Nuomonės

2021.08.01 09:36

Didžiausias nusikaltėlis tarp rašytojų ir geriausias rašytojas tarp nusikaltėlių

knygos ištrauka
Leidykla „Briedis“, LRT.lt2021.08.01 09:36

„Organizacijos garbei“ – tai Sergiuszo Piaseckio (1901–1964), labai prieštaringos asmenybės su mistifikuota biografija, romanas, parašytas autobiografiniu pagrindu. Autorius, buvęs plėšikas, kontrabandininkas, kalinys, net žvalgybininkas ir policininkas, kartais vadinamas didžiausiu nusikaltėliu tarp rašytojų ir geriausiu rašytoju tarp nusikaltėlių.

Iš Baltarusijos kilęs S. Piaseckis 1921 m. buvo priimtas į lenkų žvalgybą. Vyrukas ne tik rinko duomenis apie tai, kas vyksta sovietų pusėje, bet ir susidėjo su kontrabandininkais, įniko į girtuokliavimą ir kokainą. 1926 m. susikompromitavęs agentas buvo atleistas iš tarnybos.

Vėl likęs be darbo ir pajamų, S. Piaseckis „su revolveriu rankose ir kokaino likučiais kišenėje“ klaidžiojo po Gardino ir Vilniaus apylinkes. Vėl ėmėsi nusikalstamos veiklos. Garsiausią nusikaltimą įvykdė, užpuolęs ir apiplėšęs siauruko Lyda–Gardinas keleivius. Pinigus iššvaistė degtinei ir moterims. 1927 m. už šiuos nusikaltimus S. Piaseckis Vilniuje buvo nuteistas mirties bausme, kuri pakeista 15 metų įkalinimu. Kalėjime jis atrado talentą rašyti, kartu mokėsi literatūrinės lenkų kalbos. Jaunąjį rašytoją pradėjo globoti garsus literatas M. Wańkowiczius. Jis rūpinosi S. Piaseckio pirmųjų darbų leidyba ir bausmės sušvelninimu. 1937 m., Lenkijos prezidentui suteikus malonę, rašytojas išėjo į laisvę. Jam kalint išleista knyga „Didžiųjų Grįžulo Ratų meilužis“ (lenk. „Kochanek Wielkiej Niedźwiedzicy“) apie nuotykius sovietų ir lenkų pasienyje tapo sensacija ir tarptautiniu bestseleriu.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje S. Piaseckis grįžo į sovietų okupuotą ir apiplėštą Vilnių, kuris netrukus buvo grąžintas lietuviams. Tačiau greitai sovietai grįžo, o po to įsiveržė naciai. Laikai buvo sunkūs ir neramūs.

Okupantai apiplėšė šalį, jos ekonomika buvo sužlugdyta, žmonės liko be pajamų, gyveno pusbadžiu. Įsivyravo visuotinis deficitas, juodoji rinka, spekuliacija. Maistas ir prekės buvo dalijamos pagal korteles. Tačiau buvo ir tokių, kurie Vilniuje gyveno visai neblogai. Tai Armijos Krajovos (AK) Vilniaus apygardos vadovybė. AK egzistavimo šaltiniu tapo Jungtinės Karalystės ir JAV finansinė parama. Karininkai gaudavo pastovius atlyginimus. Pinigų reikėjo ir ginklams įsigyti, diversijoms vykdyti.

1942 m. rudenį AK Vilniaus apygardos specialusis karo teismas nuteisė mirties bausme keturiolika asmenų, neva bendradarbiavusių su sovietais arba vokiečiais. Bet nė vienas nuosprendis nebuvo įvykdytas, mat trūko „specialistų“. Todėl apygardos vadovybė pasikvietė į pagalbą S. Piaseckį – vėtytą ir mėtytą „kietą vyruką“, teistą šešis kartus, kalėjimuose praleidusį keturiolika metų. Jis turėjo apmokyti egzekutorius žudyti. Tolesnius įvykius S. Piaseckis aprašo savo romane, kur riba tarp tikrovės ir autoriaus išmonės pranyksta.

S. Piaseckis vadovavo specialiajai mirties nuosprendžius vykdžiusiai grupei – egzekutyvai. Dėl organizacijos – AK Vilniaus apygardos vadovybės prestižo ir garbės turėjo kristi tikrų ar menamų išdavikų lavonai. Parodomieji nuosprendžiai vyko Vilniaus gatvėse: prie Aušros vartų, Šv. Kotrynos bažnyčioje, Žvėryne, Vingio miške. Į pasmerktųjų sąrašą patekdavo visuomenei žinomi žmonės, kurių nužudymas keltų didelį rezonansą, nors tų asmenų kaltė buvo labai abejotina.

AK gretose netrūko vokiečių ir sovietų agentų, bet niekas jų nelietė. Reikėjo rasti tariamų išdavikų. AK Vilniaus apygardos štabo viršininkas papulkininkis Lubosławas Krzeszowskis (slapyvardis Ludwikas) buvo sovietų agentas nuo 1940 metų. Greičiausiai išduoti sovietų agentūros buvo nuteisti aršūs antikomunistai: publicistas ir rašytojas Jozefas Mackiewiczius (knygoje Janas Jaskevičius) ir laikraščio „Gońiec Codzienny“ redaktorius Czesławas Ancerewiczius (knygoje Kancerevičius). S. Piaseckio garbei galima pasakyti, kad, netikėdamas J. Mackiewicziaus kalte, jis nesutiko pastarojo nužudyti. Autorius netapo aklu žudymo įrankiu. Jis netgi atsisakė stoti į AK ir prisiekti, nors buvo Lenkijos patriotas ir iki tol dalyvavo pogrindiniame pasipriešinimo judėjime.

Nepaisant beletristinės formos, šis kūrinys yra pirmaeilis istorijos šaltinis. Kone visi romano personažai turėjo realius prototipus, o S. Piaseckis nuvainikuoja AK herojiškumo ir altruizmo mitą.

Knygos ištrauka

Šeštadienio pavakarę retame miškelyje už karaimų kenesos netoli J. I. Kraševskio gatvės sėdėjo trys žmonės. Jie lošė kortomis. Buvo apsirengę kaip darbininkai ir atrodė besiilsintys gryname ore, aukštų pušų šešėlyje. Reti praeiviai nekreipė į juos dėmesio, nes kaitrią dieną tokie vaizdai buvo įprasti.

– Per anksti atėjome, – pastebėjo Zeksas.

– Koks skirtumas, kur laukti? – atsakė Vincukas, pašydamas kortų malką.

– Aš stosiu saugoti ant Liubarto gatvės kampo, – pasakė Magas. – Jeigu paskui Zeksą bėgs žmonės, sviesiu granatą. O tu, – kreipėsi į Vincuką, – stovėsi dvidešimčia žingsnių toliau. Jei po sprogimo jie vis tiek bėgs iš paskos, pilk į juos iš pistoleto. Ir mes prisidėsime.

– Bus paprasta, – įsiterpė Zeksas. – Rausime į Birutės gatvę, paskui prie upės. Jeigu bus ramu, pereisime tiltu. Jeigu ne – per upę. Žinau, kur bristi.

Tuo pat metu Klara sėdėjo ant cementinių plokščių rietuvės netoli A. Mickevičiaus gatvės. Ji skaitė knygą. Netoliese žaidė keli vaikai. Skambėjo jų šūksniai ir juokas. Kitoje Vytauto gatvės pusėje matėsi mažo namo prieangis – ten veikė pulkininko Baronovo (Piotro Voronino prototipas. P. Voroninas – caro armijos pulkininkas, antikomunistas. Verbavo jaunimą į vokiečių pagalbinius dalinius. 1943 m. rugsėjo 8 d. nušautas Žvėryne. Red. pastaba) verbavimo biuras. Klara dėjosi labai įnikusi į knygą, bet iš tikrųjų dėmesingai stebėjo judėjimą gatvėje, ypač šalia biuro. Pamatė į prieangį įeinantį stačiatikių dvasininką. Jis ištiesė ranką dešinėn, tikriausiai link durų skambučio. Po keliolikos sekundžių durys atsivėrė ir popas įėjo į vidų.

„Kažkas naujo!“ – pamanė Klara.

Saulė jau leidosi. Cerkvės bokšte pradėjo mušti varpas. Jo garsas plaukė lėtai vibruodamas, tarsi rėždamas orą.

Po ketvirčio valandos stebimo namo durys atsivėrė ir prieangyje pasirodė popas su ilga sutana ir juoda skrybėle siaurais kraštais. Paskui jį išėjo vidutinio ūgio pagyvenęs vyras. Jis vilkėjo gerai sukirptą pilką kostiumą, dėvėjo šviesią skrybėlę. Klara nulenkė galvą ir dar labiau įniko į knygą.

Popas ir Baronovas kalbėdamiesi rusiškai lėtai nuėjo kairiąja Vytauto gatvės puse. Kirto gatvių sankryžą ties A. Mickevičiaus gatve ir įėjo į cerkvės kiemą. Link cerkvės traukė ir daugiau žmonių. Popas takeliu nuskubėjo link galinių cerkvės durų, o Baronovas įžengė į šventyklą.

Klara taip pat įėjo į cerkvę. Atsistojo šalia moterų grupelės. Prie ikonostaso didelėse žvakidėse degė žvakės. Baronovas stovėjo priekyje, prieš pat ikonostasą. Klara išėjo iš cerkvės ir pasuko į kenesos pusę. Sustojo prie kortomis lošiančių kolegų.

– Jau prasidėjo pamaldos, – pasakė ji. – Baronovas cerkvėje. Jis vilki pilką kostiumą, dėvi skrybėlę. Jį lengvai pažinsite, nes truputį šlubuoja. Nuėjo į cerkvę kartu su popu.

– Ar ir grįš su juo? – paklausė Magas.

– Nežinau. Praėjusį šeštadienį vienas nuėjo ir vienas grįžo.

– Nesvarbu, vis tiek jį kirsiu! – pasakė Zeksas.

– Pridėk ir popą! – įsiterpė Vincukas. – Palydės jį į rojų!

– Popas numirs iš baimės.

– Po keturiasdešimt penkių minučių užimkite pozicijas, – pasakė Klara. – Kai jis išeis iš cerkvės, eisiu iš paskos iki A. Mickevičiaus gatvės kampo ir šiek tiek Vytauto gatve. Šluostysiuosi nosine veidą. Paskui pasitrauksiu link tilto.

– Stenkis bėgti greitai, – pasakė Magas. – Gestapas, be abejo, surengs gaudynes. Po poros minučių bus čia. Jie juk visai šalia.

– Suspėsiu. Už tilto pasuksiu į Lentpjūvių gatvę.

– Gerai.

Klara nuėjo.

Miestą užklojo tylus, tamsus vakaras. Į dangų tarsi šovė ant Taurakalnio šlaito sustatytų prožektorių šviesos. Prie jų netrukus prisijungė įstriži kitų prožektorių šviesų stulpai – iš Verkių ir Rybiškių. Jie šliaužiojo tamsiame dangaus fone, lyg mėgindami nušluoti žvaigždes.

Pamaldos baigėsi. Žmonės ėjo iš cerkvės. Vieni suko Vytauto gatve dešinėn. Kiti ėjo į A. Mickevičiaus gatvę. Daug kas traukė tiltu, į miesto centro pusę. Pulkininkas Baronovas ties A. Mickevičiaus gatve atsisveikino su vyresniu vyru ir jauna moterimi.

Klara tykojo jo kitoje gatvės pusėje. Kai Baronovas perėjo gatvę, ėjo paskui jį nedaug atsilikusi. Ištraukė nosinę ir pradėjo šluostytis veidą. Už penkiasdešimties metrų priekyje pamatė du vyrus. Vienas perėjo gatvę į verbavimo punkto pusę. Antras pasitraukė į gatvės gilumą. Klara atsistojo ant šaligatvio krašto ir dar kruopščiau šluostė veidą balta nosine. Paskui apsisuko ir nuėjo link A. Mickevičiaus gatvės. Ten sustojo.

„Eisiu ant tilto, kai išgirsiu šūvį“, – pamanė.

Tuo metu Vytauto gatvėje pasigirdo sunkvežimio variklio burzgimas. Jis triukšmingai pasuko į kairę. Tuo pat metu Klara išgirdo du šūvius – vieną po kito. Šūviai nenuskambėjo garsiau nei pravažiuojantis sunkvežimis. Pasigirdo šauksmas:

– Nužudė žmogų! Nužudė žmogų!..

Kažkas bėgo nuo verbavimo punkto. Klara nuskubėjo į tilto pusę. Iš pradžių ėjo nelabai greitai. Paskui paspartino žingsnį. Netrukus pasuko dešinėn, į Lentpjūvių gatvę, o paskui kairėn, į J. Jasinskio gatvę. Numanė, kad gestapas tuoj atvažiuos ir pradės suiminėti įtartinus žmones. Galėjo sučiupti net ir kukliai atrodančią mergaitę. Tad stengėsi kuo greičiau pabėgti iš gatvių, kuriose tikrai bus vykdomos paieškos ir gaudynės.

Po dviejų dienų vis dar tvyrojo karštis. Namo, kuriame gyveno gestapo agentas Kozlovas (Vasilijaus Kotlovo prototipas. 1944 m. birželio 23 d. Žvėryne nušautas už bendradarbiavimą su vokiečiais. Red. pastaba), šeimininkė pasibeldė į nuomininko duris.

– Ko reikia? – pasigirdo nepatenkintas balsas.

– Laiškininkas atnešė jums siuntinį.

– Paimkite jį!

– Registruotas. Reikia pasirašyti.

– Gerai. Tuoj ateinu.

Kozlovas numetė ant lovos vokišką laikraštį, kurį skaitė gulėdamas. Užsitraukė petnešas, įsispyrė į šlepetes ir išėjo į mažą prieškambarį. Pamatė akiniuotą vidutinio ūgio vyrą, vilkintį švarką su žvilgančiomis sagomis, perjuostą diržu su metaline sagtimi. Ant kepurės apvado matėsi skardinė emblema – pašto trimitas. Rankoje laikė antspauduotą, perrištą virvele siuntinį, suvyniotą į rudą popierių.

– Registruotas! – pasakė Vincukas ir padėjo ant staliuko blanką. – Čia reikia pasirašyti. Fu! Koks šiandien bjaurus karštis!

– Kuo pasirašyti? – paklausė Kozlovas.

– Na, kokia plunksna arba pieštuku. Aš neturiu. Načalnikas neišdavė.

– Tuoj.

Kozlovas nuėjo į savo kambarį, paėmė iš stalčiaus parkerį ir grįžo į prieškambarį.

– Va šičia! – Vincukas parodė pirštu blanko apačią.

Kozlovas pasilenkė ir kiek nustebęs pamatė, kad blanko tekstas parašytas lenkiškai. Jau ketino paklausti, bet tą akimirką Vincukas šovė į smilkinį, beveik liesdamas jo galvą pistoleto vamzdžiu. Kozlovas skėstelėjo abiem rankomis, lyg ketindamas šokti nuo tramplino į vandenį. Po to susmuko ant kelių ir nuvirto ant šono. Vincukas pasilenkė ir šovė dar kartą – tiesiai į širdį. Tą akimirką atsidarė durys, ant slenksčio stovėjo namo šeimininkė.

– Koks gi tu laiškininkas! – suriko ji siaubo kupinu balsu.

Vincukas kyštelėjo jai po nosimi pistoleto vamzdį ir pasakė:

– Aš iš gestapo! Ne laiškininkas! Marš į savo kambarį!

– O, Dieve! O, Dieve! – šaukė moteris, puldama pro duris.

– Gulk ant lovos nosimi žemyn ir tylėk!

Jis apieškojo Kozlovo švarko kišenes. Išėmė piniginę, užrašų knygelę, laišką ir mažus popieriaus lapelius. Paskui uždengė švarku gulinčios šeimininkės galvą. Ištraukė naktinio staliuko stalčių. Paėmė mažo kalibro pistoletą „Walter“, atsarginę apkabą ir pluoštą popierių. Patikrino spintą ir komodos stalčius, bet nerado nieko įdomaus. Galop kilstelėjo švarką nuo moters galvos ir pasakė:

– Tuoj atvažiuosime paimti lavono. Tu gulėk ir nejudėk, nes ir tau tas pats bus!

Išėjo į prieškambarį, paėmė atsineštą pašto siuntą ir uždarė paskui save duris. Peržengė ant grindų gulintį žmogaus kūną ir pasuko link išėjimo. Išėjęs į prieangį, pamatė Magą ir Zeksą. Jie neva guviai kalbėjosi. Vincukas linktelėjo galva, duodamas ženklą, kad viskas gerai.

Visi nuėjo į Birutės gatvės pusę. Paskui pasuko į Latvių gatvę ir tuo pačiu keliu, kuriuo šeštadienį pasitraukė po pasikėsinimo į Baronovą, nužingsniavo į Vingio parką.

– Kaip sekėsi? – paklausė Magas.

– Pirma klasė! – atsakė Vincukas, nusivilkdamas laiškininko striukę ir nuplėšdamas emblemą nuo kepurės. – Suvariau dvi kulkas. Paėmiau piniginę su pinigais ir dokumentais, visus užrašus, kažkokius laiškus ir gerą pistoletą. Aha! Ir dar laikrodį. Nes ką, negi nueis niekais? Pasiimtų gestapininkai.

– O kaip boba?

– Guli ant lovos. Laukia, kol gestapas atvažiuos pasiimti jos nuomininko kūno. O kur Klara?

– Sekė nuo Vytauto gatvės kampo. Paskui nuėjo.

– Tegyvuoja SSS! – sušuko Zeksas. – Per keturias dienas puikiai atliko du darbus. Kondoras bus patenkintas.

– O gestapas kaip kratys Žvėryną!

– Tikriausiai paleis pėdsekius šunis.

Eidami per mišką, pabarstė sau už nugaros į miltelius sutrintos tabokos. O kai atsidūrė netoli Konarskio gatvės, Zeksas pašlakstė iš buteliuko karbolio.

– Ar padės? – paklausė Magas.

– Turi padėti. Karbolio kvapas stiprus, šunys mūsų pėdsakų nesuuos.

Nusprendė neiti į šalia esančią Zekso slaptavietę – išsiskyrė ir skirtingais keliais pasuko į Vincuko slėptuvę beveik už penkių kilometrų.

Vakare visi susirinko nuošalioje žydų kapinių vietoje. Kostukas ir Marysė, kaip visada, buvo sargybiniai. Juzefas klausėsi Mago, Zekso, Vincuko ir Klaros pasakojimų apie atliktas užduotis.

– Gaila, kad nepaėmėte Baronovo dokumentų! – pasakė Zeksui.

– Negalėjau. Kažkoks drimba iššoko iš namo ir puolė link manęs. Trenkiau jam pistoletu į snukį. Kiti žmonės vis artėjo. Nenorėjau daugiau į nieką šaudyti, teko greitai pasitraukti.

– O kaip bus su šitais? – paklausė Magas, rodydamas į gulinčius ant žolės dienos trofėjus.

– Pistoletas, žinoma, jūsų grupei. Laikrodį duosime Klarai, nes jos netikslus. Kelis kartus taisytas.

– Gal reikėtų kam kitam? – paklausė Klara.

– Tu esi svarbiausia! – kandžiai atsiliepė Magas.

– Pagaliau suvokei, snargly!

– Svarstau dėl pinigų, – tarė Juzefas. – Dokumentus perduosiu Seniui. Apie pinigus, ginklą ir laikrodį privalau jam papasakoti. Ginklas bus skirtas grupei. Laikrodis – grupės nariui. O pinigai, nors jų ir nedaug, visada slidus reikalas.

– Kodėl? – paklausė Magas. – Tai nebuvo apiplėšimas. Beje, galėtų ir atrodyti kaip apiplėšimas.

– Teisybė, – pritarė Juzefas. – Bet šiuo atveju Senis gali turėti pretenzijų.

– Atiduokite viską ir pasakykite, kad mums reikia pinigų. Juk jie patys viskam turi pinigų. Puikiai žinau. (Iš Didžiosios Britanijos Armijai Krajovai Generalinėje gubernijoje parašiutais buvo „numesta“ apie 35 mln. dolerių (apie 525 mln. dolerių dabartiniu kursu), 19 mln. markių, 40 mln. okupacinių zlotų, keliasdešimt tūkstančių įvairios valiutos auksinių monetų. Pinigus gabeno „Cichociemni“ – diversantai, „naktiniai parašiutininkai“ parengti specialiuose SOE (angl. Special Operations Executive – Specialiųjų operacijų vadovybė) diversantų kursuose Didžiojoje Britanijoje. Red. pastaba) Drobnas riejosi su jais dėl pinigų egzekutyvai. Turime dvylika tūkstančių. Tai atlyginimas šešiems žmonėms. Jei atlyginimų atsisakome, tegu lieka bent tiek. Negi vagys turės mus išlaikyti?

– Ponai vagys! – pataisė jį Vincukas ir kreipėsi į Juzefą: – Jei jam kas nepatiks, pasakykite, kad aš, Vincukas iš Pievos (Wincento Rabcewicziaus prototipas, slapyvardis Wincukas. Vilniaus kriminalinio pasaulio atstovas, S. Piaseckio padėjėjas. Red. pastaba), galiu paaiškinti, kokie dabar įstatymai! Jeigu nesupras žodžių, išdėstysiu kumščiais!

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.