Liepos pradžioje prasidėjęs trečiasis šių metų ketvirtis – koks jis bus politiškai? Nepriklausomo amerikiečių strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ analitikai prognozuoja, kad dominuojančia tema visą tą laiką dar bus Jungtinės Karalystės „Brexito“ referendumas bei jo aidai ir pasekmės. Juk jos taip toli siekia.
Anot šių analitikų, „nors Brexitas ir galėjo būti pats aiškiausiai matomas Europos Sąjungos dezintegracijos ženklas, Londono išstojimo sėklos pasėtos jau 2004 m. gegužės 1-ąją.
Tą galbūt ironiškai vadinamą „pasveikinimų dieną“ Europos Sąjunga į savo gretas priėmė net 10 naujų narių – Čekiją, Estiją, Kiprą, Latviją, Lenkiją, Lietuvą, Maltą, Slovakiją, Slovėniją, Vengriją.
Tai ženklino ne tik precedento neturinčią Europos Sąjungos plėtrą, bet ir gerovės pažadą, pritraukusį juo patikėti trokštančias valstybes, kurių daugumą kelis dešimtmečius buvo supančiojusi Sovietų Sąjunga.
Tačiau kiekviena iš šių naujų šalių narių turėjo savus politikos prioritetus, nacionalinę tapatybę, įstatymus, ekonomikos nesutapimus ir būdus visa tai reguliuoti.
Jų priėmimas sukūrė skirtumus, kurių nebuvo įmanoma suderinti – juk iš jokios šalies negalima reikalauti, kad ji pajungtų savąją gerovę kitos valstybės naudai.
Taip ir atsitiko, kad dvylika metų vėliau Jungtinė Karalystė – šalis unikali ne tiek dėl savo įstojimo 1973 m. į Europos Sąjungą, kiek dėl tą įstojimą lydėjusios entuziazmo stokos – ir nubalsavo iš jos išstoti“, – rašo „Stratfor“ analitikai ir priduria, jog „visuomet buvo aišku, kad Didžioji Britanija bus viena pirmųjų, kurios Europos Sąjungą paliks, net jeigu nebuvo aišku, kada.“
O vienas jų, ekonomistas Markas Flemingas-Williamsas, net teigia, kad „europietiškajam projektui visada buvo lemta žlugti.“
Kodėl? Ogi todėl, kad „Europa yra geografinių barjerų suskaldytas žemynas. Du tūkstantmečius jis leidosi į didelius ir nuolatinius vidaus karus, bet kartu juos įamžindavo rašytinėse kronikose, idant kiekviena nauja karta būtų informuota apie tai, kas ir kaip jos senolius skriausdavo.
Bėgant šimtmečiams, iškilo ir sugriuvo didžiulės imperijos, palikdamos skirtingas grupes žmonių su netapačiomis istorijomis, kalbomis, kultūromis.
Bet koks projektas, bandantis sulydyti šias besiskiriančias kultūras į vieną monolitinį valstybinį darinį vos per 70 metų, yra iš prigimties pasmerktas žlugti. Jis neišvengiamai susidurs su neperžengiamais nacionalinio pasipriešinimo trukdžiais ir pradės buksuoti“, – rašė M. Flemingas-Williamsas dar šį kovą.
O dabar „Stratfor“ analitikai teigia, kad „Jungtinės Karalystės pasitraukimas yra Vokietijos košmaras. Dabar iš visų žemyno kampų pasipils siūlymų, kaip Europos Sąjungą naujai perkurti pagal kiekvienos nepatenkintos šalies narės interesus.
Pietų Europos valstybės didins biudžetines išlaidas ir spaus už glaudesnę finansų integraciją tam, kad sumažintų savo struktūrinių žaizdų keliamą skausmą. Lenkija ir Vengrija vadovaus rytiniam šalių blokui, besistengsiančiam iš Briuselio susigrąžinti tam tikras sprendimo teises.
Vokietija bandys susitelkti į mažiau kontroversiškus integracijos aspektus, kaip antai saugumas ir darbo vietų kūrimas, bent jau tam, jog sudarytų įspūdį, kad sąjunga tikrai dar vis yra sąjunga.
Tačiau Berlynas bus spaudžiamas stipriau apriboti išlaidesnėms Europos Sąjungos narėms teikiamą finansų paramą, o skilimams gilėjant ir kilus ekonominei panikai, Nyderlandai pamažu stums Vokietiją tolyn nuo Prancūzijos ir visų pietinių valstybių.
Rusija viena iš labai nedaugelio šalių, galinčių netgi džiaugtis Europos fragmentacija. Juk Maskvai lengviau atsilaikyti prieš jai taikomą finansinį spaudimą, siekti prastumti sau naudingus ekonominius sandorius ir stabdyti Vakarų stiprėjimą savo kaimynystėje, kai Europa skaldosi ir jos dėmesys nukreiptas kitur.
Be to, Rusija visuomet ketino savo vėlimąsi į Sirijos reikalus panaudoti tam, kad sutvirtintų savo derybines pozicijas su Amerika. Taigi šį metų ketvirtį Maskva net gali tikėtis šiokios tokios sėkmės viliodama Vašingtoną į dialogą, kol Jungtinės Amerikos Valstijos mėgina pašalinti kliūtis savo pačių kovoje prieš „Islamo valstybę“ Sirijoje.
„Islamo valstybės“ keliamą bendrą Amerikai ir Rusijai pavojų Baltieji Rūmai savo ruožtu panaudos tam, kad Rusiją išlaikytų užsiėmusią taktiniais dalykais, tačiau jie vengs daryti didesnių nuolaidų. Jau ir taip aišku, kad Amerikos prezidento rinkimų laikotarpiu Kremlius per daug iš Baltųjų Rūmų neišpeš, niekam negalint tiksliai žinoti, kas kitais metais juose šeimininkaus.
Instituto „Stratfor“ analitikai taip pat nesitiki didelių pokyčių energetikos rinkose šį ketvirtį. Tik finansų rinkos bus permainingos pasauliui dorojantis su „Brexitu“. Japonijos jenos ir Amerikos dolerio sustiprėjimas smukdys Kinijos ženminbi juanį, tačiau Pekinas vis dar turi priemonių smukimą valdyti.
Kinijos ūkį ištiko stagnacija, tačiau politinė padėtis judresnė, ir trečiąjį ketvirtį gali suintensyvėti ją sąlygojančios kovos dėl valdžios.
O Lotynų Amerikoje matyti drąsinančių ženklų. Kolumbijoje vyriausybė pradės demobilizuoti savo pajėgas pagal susitarimą su vadinamosiomis Kolumbijos revoliucinėmis ginkluotosiomis pajėgomis ir tai gali šalį stabilizuoti. Brazilija baigs prezidentės apkaltos epopėją ir imsis taupymo režimo išlaidoms suvaldyti. Argentina bandys subalansuoti struktūrines reformas su socialiniu stabilumu.
Bet vis tiek daug problemų Pietų Amerikoje, kaip ir kitur pasaulyje, lieka, – praneša nepriklausomas amerikiečių strateginių studijų institutas „Stratfor“. Tačiau smarkių ir didelių politinių perversmų turbūt tikėtis nereikia, nors bandymų tokius rengti, kaip prieš porą dienų Turkijoje, gali pasitaikyti.
Spaudos apžvalga skambėjo per per LRT RADIJĄ.
