinis nusikaltėlis – vis tiek jį būtų sušaudę už milicininko nužudymą. Ne, nebūtų. Tuo laikotarpiu (konkrečiai kalbant – 1953 m.) sovietinėje teisinėje sistemoje buvo praktika mirtimi bausti tik pagal 58-ąjį sovietinio baudžiamojo kodekso straipsnį. Už politinio pobūdžio nusikaltimus. Tuo tarpu ginkluoti kriminaliniai nusikaltėliai, jei jie vertėsi plėšimais ir žmogžudystėmis (tarp jų – ir milicininkų), buvo teisiami pagal 59-ojo straipsnio 3-iąją dalį („Banditizmas“). Griežčiausia įmanoma bausmė – 25 m. lagerio. Viskas.

Pečiulaičio aprašytas Vytauto Martišiaus bandymas nusižudyti Lukiškių kalėjime – simboliškas ir paradoksalus. Iš tiesų, tuo metu Martišius jau buvo nusižudęs. Nusižudė jis dar sėdėdamas savo bunkeryje – rašydamas antisovietinius atsišaukimus. Paišydamas Staliną it jautį, šuoliuojantį per vandenyną. Darsyk – jau užtikrintai – jis nusižudė MGB tardytojo kabinete pasakodamas apie savo planus suburti organizaciją kovai su sovietiniais okupantais. Tai, kas nutiko 1953 m. rugsėjį Maskvos Butyrkų kalėjime, viso labo Vytauto Martišiaus savižudybės faktinis įtvirtinimas.

Jeigu Vytautas Martišius kažkada ir buvo kriminalinis nusikaltėlis, tai vėliau jis padarė viską, kad taptų tikru sovietų režimo priešu. Toks, kurio pasigailėti jie negalėjo. Toks, kurį jie turėjo būtinai sunaikinti. Ir tai labai grėsminga mintis, kai atsimeni, kad su Vytautu Martišiumi toje pačioje mirtininkų kameroje sėdėjo asmuo, kurio kažkodėl sovietinis režimas sunaikinti nepanoro. Kodėl? Ar tai buvo absurdiška sovietinės sistemos klaida, o gal tai nulėmė kažkoks specifinis (ir galbūt nebūtinai susižavėjimo vertas) pačio asmens elgesys?

Vytautas Martišius nebuvo didvyris. Nebuvo jo biografija krištolo skaidrumo. Jo poelgiai – paties pripažintas girtas chuliganizmo aktas ar nepripažintas bandymas apiplėšti senyvą kaimo gyventoją – verti pasmerkimo. Net ir epizodas Šakių milicijoje – milicininko nužudymas ir pabėgimas iš sulaikymo vietos – joks ne didvyriškumas. Tai nebuvo nei apgalvota specialioji operacija, likviduojant okupacinės valdžios atstovą, nei pats okupacinės valdžios atstovas – pusamžis lietuvis milicininkas, neabejotinai turėjęs žmoną ir vaikų – nebuvo vertas būti be teismo sušaudytas.

Nepaisant to, bendrame to laikotarpio kontekste Vytauto Martišiaus tragiška istorija kelia daug sudėtingų klausimų, į kuriuos noromis nenoromis turime ieškoti atsakymų. Svarbiausias yra šis – kur reikia brėžti ribą tarp nusikaltėlio ir didvyrio? Ir ar tikrai visais atvejais ši riba yra nubrėžtina? Ar didvyris gali būti truputį nusikaltėlis, o nusikaltėlis – truputį didvyris?

Prieš 30 m. palikę sistemą, kurioje į istoriją žiūrėta it į juodą ir baltą spalvų žaismą, mes perėjome į pastelinių spalvų pasaulį. Atėjome ten, kur juoda nebūtinai yra juoda, o balta – nebūtinai balta. Visa ši aukščiau aprašyta tragiška mažo, jauno ir daug kur klydusio žmogaus istorija – raktas. Vienas iš daugelio raktų, kuris gali padėti atsirakinti varžančius špižinius retežius – pančius schematiško požiūrio į sudėtingus ir dramatiškus mūsų tautos ir valstybės gyvenimo laikotarpius.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.