Garsioji ukrainietė karo lakūnė Nadija Savčenko, būdama karo belaisve Rusijoje, tapo Ukrainos pasipriešinimo Rusijos agresijai simboliu. Jos tiesmukas kalbėjimas ir elgsena per suklastotą teismą patiko ukrainiečiams. Tačiau dabar, kai lakūnė po dvejų metų vėl namie, tas pats bekompromisis savo požiūrio dėstymas ir savita, politinio korektiškumo nepažeista elgsena, sulaukia ne tik įvairaus, bet net ir visiškai priešingo įvertinimo.
Putino Trojos arklys, kalėjime Kremliaus užverbuota agentė, dirbanti prieš Ukrainą – tai dar ne patys baisiausi žodžiai, viešai šalyje sakomi apie tą pačią moterį – lakūnę N. Savčenko.
Prieš tris mėnesius išlaisvinta ir sutikta kaip didvyrė, savo garbintojams ji mestelėjo: „Dabar žmonės skuba pas mane su gėlėmis ir bučiniais, nori pasidaryti tuos kvailus „selfius“. Bet rytoj visi sveikinimai gali pavirsti į akmenis, metamus į mano nugarą.“
Akmenys į N. Savčenko nugarą dar neskrieja. Kol kas – tik kiaušinai, taikomi į veidą, ir ne mažiau nei akmenys mušantys žodžiai.
Kol kas nėra paprasta tiksliai pasakyti, kam iš tiesų nepatinka N. Savčenko idėjos, o kas tik bando sukti savą politinį žaidimą. Ukraina įvairi ir kone kiekvienas čia gali išdėstyti savotišką tų pačių dalykų vertinimą ir paskelbti priešu kiekvieną, kuris galvoja šiek tiek kitaip.
Tačiau faktas, kad didėjantis nepasitenkinimas yra abipusis. Daugėja ukrainiečių, kurie nenori arba nepajėgia suprasti savo didvyrės, nes tikėjosi kažko kita, o ši nenori arba negali priimti to romaus ir lėto požiūrio į karą kaip į reiškinį, prie kurio priprasta, kuris, saugiai sėdint kabinete, kai kam nebeatrodo toks baisus.
Nesusikalbėjimas ir įžeistos ambicijos pasiekė tokį laipsnį, kad N. Savčenko griebėsi tų pačių metodų, kuriuos taikė kovodama Rusijos teisme. Tik tuomet bado streikai buvo nukreipti prieš Rusiją, kurstančią karą Ukrainoje.
Šią savaitę paskelbtas bado streikas nukreiptas prieš Kijevą, jo negebėjimą susigrąžinti karo belaisvius iš separatistų kontroliuojamų šalies Rytų. Kitaip sakant, prieš tuos, kurie turėtų būti toje pačioje barikadų pusėje.
Dar daugiau. Lakūnė pareiškė jog badaus ne tik dėl Ukrainos menkų pastangų, bet dėl viso pasaulio lyderių nesugebėjimo išvaduoti ukrainiečius iš nelaisvės.
Karo belaisviai šalyje, kurioje vykstantis karas iki šiol oficialiai net nevadinamas karu, yra didelė problema. Lakūnė mini šimtą neteisėtai kalinamų žmonių, tačiau tiesa yra baisesnė. Niekas tiksliai nežino, kiek žmonių vis dar yra vienu ar kitu būdu įkalinti. Kiek jų laikomi separatistų teritorijoje Donbase, kiek Rusijoje ar kur. Oficialūs ir kitų šaltinių teikiami skaičiai buvo ir yra skirtingi.
Savanoriai gelbėtojai kaltina oficialius asmenis darant klaidas, o šie turi savo strategiją ir argumentus. Kokia rimta ir skaudi ši belaisvių problema bebūtų, yra per daug paprasta nurašyti šį augantį konfliktą vien tik jai.
Lakūnės priešų ar kritikų skaičius Ukrainoje pradėjo augti kone tą pačią dieną, kai ji buvo parskraidinta namo ir sutikta lyg būsimoji šalies prezidentė.
Ir viskas dėl to paties – N. Savčenko kitaip mato situaciją, kitaip vertina kaltes, kitaip norėtų spręsti konfliktą šalies Rytuose. Ir svarbiausia – visiškai kitaip reiškia savo mintis. Toks dalykas kaip politinis korektiškumas ar sutartų taisyklių laikymasis jai nėra svarbūs.
Jos nuomone, Ukraina turi pasitraukti iš Minsko taikos derybų proceso. Vietoj to turėtų tiesiogiai derėtis su Rusijos remiamais separatistais. Jos akimis, tie žmonės nėra priešai. Jau vien to pakanka, kad Ukrainoje taptumei priešu daugeliui.
Tačiau N. Savčenko nori daug daugiau. Jos nuomone, ekonominės ir politinės sankcijos, kurias Rusijai taiko Europos Sąjunga ir JAV, turi būti atšauktos, nes sankcijas turi justi tik dėl karo atsakingi politikai, o ne visi žmonės.
Lakūnė įtariama tapusi Viktoro Medvečiuko ruporu. Jis yra Ukrainos atstovas Minsko trišalėje grupėje dėl kalinių mainų, bet laikomas Kremliui ir V. Putinui labai artimu politiku.
Pasipiktinusiems jos kalbomis N. Savčenko atrėžia neketinanti tapti dar vienu nieko realaus neveikiančiu politiku, kuris tik gražiai ir patriotiškai kalba. Bet tiesa yra ir ta, kad ji pati ir jos bekompromisis aštrumas tampa politikos objektu ir išnaudojami skirtingiems politiniams interesams.
Vieniems patogu demonstruoti popierinį patriotizmą. Kitiems – parankus laikas įtampai Ukrainoje didinti ir pirmalaikiams rinkimams. Dar kitiems iš principo patinka tariamų ar tikrų priešų medžioklė.
Nuo karo, krizės, permainų ir veidmainystės pavargę žmonės nebegali be nervų priimti jos siunčiamos gan paprastos žinios – iki šiol taikytos priemonės neveikia, todėl taktika turi keistis. Jiems per sunku priimti mintį, jog nėra taip, kad vienoje barikadų pusėje vien tik herojai, o kitoje – tik nusikaltėliai.
O kiti, padedantys Ukrainai iš šalies, kol kas apsimeta, kad savo didvyrės, braukiančios prieš plauką, negirdi.
Ramunės Sotvarės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
