Nuomonės

2021.07.12 18:20

Vytautas Plečkaitis. Niekas negali pasakyti, kas valdys Vokietiją po Angelos Merkel pasitraukimo?

Vytautas Plečkaitis, Kovo 11 akto signataras, LRT.lt2021.07.12 18:20

Po keleto mėnesių didžiausioje ir galingiausioje Europos valstybėje įvyks parlamento (Bundestago) rinkimai. 66-erių metų Krikščionių demokratų partijos (CDU) vadovė Angela Merkel, šešiolika metų vadovavosi Vokietijai, daugiau nedalyvaus rinkimuose ir pasitrauks iš aktyvios savo šalies politikos. Toks jos noras, išsakytas dar prieš metus. Neabejotina, kad, jeigu būtų nusprendusi dalyvauti, ko gero, vėl būtų išrinkta Vokietijos kanclere (nors 100 proc. garantuoti nieks negali).

Tačiau A. Merkel, pasiekusi politines aukštumas, ne kartą rinkta geriausia pasaulio moterimi politike, gerai žino, kaip svarbu laiku pasitraukti. Deja, tai supranta ne visi.

Daugeliui politikų ir besidominčių Europos ateitimi žmonių rūpi, kas stos prie Vokietijos vidaus bei užsienio politikos vairo, kas taps tikruoju, o ne tik nominuotu Europos Sąjungos vadovu? Ar Krikščionių demokratų unija su savo sąjungininke Socialine unija Bavarijoje išliks valdžioje?

Ar gali iš esmės keistis vokiečių valstybės užsienio politika, susiformavus naujai koalicijai Bundestage? Vargu bau. Tačiau klausimų kyla: ar Vokietija perims lyderystę Europos Sąjungoje ir visoje Europoje, kaip jai tai siūlo naujoji JAV administracija su prezidentu J. Bidenu priešakyje? Kaip klostysis Vokietijos santykiai su Jungtinėmis Valstijomis, Kinija bei Rusija? Ar ženkliai padidins gynybos išlaidas ir galutinai pasuks savo ekonomiką gamtos apsaugos linkme, ko taip pat tikisi Jungtinės Valstijos? Koks bus Vokietijos požiūris į Vidurio Rytų Europos valstybes, ypač į politiškai nuolat kunkuliuojančią Lenkiją? Ar Ukraina ir Baltarusija sulauks didesnio Vokietijos dėmesio, nei iki šiol? To, žinoma, niekas tiksliai negali pasakyti.

Dar visai neseniai, šių metų balandžio mėnesį, atrodė, kad Vokietijoje atsirado politinė jėga, galinti pakeisti krikščionių demokratų ir socialdemokratų valdymą. Ta jėga, kaip rodė sociologinės apklausos, galėjo būti Žaliųjų partija, kuri pagal reitingus pasivijo ir nežymiai pralenkė krikščionis demokratus.

Žaliųjų reitingus gerokai pakėlė sportiškos išvaizdos keturiasdešimtmetė, ne itin žinoma žaliųjų politikė Annalena Baerbock, aktyviai propaguojanti gamtos apsaugos politiką. Žaliųjų partijai patvirtinus Annaleną Baerbock kandidate į kanclerius, jos ir partijos reitingai dar labiau sustiprėjo. Kancleriu (-e) Vokietijoje tampa nugalėjusios partijos vadovas, vedantis partiją į rinkimus. Taigi, nugalėjus Žaliajai partijai, A. Baerbock galėtų tapti kanclere, jei ji Bundestage gautų daugumos deputatų paramą.

Tačiau Žaliosios partijos reitingai, taip greitai ir netikėtai iškilę, gana greit ir subliuško. Pradėjus žiniasklaidai domėtis jos finansinėmis pajamomis, gautomis jai rašant disertaciją, kurios taip ir neparašė, paaiškėjo, kad ne viskas buvo daroma skaidriai. Spaudoje pasirodė kaltinimų galimu plagiatu.

Dar kitiems rinkėjams nepatiko, kad A. Baerbock, jei būtų išrinkta kanclere, pažadėjo tiekti ginklus Ukrainai. Toks siūlymas kertasi apskritai su taikią politiką propaguojančia vokiečių užsienio politika – tiek tarp žaliųjų, tiek ir tarp kitų partijų.

Klausydamiesi galimų ir būsimų kanclerių TV debatų, vokiečių rinkėjai piktinosi ir tuo, kad jos artimoje komandoje atsirado žmonių, visiškai neturinčių politinės patirties ir nesigaudančių šalies valdymo klausimais. Primetama ir tai, kad pati žaliųjų kandidatė į kanclerius neturi jokios valdymo patirties (vokiečiams nepriimtini apsišaukėliai populistai, neturintys visuomeninio politinio darbo stažo). Dar kitiems rinkėjams nepatiko, kad A. Baerbock, jei būtų išrinkta kanclere, pažadėjo tiekti ginklus Ukrainai. Toks siūlymas kertasi apskritai su taikią politiką propaguojančia vokiečių užsienio politika – tiek tarp žaliųjų, tiek ir tarp kitų partijų.

Viso to rezultatas – Žaliųjų partijos ir jos kandidatės į kanclerius reitingai gerokai nukrito ir beveik susilygino su trečią vietą užimančių socialdemokratų reitingais ir kone dešimčia punktų sumažėjo, lyginant su krikščionimis demokratais.

Įdomu tai, kad pakilo ir radikalios dešiniųjų partijos AfD (Alternativ fuer Deutschland – „Alternatyva Vokietijai“) reitingai. Liepos pirmoje dekadoje jie siekia 11–12 proc. Jei rinkimai vyktų dabar, į Bundestagą patektų net šešios politinės jėgos: CDU-CSU (Krikščionių demokratų ir Krikščionių socialinė unija), AfD („Alternatyva Vokietijai“), žalieji, socialdemokratų, laisvieji demokratai, kairiųjų partija. Apie 7 proc. surinktų kitos politinės jėgos.

Dar niekada pokario Vokietijoje nebuvo tiek daug partijų atstovaujama Bundestage. Tokia padėtis gali versti sudaryti gana plačias ir gana skirtingas politiniu požiūriu koalicijas. Pavyzdžiui, dabartinė krikščionių demokratų ir socialdemokratų su laisvaisiais demokratais (liberalais) arba vietoj liberalų – žaliųjų. Galima net koalicija be krikščionių demokratų. Pavyzdžiui, žaliųjų, socialdemokratų, laisvųjų demokratų, kairiųjų. Galimi ir koalicijos variantai be socialdemokratų.

Tačiau pabrėžtina tai, kad nė viena būsima parlamentinė partija neplanuoja dalyvauti koalicijoje su radikalia dešiniąja – „Alternatyva Vokietijai“, kuri, be abejonės, taps gana įtakinga parlamentine partija. Kita vertus, toks įvairiasluoksnis parlamentinis pyragas suponuoja didelę nežinomybę: kas iš tikrųjų valdys Vokietiją ir kiek stabili bus būsima vyriausybė po 16-os Angelos Merkel valdymo metų?

Kita vertus, per 70 metų pakloti tvirti demokratijos pamatai Vokietijoje leidžia tikėtis, kad demokratija Vokietijoje nesusvyruos ir atliks stabilizuojantį vaidmenį ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt