Nuomonės

2021.07.21 09:46

Gintaras Binkauskas. Postūmis progresui ir sveikai konkurencijai – kosmoso turizmas. Atsakymas Vaivai Rykštaitei

Dr. Gintaras Binkauskas Lietuvos Respublikos komercijos atašė Rusijos Federacijoje, LRT.lt2021.07.21 09:46

Rašytoja Vaiva Rykštaitė bandė įvardyti visas, kokios tik yra Žemėje, kosmoso turizmo blogybes: ozono skylių dūrinėjimą, moterų nelygiateisiškumą (nes dauguma turistų, jos nuomone, bus turtingi vyrai), skurdo pasaulyje didėjimą (nes pinigai, skirti pažaisti astronautus, galėtų būti skirti neturtingoms šalims) ir pagaliau – žalą aplinkai (nes raketos nešėjos naudoja neekologišką kurą).

Kaip verdiktas: „<...> sunku įsivaizduoti didesnę ego ir savanaudiškumo apraišką <...>.“

Tikrai nenoriu, kad ponia Vaiva keistų savo nuomonę, ar bandyti ją įtikinti kitaip, tačiau, jei jau reikėtų rasti labiau savanaudišką pasaulio turtingųjų žingsnį, tai kaip pavyzdį galiu nurodyti jų dalyvavimą meno šedevrų aukcionuose, kai vieni iš kitų perka pasaulinius šedevrus, kurių skaičius laisvoje rinkoje tragiškai mažėja. Tolesnis tų už šimtus milijonų dolerių nupirktų šedevrų laikymas personalinėse jachtose ar prabangiuose apartamentuose, kur tik reto mirtingojo akis gali juos išvysti. Ir tie aukcione prasisukę pinigai nedaro jokios įtakos nei menui, nei menininkui, nei progresui – vienas milijonierius ar jo paveldėtojai gauna pinigus, kitas – meno vertybę.

Visiškai kitaip yra su kosmoso turizmu. Tie milijonai, kurie patenka ar iš „Virgin Galactic“, ar „Space X“, ar „Blue Origin“, ar „Sojuz“, skiriami milžiniškoms išlaidoms ir investicijoms į kosmoso įsisavinimo technologijas padengti. Vien naujos pakopos raketos sukūrimas kainuoja nuo 20 mln. iki 60 mln. JAV dolerių. Dar įskaičiuokite bandymus, sėkmingus ir nesėkmingus paleidimus, kurių kiekvieno vertė nuo 35 mln. iki 60 mln. JAV dolerių. O sukurti technologiškai visiškai naują raketą kainuoja mums net neįsivaizduojamas sumas (pvz., 2018 m. spaudoje pasirodė informacija, kad bendras technologiškai naujos raketos ANGARA kūrimas ir bandymai per daugybę metų kainuos kelis milijardus JAV dolerių, o vienos raketos savikaina sudaro apie 78 mln. JAV dolerių).

Sumos, kurias pasiryžę mokėti kosmoso turistai kaip niekas kitas, yra jų – turtingųjų – prisidėjimas prie pažangos. Ir tebūnie tai kažkiek susiję su jų ego. Turbūt kiekvieną savivertę turintį žmogų galėtume apkaltinti už jų ego. Kaip kiekvieną, kuris vietoj arklio kinkinio įsigijo automobilį, kaip kiekvieną, kuris vietoj pašto balandžių įsivedė telefoną, ar tuos, kurie dabar įsirengia „protingo namo“ sistemas.

Tai, kad kosmoso įsisavinimo ir tyrinėjimo industrija iš valstybinio monopolio persikelia į privačių kompanijų erdvę, laikyčiau dideliu ir reikšmingu žmonijos mąstymo požiūrio pokyčiu. Kosmoso tyrinėjimų valstybinė monopolija mano kartos žmonėms įsiėdė į kaulus, gal todėl sunku suprasti, kaip čia taip, kad „atėjo privatininkas ir siūlo paskraidyti – tik pinigų tam turėk“. Ir prie bilietų kasos jau milijonierių eilės. Astronautai, politikai, sportininkai ir žurnalistai sveikina R. Bransoną ir jo skrydį.

Rusijos kosmoso agentūros „Roskosmos“ vadovas D. Rogozinas „Twitteryje“ rašo, nors ir sutinka su kai kurių ekspertų nuomone, kad šis skrydis iki profesionalios astronautikos dar netempia, bet tai svarbus įvykis siekiant tobulinti technologijas ir plėsti žmogaus galimybių ribas. Ponas Rogozinas tikisi, kad kada nors ir jų oligarchai milijardieriai ims leisti savo pinigus ne eilinėms jachtoms ir tuštybės mugėms, o kosminių technologijų ir žinių apie kosmosą vystymui. Ko gero, perfrazavus „Roskosmos“ vadovo žodžius, gal ir mes sulauksime, kai ir Lietuvos milijardieriai įsitrauks į šias lenktynes.

Banko „Morgan Stanley“ duomenimis, su kosmoso tyrinėjimais susijusių paslaugų vertė 2020 m. sudarė 350 mlrd. JAV dolerių, ir manoma, kad iki 2040 m. pasieks 1 trilijoną JAV dolerių. Lazerių sistemų, robotikos, naujų medžiagų, dirbtinio intelekto, navigacijos, vandeniliu ir tradiciniu raketų kuru varomų variklių tobulinimai – tai toli gražu tik maža dalelė technikos ir technologijų sričių, kurios pasitelkiamos šiuolaikiniame kosmoso įsisavinimo ir tyrinėjimo procese. Ir vis daugiau šalių įsitraukia į tęstinius ir tvarius kosmoso įsisavinimo darbus. Dar nuo Šaltojo karo laikų žinome, kad pats geriausias pažangos variklis – konkurencija. Ji ir dabar niekur nedingo.

Sumos, kurias pasiryžę mokėti kosmoso turistai kaip niekas kitas, yra jų – turtingųjų – prisidėjimas prie pažangos. Ir tebūnie tai kažkiek susiję su jų ego.

Šiųmetėje tarptautinėje astronautikos konferencijoje „GLEX 2021“ daug žodžių girdėjau apie bendradarbiavimą, bendrų problemų, tarp jų ir ekologinių, sprendimą kartu. Konferencijos devizas galėtų būti Kanados astronautės Julie Payette žodžiai: „Iš kosmoso valstybių sienų nesimato, nesimato net valstybių, iš kosmoso mes esame viena planeta Žemė.“ Tačiau konkurencijos tarp šalių ar šalių blokų gražiomis frazėmis užmaskuoti nepavyko. Kinijos pasiekimai Marse nuleidžiant marsaeigį ar paleidžiant kosminę stotį, JAE sugebėjimas būti penkta šalimi pasaulyje (po JAV, Rusijos, ES ir Indijos), nusiuntusia palydovą į Marso orbitą ir rengiančia antro astronauto atranką, ambicingi Turkijos planai tobulinti raketų valdymą ir navigacines sistemas neliko nepastebėti konferencijos dalyvių. Kaip ir Europos Sąjungos didžiųjų aeronautikos ir aviacijos bendrovių noras būti mažiau priklausomiems nuo trečiųjų šalių raketų nešėjų ir tobulinti grynai europines kosminio transporto sistemas.

Iš valstybinių kosmoso tyrinėjimų užsakymų pelnosi didelė dalis verslo, tarp jų ir jau minėtos JAV bendrovės. Joms tai ir galimybė turėti nuolatinių užsakymų, padengti didžiules mokslinių tyrimų ir technologinių bandymų sąnaudas. Nors valstybių užsakymai nėra nuspėjami, priklauso nuo politinės darbotvarkės, nuo kitų valstybes užpuolusių bėdų (pvz., pandemija, ekonominės krizės), tačiau kol kas jie sudaro liūto dalį visų kosmoso tyrimo išlaidų. Todėl perskirstant rizikas, siekiant išlaikyti užsakymų tvarumą, svarbu tai, kad inovacijų ir technologijų užsakovais tampa ir privačios bendrovės. Ir, žinoma, jos konkuruoja tarpusavyje, o konkurencija, kaip jau šimtą kartų sakyta, skatina tobulėjimą.

Lietuva ir kitos mažos šalys pačios negali vykdyti ambicingų raketų nešėjų ar tolimojo kosmoso palydovų tyrimų programų. Tačiau tiek Lietuvos, tiek ir bet kokios kitos inovatyvios šalies privačioms kompanijoms atsiveria galimybės tapti sudėtine šios kosmoso tyrimų ekosistemos dalimi. Lietuvos dalyvavimas Europos kosmoso agentūros veikloje – tai ne tik galimybė prieiti prie finansinių išteklių ar sudaryti galimybes kuriam nors iš bendrapiliečių tapti pirmuoju lietuviu (-e) astronautu (-e), bet ir galimybė jausti pastarųjų pažangiausių tyrimų ir technologijų kryptis, dalyvauti bendruose tyrimuose, tobulinti savo išradimus.

Ir pabaigoje – dėl moterų astronaučių. Rašytoja, matyt, nepasidomėjo, koks vyrų ir moterų santykis tarp astronautų buvo iki R. Bransono skrydžio, nes, jei būtų pasidomėjusi, žinotų, kad valstybių rengiamuose skrydžiuose į kosmosą buvo 65 moterys iš 565 astronautų (2020 m. sausio 1 d.), o tai sudaro 11,5 proc. Remiantis „Wealth-X“, 2021 m. pradžioje moterų milijardierių buvo 11,9 proc. tarp visų pasaulio milijardierių. Turint omenyje, kad ne tik Europos kosmoso agentūra, bet net ir Turkija bei Jungtiniai Arabų Emyratai į astronautų atrankas kviečia ir moteris, čia problemų būti neturėtų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.