Nuomonės

2021.06.29 15:03

Darius Indrišionis. Minia

Darius Indrišionis, publicistas, LRT.lt2021.06.29 15:03

Mes visi turim minią savyje. Visi – galbūt kažkur sielos Platelių dugne, o galbūt kasdienių minčių Negyvojoje jūroje – visi turim norą ką nors iškeikti, apspjaudyti. Duoti į snukį. Nužudyti. Šios mintys – minia mumyse – baisios. Todėl slepiame jas po saulės nemačiusia biuro planktono oda, Gariūnuose pirktais itališkais kostiumais iš Bangladešo, lentynoje dulkančiais aukštojo mokslo diplomais ir baime. Nemalonumų baime – kad kelyje į šviesią ateitį perdegs lemputė.

Tik tai ir laiko mūsų vidines minias nuo išsiveržimo į išorę. Nuo beprotiško lakstymo gatvėmis ir aikštėmis. Nuo keiksmažodžių ir spjūvių, dedikuotų nepatikusio praeivio veidui. Nuo plytos, skriejančios į nekenčiamos institucijos langus. Mus stabdo nemalonumų baimė, kurią vadinam išsiauklėjimu. Stabdo kokybiškai – minia ir laukiniai norai lieka gerai paslėptas mūsų įdaras.

Mūsų vidiniai stabdžiai laiko gerai ir mes saugiai stovim kalvos viršūnėje. Nenuriedėsim nei kumščiais, nei ugnim – nenuriedėsim ir nesutrėkšim papėdėje žaidžiančio vaiko. Stabdžiai vidiniai gerai laiko – ir mes esam silpni.

Mus stabdo nemalonumų baimė, kurią vadinam išsiauklėjimu. Stabdo kokybiškai – minia ir laukiniai norai lieka gerai paslėptas mūsų įdaras.

Silpni, nes pasaulis laukinis ir stabdymo niekas nevertina. Vertina variklius. Galingas bejausmes širdis bavariškų automobilių, kurios savo svoriu sumaigo stotelėje laukusius praeivius. Taiklias ir abejingas raketas, gabalais suvarpančias priešiškame aerodrome tūpti atsisakiusį lėktuvą. O mes – o mes galim tik girgždėti savomis stabdžių kaladėlėmis.

Mes negalime nieko – toks įspūdis gali susidaryti tiems, kurie nesivaržo išlaisvinti savąją minią. Tiems, kurių instinktai jau senokai pergalėjo sveiką protą – arba tai, ką sveiku protu vadiname mes. Nes jie – minios žmonės – būtent savąjį elgesį laiko sveiku protu. Ir mus jie laiko bailiais kvailiais. O mes juos – įžūliais durniais. Mes ir jie – tas amžinas tango su šašlykų iešmais.

Kai kurie mūsų pajunta nenumaldomą norą prisišlieti prie minios. Taip atsiranda įstabus gyvis – minios inteligentas. Toks, kuris tik stebi, kaip jo naujieji bičiuliai karia sugautą idėjinį priešą. O pats tik kukliai stuksena budeliams per petį ir šlama: žiū, geriau jūreivišku mazgu, mažiau kankinsis – mes gi žmonės.

Kiekvienos minios didžiausia problema – tai, kad ją sudaro žmonės. Minios kartais laimi – apie tai byloja turtinga istorija įvairių kruvinų karų ir revoliucijų. Minios laimi ir laimėjusios pralaimi. Nes minia negali būti amžina. Nes, pakorusi ir Neryje paskandinusi visus priešus, anksčiau ar vėliau minia pradės naikinti savus. Todėl neretai minia išsiskirsto pati – neverčiama.

Kai kurie mūsų pajunta nenumaldomą norą prisišlieti prie minios. Taip atsiranda įstabus gyvis – minios inteligentas. Toks, kuris tik stebi, kaip jo naujieji bičiuliai karia sugautą idėjinį priešą.

Ir tai minios žmonių epilogas – likę patys su savim, likę be minios jie ima ir supranta, ką padarę. Nusigeria, pasikaria, o laimingiausius nudobia kita minia – tokios jau jos: ryja savo tėvus.

Geriau minios niekuomet nesusiburtų. Geriau viskas būtų sprendžiama demokratiškais rinkimais ar referendumais. Deja, neišeina. Visur ir visuomet egzistuoja visuomenės segmentas, kuris laiko demokratiją netinkama sugyvenimo forma. Kuriam labai patogu demonstruoti banalią fizinę jėgą, lyg įtikėjus, kad ši yra jiems vieninteliams priklausanti privilegija.

Jų prabudimas būna skaudus – kaip ir dauguma prabudimų. Prabudimas pamačius vakarykščių inteligentų rankose peilius ir kastetus. Prabudimas pamačius, kaip vakarykščiai inteligentai degina jų namus ir prievartauja jų moteris. Prabudimas pamačius savo veidą – tuoj ant gatvės žibinto pakarsimo asmens veidą – atsispindint vasariško lietaus baloje. Prabudimai būna skaudūs.

Nes minia negali būti amžina. Nes, pakorusi ir Neryje paskandinusi visus priešus, anksčiau ar vėliau minia pradės naikinti savus. Todėl neretai minia išsiskirsto pati – neverčiama.

Visi mes žmonės ir visi mes savyje turim minią. Vieni ją slepiam, kiti – rodom. Berodydami esam linkę tapti chroniškais savo įžūlumo ekshibicionistais. Mes puolame, keikiame, mušame, žudome ir išprovokuojame atsakomąją reakciją – priverčiam ką nors suminėti, tapti minia – nužmogėti. Ir taip amžinai. Amžinas sulūžęs ratas. Amžinas, nes šita tendencija – sužvėrėti ir priversti kitus sužvėrėti – tęsiasi nuo žmonijos pradžios. Sulūžęs, nes be kelio atgal: žmogus gali tapti minia, o štai minia žmonėmis – nebe.

Pastarąjį šimtą metų Lietuvą trypė įvairios minios – ir raudonos, ir rudos. Būta net violetinių. Dabar gi kai kas norėtų, kad pasakyčiau, jog šių dienų minia – vaivorykštinė. Nepasakysiu. Nes ten – ne minia. Ten – žmonės. Minia dabar kitur. Ir minia dabar linkusi savo brutalumą dangstyti gerokai mažesne spalvų gama.
Šis spalvų žaismas neturėtų mūsų užliūliuoti. Visur – visose šalyse, visose visuomenėse, visose ideologijose, visais laikais buvo gerų, bet silpnų žmonių. Ir lygiai taip pat tose šalyse, visuomenėse bei ideologijose įvairiais laikais brendo piktos, bet stiprios minios, pasirengusios savo idėjinius priešus luošinti pačiais įvairiausiais būdais – kartais net netiesioginiais.

Visur ir visuomet egzistuoja visuomenės segmentas, kuris laiko demokratiją netinkama sugyvenimo forma. Kuriam labai patogu demonstruoti banalią fizinę jėgą, lyg įtikėjus, kad ši yra jiems vieninteliams priklausanti privilegija.

Ir čia mūsų – mūsų kaip žmonių – pareiga skirti tarp kitų asmenų žmones nuo minios. Matyti, kur tėra geranoriškas silpnumas, o kur jau – piktavališka stiprybė. Suvokti, jog žmogiškumas ir krikščioniška meilė savo artimam – nesvarbu, kokios lyties, rasės, tautybės ar orientacijos jis bebūtų, – pagrindinis dalykas, skiriantis mus nuo žvėrių. Nuo minios.

Atsukti kitą žandą – tai, ko minia, ko žvėris savyje išlaisvinę Homo sapiens jau nebegeba. Atsukti kitą žandą ir netapti minia – tai, ko mes turime siekti. Nes minia tapti visada spėsime. Jei ne mes, tai mūsų palikuonys ir kitos kartos.

Atsukti kitą žandą – reikia tiek nedaug. Netapti. Netapti minia. Žmogiškumo triumfui reikia tiek nedaug – ir tiek daug vienu metu.

Palikime minią savyje.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt