Nuomonės

2021.06.14 13:31

Rasa Dičpetrienė. Lietuvos vaikų vasaros spalvos ir atspalviai

Rasa Dičpetrienė, Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė2021.06.14 13:31

Nenumaldomai artėja taip vaikų laukiamos vasaros atostogos, kai sumažės pareigų, nebeliks rutinos, o akys ir širdys gers naujus potyrius nebe iš vadovėlių – tiesiog iš gyvenimo.

Kaip ir kuo užimti vaiką, kol tėvams reikia dirbti, arba kaip sutaupyti pinigų vaiko vasaros pramogoms, kad jis nesijaustų blogai, kai draugai pasakos apie veiklas, kuriose dalyvavo?

Laimė tiems, kurių vaikai gali vasaras leisti drauge su seneliais, nesvarbu, kaime ar mieste. Senelių draugija, jų meilė ir rūpestis neabejotinai vaikams tampa tomis žmogiškumo pamokomis, patirtimis ar net žiniomis, kurių vaikai negauna niekur kitur. Ko gero, nesumeluosiu sakydama, kad ištisos Lietuvos vaikų kartos vasaros atostogas leido ir vis dar leidžia senelių meilėje bei globoje.

Jau kurį laiką pastebime ir atvirkštinį reiškinį, kai vaikai vasaros atostogų metu vyksta į užsienį pasimatyti ir pabūti su emigracijoje gyvenančiais tėvais. Mokyklinio amžiaus vaikų, augančių su seneliais ar kitais giminaičiais mastas Lietuvoje daug didesnis, nei įsivaizduojame.

Deja, neturime oficialios valstybinės statistikos šioje vietoje, tačiau iš praktikos galiu pasakyti, kad vaikas, įpratęs matyti savo tėvus kompiuterio ekrane, o gyvai – tik per atostogas, jau daugelio nebestebina. Tai ypač akivaizdu mažesniuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, kuriuose jaunesniam žmogui nėra didelių galimybių įsidarbinti ir gauti orų atlygį.

Ekonominių tėvų pasirinkimų įkaitais, deja, tampa vaikai. Ne vienas iš tokio likimo vaikų kasdien lanko „Gelbėkit vaikus“ vaikų dienos centrus. Galimybė susitikti su tėvais šiems vaikams – laukiamiausias metų įvykis.

Yra vaikų, kurie drauge su savo tėvais sprendžia dar kitokius vasaros atostogų iššūkius, tokius, apie kuriuos dažnas net nesusimąstome. Papasakosiu jums kelerių metų senumo istoriją. Vieno mažesnio miestelio vaikų dienos centre vaikai su auklėtojomis labai iš anksto ėmė planuoti vaikų vasaros poilsį. Išklausiusios vaikų lūkesčių, darbuotojos, drauge su organizacijos „Gelbėkit vaikus“ lėšų paieškos komanda ieškojo finansavimo galimybių, o jų suradusios gavo raštiškus tėvų leidimus bei suplanavo kelių dienų vaikų atostogas Lietuvos pajūryje. Kadangi kelionė buvo planuota įtraukiant vaikus, be to, grupėje buvo vaikų, kurie, net būdami paaugliai, niekada gyvenime dar nebuvo matę jūros, ši kelionė vaikus dar labiau viliojo.

Viskas, atrodo, ėjosi sklandžiai tol, kol prireikė išvykti. Išvykos dieną dviejų į kelionę turinčių važiuoti berniukų mama nusprendė, jog jos vaikai niekur nevažiuos, nes ji tiesiog jų neišleis iš namų. „Aš vaikystėje nieko nemačiau, niekur neturėjau galimybės keliauti, kodėl dabar jie turi važiuoti“, – kaip šiandien prisimenu geležiniu tonu ištartus, asmeninio skausmo ir nuoskaudų perpildytus mamos žodžius.

Nepadėjo jokie argumentai: nei tai, kad už nieką mokėti nereikia, nei tai, kad vaikams esant išvykoje mama turės kelias laisvas dienas poilsiui ar asmeniniams reikalams. Tąkart berniukai prie jūros su dienos centro draugais nenuvažiavo, tačiau, užbėgdama už akių pasakysiu, jog radome galimybių berniukams jūrą parodyti vėliau.

Mane šioje situacijoje labiausia sukrėtė mamos asmenybės tragizmas. Kiek turi būti sunkių gyvenimo aplinkybių skaudinamas žmogus, kad jis pradėtų „kerštauti“ savo paties vaikams tokiu būdu? Ir pirmas dalykas, kurio ši mama susilaukia mūsų visuomenėje, yra pasmerkimas. „Bloga mama“, „ko ji dar nori, juk jai nereikia už nieką mokėti“ ir panašūs komentarai smukdo šią moterį ir jos vaikus į dar gilesnį skausmo liūną. Šiai mamai reikia ne pasmerkimo, o pagalbos, kad galėtų susidoroti su savo vaikystės traumomis ir toliau rūpintis savo vaikais. Juk šios traumos yra stipresnės už pačią mamą. Ji leidimą važiuoti vaikams buvo davusi, tik kelionės dieną, tik lemiamu momentu, neišleido jų iš namų. Jos nuoskaudos tą akimirką buvo stipresnės už ją pačią.

Skirtinguose kontekstuose augusių ir vasaras leidusių vaikų vaikystės patirtys ir vėliau suvokimas apie tėvystę bei santykis su savo pačių šeimomis bei vaikais bus kitoks. Supraskime tai jau šiandien, padėkime mūsų vaikams augti: priglauskime anūkus, pasiūlykime nuobodžiaujančiam kaimynų vaikui ledų, nepasmerkime to vaiko, kurio tėvai klystkeliuose. Juk nuo to, kokia bus mūsų šalies vaikų vaikystė, priklausys, kokioje ateities Lietuvoje gyvensime.

Ši, jau drįstu sakyti, popandeminė vasara bei spalvoti jos įspūdžiai mūsų visų vaikams yra be galo svarbūs, svarbesni, nei kurie nors iki tol anksčiau.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.