Nuomonės

2021.06.29 10:03

Rasa Dičpetrienė. Mūsų visuomenės bitės

Rasa Dičpetrienė, Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė2021.06.29 10:03

„Susitvarkyk, kai kitąkart ateisiu“, – man vis kartoja socialinė darbuotoja. „Prieš jai ateinant, aš visada išsiplaunu galvą, o ji sako, jog ir vėl esu nesusitvarkiusi“, – pasakoja viena iš „Gelbėkit vaikus“ globojamų mamų bei skundžiasi, kad socialinė darbuotoja jos nesupranta.


Ir iš tiesų, toks paprastas žodis „susitvarkyk“ skirtingas gyvenimo patirtis turintiems žmonėms reiškia visiškai skirtingus dalykus. Minėtoji mama, pati augusi sudėtingomis sąlygomis ir dabar šiek tiek geresnėmis aplinkybėmis viena auginanti savo vaikus, žodį „susitvarkyk“ supranta kaip „išsiplauk galvą“. Taip yra todėl, kad jos vaikystės šeimoje, išplauta galva reiškė ypatingą susitvarkymą, o socialinei darbuotojai šio žinojimo pritrūko. Štai ir atsirado nesusikalbėjimas.

„Išsivalyk langus“ kitai mūsų globojamai mamai reiškia tą patį, ką man ar jums reikštų paliepimas „nuskrisk į Mėnulį“. Augusi itin varginguose namuose, kuriuose vietoje lango stiklo buvo faneros lakštas, ši mama niekada nematė, nežino ir nesupranta, kaip reikia valyti langus. Ir iš viso – kam tai daryti? Reikia paaiškinti, pamokyti, parodyti.

Kaip rodo šie pavyzdžiai, socialinėje atskirtyje svarbiausius savo gyvenimo metus praleidę žmonės netenka labai daug – neįgyja net elementarių žinių apie juos supančią aplinką ir pasaulį, o tai labai apriboja jų tolimesnio gyvenimo galimybes. Gerai, jei šios šeimos sulaukia jautrių, įsiklausančių socialinių darbuotojų pagalbos, padedančios šioms šeimoms įgyti daugiau įgūdžių, supažindinančios su visuomenės normomis ir socialine realybe, tuomet pavyksta pakilti.

Suteikti kartais net elementariausių žinių apie juos supančią aplinką, pakeisti sunkumų prislėgto žmogaus mąstymą iš „vis tiek man nepavyks“ į „aš galiu“ – padėti jam kovoti su priklausomybėmis, įkvėpti jėgų pasirūpinti ne tik savimi, bet ir savo vaikais, yra milžiniškos reikšmės ir sunkumo darbas. Šį darbą dirba ne kas kitas, o – pirmiausia – socialiniai darbuotojai. Profesionalai, kurie mūsų visuomenėje neretai nesulaukia tinkamo pripažinimo ir atlygio už savo pastangas. Darbuotojai, kurie dažnai neturi net reikalingų darbo priemonių, ką jau kalbėti apie nuolatinį psichologinį palaikymą emociškai sunkiame darbe.

Kiek man žinoma, tik kelios mūsų šalies savivaldybės savo socialiniams darbuotojams gali užtikrinti automobilį – būtiną darbo priemonę pasiekti atokiau gyvenančias šeimas. Jei neturi automobilio, savo darbą galėsi tinkamai atlikti tik tada, jei susitarsi su seniūnu, su policininku, galų gale su kaimynu ar su giminaičiu, savo reikalais vykstančiu į atokesnę rajono pusę, kurioje gyvena lankytina šeima. Kaip iš jos sugrįši namo – tavo reikalas. Absurdiška situacija, tiesa?

Deja, ji vis dar yra daugelio Lietuvos socialinių darbuotojų realybė. Nenuostabu, kad, panirę į elementarias buitines savo pačių darbo problemas, šie darbuotojai turi mažiau fizinių ir emocinių resursų įsigilinti į šeimų situacijas.

Socialiniai darbuotojai yra tarsi mūsų visuomenės bitės, kurių darbas, nors ir ne visada matomas ar tinkamai įvertinamas, yra be galo svarbus kiekvienam iš mūsų, net jei tiesiogiai su jais ir nesusiduriame. Socialinius darbuotojus pagal jų ypatingą svarbą visuomenei tikrai statyčiau greta medicinos darbuotojų, greta mokytojų, greta dvasininkų.

Pritrūkusi jėgų ir motyvacijos darbe, neretai suku į kurį nors mažesnį Lietuvos miestelį susitikti su ne vieną savo miestelio vaikų kartą užauginusiomis socialinėmis darbuotojomis. Štai, ilgametė vaikų dienos centro auklėtinė, sėkmingai besidėliojanti gyvenimą, pasirinko studijuoti būtent socialinio darbo specialybę, nes nori padėti kitiems tokiu pat būdu, kokiu pagalbą gavo pati. Ar gali būti labiau motyvuojantis pavyzdys? Ne tik pakelti per kartų kartas fiziniame ir dvasiniame skurde augusią šeimą, bet ir sumotyvuoti padėti kitiems. Tai yra geriausias socialinio darbuotojo darbo pripažinimas ir motyvacija, tai yra geriausiais įkvėpimas. Ir, kad jūs žinotumėte, kiek tokių gražių pavyzdžių visur Lietuvoje turime!

Nustokime į socialinius darbuotojus žvelgti tik kaip į kontrolierius, suvokime tikrąją jų reikšmę mūsų visuomenei – prisėdę kvepiančioje vasaros pievoje pagalvokime, kokia ši pieva būtų, jei mūsų ekosistemoje neegzistuotų bitės.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt