Nuomonės

2021.06.26 17:57

Benas Lyris. Liga ir mirtis yra žmogaus kasdienybės dalis, bet ne prakeikimas

Benas Lyris, kunigas ir poetas, LRT.lt2021.06.26 17:57

Šį sekmadienį Evangelijoje pagal Morkų mes sutinkame Jėzaus prisilietimą prie moters ir mergaitės. Moteris pagijo, mergaitę prikelia mirusią ir pašaukia gyventi ir būti. Labai dažnai Dievas prikelia ir mus, kai mes nusiviliame ir nematome prasmės.

Dievas mus prikelia, kai mes pasiduodame nevilčiai, tačiau jeigu einame ir ieškome jo. Tai yra mirtis, sunkumai, baimės. Ligos yra įprasta žmogaus gyvenimo forma. Galvojame, kad tai yra prakeikimas, tačiau tai yra buvimo žmogumi sąlyga.

Buvimas Dievo ant kryžiaus yra ženklas, kad Dievas leidžia mums priimti savo sūnuje gyvenimą su to gyvenimo įvairiomis formomis ir pavidalais. Norėtume sėkmingo gyvenimo, kuriame viskas sekasi, kuriame nėra netekčių, skausmo, baimės ir sunkumų. Tačiau toks gyvenimas būtų utopija.

Norėtume sėkmingo gyvenimo, kuriame viskas sekasi, kuriame nėra netekčių, skausmo, baimės ir sunkumų. Tačiau toks gyvenimas būtų utopija.

Apie ką kalba Jėzaus kančia, mirtis ir prisikėlimas? Apie ką kalba šio sekmadienio Evangelija, kai Jėzus paliečia žmones, paliečia mirusią mergaitę, taip pat sergančią moterį? Liga ir mirtis yra žmogaus kasdienybės dalis. Nenusivilti gali tik žmogus, kuris tai sugeba priimti kaip natūralią gyvenimo formą.

Norėdami nesusirgti nerimu, mes privalome paruošti savo širdį tam, kad gyvenime yra visko. Ir jame tikrai bus visko. Stiprūs būsime tuomet, kai atpažinsime visame kame dalyvaujančius savo mylimuosius. Taip pat Dievo veidą, kuris niekuomet mūsų nepalieka, tačiau liečiasi prie mūsų per Jėzaus asmenį.

Dievas, dovanodamas savo sūnų, kaip pažeidžiamą, kaip tą, kuris ateina ir prisiima žmogaus prigimtį, parodo begalinį solidarumą su mumis.

Dievas, dovanodamas savo sūnų, kaip pažeidžiamą, kaip tą, kuris ateina ir prisiima žmogaus prigimtį, parodo begalinį solidarumą su mumis. Negalėdamas mūsų apsaugoti nuo įvairių gyvenimo patirčių, jis atsiunčia savo sūnų, kaip mūsų gyvenimo palydėtoją, kaip tą, kuris yra mūsų gyvenimo Viešpats.

Viešpats yra ne utopijos, ne tobulos kasdienybės, kurioje nieko nevyksta, duona – jis yra mūsų gyvenimo Viešpats. Viešpats, kuris geba valgyti kartu. Tai ir skausmo, ir džiaugsmo, ir ašarų, ir pilnatvės duona. Tai yra Dievo veidas, kuris mus palydi per mūsų kasdienybę.

Laimingas yra tas, kuris savo neviltyje, savo gyvenimo sutemose ir tamsoje geba atpažinti Dievą einantį.

Laimingas yra tas, kuris savo neviltyje, savo gyvenimo sutemose ir tamsoje geba atpažinti Dievą einantį. Tas Viešpaties akių žvilgsnis leidžia patikėti savimi ir eiti per gyvenimą, išmokstant gyventi su įvairia žmogaus gyvenimo tikrove, įvairiomis formomis ir pavidalais.

Viešpaties akių žvilgsnis padeda suvokti, kad skausmas, kančia, mūsų fizinės galimybės ir trapumas yra mūsų gyvenimo išraiška, bet ne prakeikimas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt