Nuomonės

2021.06.15 09:45

Emilija Pundziūtė-Gallois. Ar visada dialogas su Rusija „nėra politika“: kodėl Bidenas susitinka su Putinu?

Emilija Pundziūtė-Gallois, Vytauto Didžiojo Universiteto mokslo darbuotoja, Tarptautinių santykių instituto, CERI, Sciences Po Paryžiuje asocijuota daktarė, LRT.lt2021.06.15 09:45

Kad dialogas su Rusija „nėra politika“, sakydavo buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas, kritikuodamas Europos diplomatų raginimus neuždaryti visų komunikacijos kanalų su Rusija ir tęsti dialogą. Jis buvo teisus: ilgą laiką europiečiai gana lengvai siūlydavo išlaikyti dialogą su Rusija kaip esminį ir įprastą diplomatinį principą, nesistengdami aiškiai apibrėžti, koks bus dialogo turinys. Viena vertus, Rusija iki 2014 m. daugeliui didžiųjų Europos valstybių nebuvo labai svarbi – pakankamai nutolusi, nedaranti labai didelės įtakos jų suvereniai politikai.

Neigiamos Rusijos destabilizuojančių veiksmų pasekmės (įtaka kai kuriems politikams, šnipinėjimas) tokiose valstybėse kaip Prancūzija ar Vokietija būdavo absorbuojamos stabilios demokratijos ir atviros, išsilavinusios visuomenės. Kita vertus, labai griežtai neapibrėžta santykių su Rusija politika suteikdavo Europos valstybėms pakankamai laisvės konstruoti savo nacionaliniais interesais grįstą dvišalį bendradarbiavimą, ypač ekonomikos srityje. Tai nebuvo kokia nors išskirtinė situacija: Europos Sąjunga daugeliu klausimų – ne tik Rusijos – neturėjo aiškiai apibrėžtos užsienio politikos. Tai buvo šalių susitarimo reikalas ir galvos skausmas tik tiems, kurie tokią politiką siekė apibrėžti.

Baltijos šalims ir jos artimiausioms regiono sąjungininkėms (Lenkijai ir Skandinavijos valstybėms) Rusijos klausimas visada buvo jautriausias. Vieningo Europos Sąjungos veikimo Rusijos atžvilgiu joms labiausiai reikia, nes pavieniui jos per silpnos atlaikyti Rusijos spaudimą. Šios valstybės buvo ir tos, kurios labiausiai nuo Rusijos kentėjo pradedant 1990 metais. Vienas Latvijos ambasadorius, reaguodamas į neseniai padidėjusį Europos susirūpinimą informaciniu karu, prasitarė, kad su Rusijos propaganda Latvijos diplomatija jau kovoja trisdešimt metų: įvairiuose daugiašaliuose forumuose jiems tekdavo aiškintis, kad etninės mažumos jų šalyje nėra diskriminuojamos ir kad Latvijos įstatymai atitinka tarptautinės teisės normas. O kur dar ekonominis spaudimas, keliamos dujų kainos, nutraukinėjamas naftos tiekimas, netikėtai skelbiamos sankcijos importui ar be įspėjimo pradedami patikrinimai pasienyje?

Bandydamos įtikinti Europos Sąjungą, kad Rusija yra tas klausimas, kuriuo reikėtų turėti bendrą politiką, Baltijos šalys frazę, kad „dialogas nėra politika“, interpretavo pačia griežčiausia prasme: kad dialogo su Rusija apskritai neturėtų būti. Dialogas, šiuo požiūriu, legitimuoja Rusijos veiksmus ir dėl to reiškia „pataikavimą“. Jei kalbiesi – rodai pripažinimą. O šis pripažinimas, mūsų politikos akimis, yra ne tiek Rusijos kaip suverenios valstybės, tarptautinių santykių subjekto su savais interesais pripažinimas, bet veikiau jos veiksmų pripažinimas. Panaši problema iškyla, kai tenka apsispręsti, ar kalbėti su teroristais, piratais ir separatistais: dialogas su jais reikštų jų kaip lygiaverčio derybų dalyvio pripažinimą. Gal dėl to prezidentė Grybauskaitė ir pavadino Rusiją „teroristine“ valstybe. Netiesiogiai tai reiškė, kad su ja nebegalima kalbėtis. Vėliau savo metiniame pranešime (2016 m.) Prezidentė dar patvirtino, kad „raginimai draugauti su agresoriumi pavojingi nė kiek ne mažiau nei nedraugiškos šalies naikintuvai virš mūsų galvų“. Šia logika sekant, kalbėjimasis su Rusijos lyderiais reikštų jų pripažinimą, o nesikalbėjimas – reikštų bausmę, kurios jie „nusipelnė“.

Tokia strategija turi racionalumo. Tai griežtų derybų strategija, kai į priešišką žingsnį atsakoma taip pat priešišku žingsniu. Jei derybų partneris žaidžia tokį kietų derybų žaidimą, nuolaidžiavimas gali vesti pralaimėjimo link. Vis dėlto, „akis už akį“ principas (angliškai jis skamba kiek pozityviau: „tit for tat“) gerus rezultatus duoda tik tuomet, kai šalys bendradarbiauja, kai į kiekvieną teigiamą žingsnį irgi atsakoma teigiamu. Tai plačiai aprašyta „kalinio dilemos“ pamoka. Jei priešininkas nedaro jokių nuolaidų ir toliau derybų partneriai keičiasi tik priešiškais žingsniais, santykiai tik ritasi žemyn. Dėl to išmintingesnei pusei verta kartais parodyti gerą valią ir patikrinti, ar į teigiamą signalą priešininkas neatsakytų teigiamai, kad būtų galima nors kiek santykius atšildyti. Taigi parodyti gerą valią gali būti „politika“.

Reikia suprasti, kad net ir maksimaliai izoliuota Rusija turės priemonių pakenkti Vakarams. Karo tikimybė irgi neturėtų būti atmesta, kaip matėme 2008-aisiais ir 2014-aisiais.

Panašiai galima interpretuoti pastarųjų mėnesių įvykius JAV ir Rusijos santykiuose. Nuo J. Bideno kadencijos pradžios dvišaliai santykiai jau buvo, kaip sakė daugelis analitikų, „pačiame žemiausiame taške“. Šių metų pavasarį jie dar labiau paaštrėjo. Vasarį buvo nuteistas A. Navalnas, į tai sureaguota sankcijomis. Kovo viduryje pasirodė JAV specialiųjų tarnybų ataskaita, kad Rusija kišosi į JAV prezidento rinkimus, į tai J. Bidenas sureagavo sakydamas, kad „jie už tai sumokės“. Taip pat Prezidentas viešai pripažino manantis, kad Putinas yra „žudikas“.

Atsakydama į tai, Rusija konsultacijoms atšaukė savo ambasadorių JAV (nors Lietuvos diplomatija nesidrovi naudoti šios priemonės, kitose šalyse tai laikoma viena griežčiausių diplomatinių reakcijų, juolab kad tokio žingsnio Maskva nė karto nesiėmė net Šaltojo karo metais). Vėliau, balandį, konsultacijoms buvo atšauktas ir JAV ambasadorius Rusijoje. Tuo pat metu jau kelias savaites buvo telkiamos Rusijos karinės pajėgos prie Ukrainos sienos ir Rusijos saugumo tarybos sekretorius N. Patruševas viešai skelbė, kad Rusija atakuos, jei Ukrainos pusėje įvyks provokacija (o tai rodė, kad Rusijos pajėgos sutelktos ne „pratyboms“). Buvo apriboti skrydžiai virš Krymo pusiasalio ir uždrausta kitų valstybių kariniams laivams plaukioti dalyje Juodosios jūros. Atviras karinis konfliktas Ukrainoje jokiomis sąlygomis nebūtų naudingas Lietuvai: arba prireiktų įsitraukti konkrečiais veiksmais, arba dar kartą būtų pademonstruotas Vakarų silpnumas.

Putinas pats pasiūlė Bidenui pasikalbėti. Žinoma, jis pasiūlė savas sąlygas: diskusiją tiesioginiame eteryje (aiškiai žinodamas, kad vieši debatai nėra stiprioji JAV prezidento pusė). Beje, verta pastebėti, kad Putino pasiūlymas, kaip iššūkis, buvo mestas kaip tik po to, kai Bidenas jį pavadino „žudiku“. Kai Dalia Grybauskaitė Rusiją pavadino „teroristine valstybe“, net vidutinio rango Rusijos diplomatai atsisakydavo eiti į Lietuvos ambasados priėmimus, o Putinas JAV prezidentą kviečia kalbėtis. Valstybės statusas čia reiškia daug. Su Baltijos šalimis, o kaip paaiškėjo metų pradžioje, net ir su Europos Sąjunga, Putino manymu, nebūtina kalbėtis, o štai su JAV – galima. Tai atitinka Putino pasaulėžiūrą: pasaulio reikalus turėtų spręsti „galingieji“, susitardami tarpusavyje. (Nenustebsiu, jei planuojamame tête-à-tête su JAV prezidentu Putinas pasiūlys kokį nors „galingųjų“ sandėrį, įtakų pasidalijimą ar ką panašaus. Bet greičiausiai apie tai mes nesužinosime).

Bidenas atsakė į Putino kvietimą balandžio viduryje vykusiame pokalbyje telefonu. Ar tai buvo „dovana“ Putinui, nuolaidžiavimas Rusijos spaudimui? Tam tikra prasme – taip, nes JAV prezidentas susitinka ne su visais. Bet gal veikiau tai – toji racionali „politika“, kai stipresnė ir protingesnė pusė supranta, kad užsispyręs „akis už akį“ žaidimas vis didinant įtampą neneša vaisių, o darosi vis pavojingesnis? Jau keli mėnesiai, kaip Rusija itin įžūliai didina spaudimą Vakarams: suintensyvėjo kariniai veiksmai Donbase, sutelkta kariuomenė prie Ukrainos sienų, remiamas Lukašenkos režimas, naikinami pilietinės Rusijos visuomenės likučiai, tyčiojamasi iš diplomatų, be skrupulų trikdomas ambasadų Maskvoje darbas, vykdomos kibernetinės atakos ir t. t. Asimetrinės, destrukcinės veiklos ribos labai plačios ir, toli gražu, dar ne išnaudotos. Reikia suprasti, kad net ir maksimaliai izoliuota Rusija turės priemonių pakenkti Vakarams. Karo tikimybė irgi neturėtų būti atmesta, kaip matėme 2008-aisiais ir 2014-aisiais.

Taigi Bideno ir Putino susitikimą galima vertinti kaip atvertą galimybę pradėti taikytis, ieškoti būdų išeiti iš destruktyvios situacijos arba bent jau sustabdyti krytį žemyn. Dėl to ir nėra tikimasi konkrečių susitikimo sprendimų: tiesiog stabilizuoti padėtį. Ar Putinas šia galimybe pasinaudos, bus matyti. Yra tikimybė, kad susitikimas bus išnaudotas propagandos tikslais arba bus surengta dar viena provokacija, kaip J. Borrellio vizito Maskvoje metu.

Vis dėlto, atrodo, kad JAV prezidentas yra pajėgus atlaikyti susitikimą su Putinu. Jis turi ir patirties, ir valios, o ir patį Putiną jau yra matęs ir žino, kad šis „neturi sielos“, kaip jam yra kartą pasakęs. Putinas JAV prezidentą laiko sau lygiu partneriu, tad pokalbis (kitaip nei, pavyzdžiui, tarp Estijos ir Rusijos) turi šansą būti subalansuotas. Taip pat yra pagrindo tikėti, kad Bidenas neišduos Europos sąjungininkių ir Vakarams svarbių demokratinių vertybių. Šiuo atveju ir mums, Lietuvai, geriau, jei Bidenas su Putinu kalbėsis, nei nesikalbės. Dialogas – ne visada bloga politika.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.