Nuomonės

2021.06.13 08:16

Gydytojo užrašai: koją amputavo sodo pjūklu, vyrai mirdavo nuo veido rožės, visur knibždėjo utėlės

knygos ištrauka
Leidykla „Briedis“, LRT.lt2021.06.13 08:16

Leidykla „Briedis“ pristato Hanso Grafo von Lehndorffo (1910–1987) knygą „Rytų Prūsijos dienoraštis. Gydytojo užrašai 1945–1947 m.“, kuri mus nukelia į Antrojo pasaulinio karo pabaigą ir anstyvąjį pokarį. Vokiečių kariuomenę stumianti Raudonoji armija įsiveržia į Rytų Prūsiją – „fašistinio žvėries irštvą“, kaip skelbė Stalino propagandininkai. Kaimas po kaimo, miestelis po miestelio niokojami ne tik įnirtingų kautynių, bet ir atėjūnų teroro, plėšimų, žudynių, prievartavimų. 

Neišvengiamai artėjant negailestingam priešui, iš senos ir garbingos Rytprūsių giminės kilęs šios knygos autorius gydytojas chirurgas nenuilstamai atlieka savo pareigą vienoje Karaliaučiaus ligoninėje. Prieš jo akis rutuliojasi tikra tragedija: nuo raudonojo maro besitraukiančių pabėgėlių virtinės, miesto apšaudymai ir bombardavimai, kasdieniai pranešimai apie vis naujas aukas.

Ir štai aklos neapykantos bei keršto troškimo apsvaiginti raudonarmiečiai jau Karaliaučiuje. Visi keliai atkirsti. Gydytojas Hansas von Lehndorffas supranta, kad reikia kliautis tikėjimu, dirbti toliau ir stengtis žūtbūt išgyventi. Nepaisant aplinkui tvyrančios neapykantos nugalėtiems vokiečiams, nepaisant to, kad savo paties žemėje jie tapo beteisiai.

Tačiau gyvenimas sovietų užgrobtame Karaliaučiuje be galo sunkus ir labai pavojingas. Aplinkui daug chaoso ir netvarkos, girtų okupantų savivalės ir prievartos, susidorojimų be teismo su visais įtariamaisiais, nepatikusiais. Po pusmečio, praleisto NKVD karo belaisvių ir internuotų asmenų stovykloje, iš visų jėgų ligoniais ir sužeistaisiais besirūpinęs H. von Lehndorffas netikėtai sužino, kad planuojama jį vėl suimti, tad priėmė vienintelį teisingą sprendimą – bėgti. Įveikęs ilgą ir pavojingą kelią, autorius atsidūrė ir laikinai apsigyveno Lenkijai atitekusioje Prūsijos dalyje, kur visais įmanomais būdais naikinti paskutiniai vokiškumo daigai.

1947 m. H. von Lehndorffas atvyko į komunistinę VDR, o paskui persikėlė į Vakarų Vokietiją. Viską, ką per tuos metus matė ir patyrė, gydytojas stengėsi užsirašyti, tačiau publikuoti užrašus pasiryžo tik po dvylikos metų, prisiminimų žaizdoms užsitraukus.

Šioje knygoje nerašoma, bet jau būdamas Vokietijoje jis sužinojo apie siaubingą savo motinos Marijos von Lehndorff ir brolio likimą. Juos ir dar šešiolika civilių pabėgėlių, bandančių gelbėtis nuo artėjančių „išvaduotojų“, užklupo ir sušaudė raudonarmiečiai.

Nuo 1954 m. Hansas von Lehndorffas vadovavo vienai iš Bad Godesbergo ligoninių. 1972 m., kai dėl nusilpusio regėjimo negalėjo vykdyti gydytojo pareigų, tapo ligoninės kapelionu. Ypatingą vietą autoriaus gyvenime visada užėmė religija. Būdamas dvasininkas jis aktyviai pamokslavo, teikė nuolatinę paramą socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms, kaliniams ir narkomanams. Nuo 1949 m. autorius priklausė protestantiškajam Šv. Jono ordinui, 1952 m. įšventintas į šios organizacijos riterius.

2017 m. Rytų Europos vokiečių kultūros fondo prezidentas Klausas Weigeltas apie H. von Lehndorffą rašė: „Šio didžio žmogaus būties paslaptis slypi krikščioniškame tikėjime. Jo veiksmai ir laiškai – šio tikėjimo liudytojai. Grafas Lehndorffas tapo liudininku to laikotarpio, kai, rodėsi, atsivėrė pragaro ir mirties vartai. Jis galėjo pasakyti: „Mes regėjome jo šlovę“ (Evangelija pagal Joną 1:14) ir jis pasirinko šią frazę kaip „Rytų Prūsijos dienoraščio devizą“, kuriame pasakojama apie žodžiais sunkiai nusakomą siaubą.“

Knygos ištrauka

Gegužės 8 dieną išgirdome, kad karas baigėsi. Garsiakalbiai plyšavo dar garsiau nei įprastai. Lagerio salėse keletas abejotinų vokiečių kareivių ėmė postringauti apie išsilaisvinimą iš nacionalsocializmo ir bolševizmo gėrį. Prie komendanto durų atsirado ryškiaspalvė gėlių puokštė – iš kur šioje dykynėje? Kitokių galutinės pergalės apraiškų nematėme. Oficialus valgiaraštis vis tiek nepasidarė geresnis. Ir toliau gaudavome tik kruopų košės, retsykiais – duonos džiūvėsių, kuriuos atveždavo maišais. Palyginti su lageriu, didžiausias karo ligoninės pranašumas buvo tas, kad patys atsigabendavome mums skirtus maisto produktus, patys gamindavome ir dalydavome maistą. Be to, ligoniai ir personalas kasdien gaudavo po arbatinį šaukštelį cukraus.

Daugiausia rūpesčių vis dar kėlė šaltis. Pirmoje gegužės pusėje beveik be perstojo lijo, siautė vėtros, naktį temperatūra laikydavosi apie nulį. Dažniausia mirčių priežastis tuo laiku buvo atšalimas. Tylus tai procesas. Be mirtinos kovos ženklų. Judesiai diena po dienos darydavosi silpnesni, stumtelėti žmonės dar ką nors pasakydavo, bet galop visiems palengvėdavo, kai ramia sąžine galėdavome juos išnešti ir paguldyti rūsyje į bendrą krūvą, iš kurios kūnus kasdien užkasdavo, nes jų vietos prireikdavo vis kitiems.

Šilta buvo tik virtuvėse, po vieną visuose aukštuose. Kareivinių kiemuose žmonės susirado metalinių krosnelių ir dūmtraukių. Pro langus buvo prakišti vamzdžiai, skylės užkaltos kartonu. Buvo kūrenama viskas, kas degė. Dažniausiai visa patalpa aprūkdavo, ypač vėjuotose pusėse, bet šiluma viską atpirkdavo. Be to, dabar galėjome taip paruošti sudžiūvusią duoną, kad ji būtų skani ir niekas neišsilaužtų dantų. Išmirkydavome ją vandenyje, o paskui paskrudindavome. Visą kitą maistą reikėdavo susiveikti slapta. Ant duonos tepdavome vitamino B ekstraktą, mūsų nepailstanti Erika buvo jo radusi jau atidarytoje didžiulėje skardinėje. Žvalgydamasis po atlaisvintą kareivinių bloką, viename kabinete Schreineris rado manų kruopų, miltų ir ryžių likučių, kurie per pamokas buvo naudojami kaip vaizdinė medžiaga. Tokiu lobiu džiaugdavomės kaip vaikai.

Lagerį juosusioje tvoroje daugelyje vietų buvo menkai saugomų skylių. Net ir žinodami tai, vos vienas kitas pagalvodavo apie pabėgimą. Tai, ką teko girdėti apie miestą, neskambėjo viliojančiai. Jei kas ir ištrūkdavo į gatvę, būdavo užpultas ir išsiųstas dirbti arba į kitą lagerį. O bėgti dar toliau, iš miesto, nebuvo ryžto ir jėgų.

Moteris nuo alkio ir šalčio labiausiai kamuojantis šalutinis reiškinys buvo smarkūs ūmūs kojų pirštų sąnarių skausmai. Vienai moteriai pajuodavo ir nukrito abi pėdos.

Po poros dienų, kai persikraustėme, netoli lagerio tvoros kartu su Giese ir Erika palaidojome dvynukus, kurie mirė dėl šalčio – laimei, greitai. Giesė perskaitė ištrauką iš Biblijos ir pasakė trumpą kalbą. Visai kitaip atrodydavo kitų mirusiųjų laidotuvės. Ši sunki tarnystė buvo pavesta jaunajam kapelionui Kleinui, nes rusai manė, kad jis yra tikras laidojimo specialistas. Nors gyvenome kartu, Kleinas nekalbėdavo su mumis apie tai. Kai atsargiai pasiteiravau, ar jam pavykdavo pasakyti kokį šventą žodį, jis tylėdamas papurtė galvą. Sykį dvi dienas pragulėjo nekalbėdamas, Giesė turėjo jį pavaduoti. Tarsi atliktų išpažintį, jis man vėliau papasakojo, kaip ten viskas vykdavo: lauko gale, netoli tvoros, būdavo iškasamas ilgas griovys, į kurį sumesdavo lavonus – po penkiasdešimt, šešiasdešimt kasdien, dauguma be drabužių – šie atitekdavo „duobkasiams“, kuriuos tik taip dar buvo galima išvilioti iš salių. Antraip būtų prireikę lenkų tramdytojų pagalbos. Tie vyrai buvo labai silpni, todėl iškasti molį jiems užtrukdavo visą dieną. Jei kuris likdavo gulėti, sunku būdavo rasti ką nors, kas po darbų parneštų jį į lagerį. Jau ir savas kūnas atrodė užtektinai sunkus, o prisiėmęs nors kiek papildomo svorio iš esmės rizikavai gyvybe.

Vieną dieną sustiprino sargybą ir sutaisė tvorą. Mums buvo leista nuo pastatų nutolti ne daugiau kaip penkiasdešimt metrų, kaip tik iki išviečių. Priežastis tokia: kad išvengtų apklausos, sukaupę paskutines jėgas, pabėgo du dantistai. Netoli jie nubėgo. Buvo susekti su šunimis ir sulaikyti krematoriume. Vyresnįjį, pasiklydusį kupole, nušovė. Jaunesnįjį grąžino atgal į rūsį.

Vėlyvą vakarą dėl šio įvykio pasirodė lagerio komendantas ir sušaukė visų gydytojų ir slaugytojų susirinkimą. Padedamas pagyvenusio kriukiu apsiginklavusio vertėjo lenko, jis mums skaitė, regis, nesibaigiantį pranešimą apie pabėgimo beprasmiškumą. Net nesą reikalo bėgti, niekas neturįs bijoti būti apklausiamas. Tai esantis grynai statistinių duomenų rinkimas, ir tiems, kas iškart sakys tiesą, nieko blogo neatsitiks. Netikėjome savo ausimis. Ar gali būti, kad šitas vyras, kuris visą laiką sėdėjo lageryje, neturėjo nė menkiausio supratimo, kas ten vyko? Kad naktimis žmones mirtinai primušdavo tik todėl, kad jie sako tiesą? Žiūrėdamas į jį blausioje žvakės šviesoje bandžiau suprasti, koks jis žmogus. Išore labai išsiskyrė iš tipiškai atrodančių rusų karininkų, priminė seną anglų pulkininką, aukštą ir sulysusį, puikių manierų, išraiškingų veido bruožų ir akivaizdžiai gero būdo. Buvo sunku patikėti, kad jis taip pat begėdiškai melavo, kaip ir visi kiti. Baigdamas pranešimą jis dar sukritikavo mūsų nervinę būklę. Nacionalsocializmas turintis būti kažkoks nerimastingas dalykas, jei taip palauždavo žmones. Kaipgi kitaip būtų įmanoma, kad tiek daug žmonių susergantys ir mirštantys.

Kai jis baigė, jutau, kad reikia jam atsakyti, labiau dėl jo paties, o ne dėl mūsų, nes, be jokios abejonės, mūsų padėties jis niekaip negalėjo pakeisti, net jei būtų norėjęs. Mums jis pasirodė toks žmogiškas, kad negalėjome tylėti, kai jis taip klydo. Paprašiau žodžio ir tik kalbėdamas supratau, kad man smegenys bus suminkštėjusios, nes suprantamai apibūdinti padėties mūsų akimis nebegalėjau. Draugiškai linktelėjęs, jis atsisveikino ir pažadėjo, progai pasitaikius, mus vėl aplankyti. Kiek sujaudinti nulydėjome jį žvilgsniais, klausdami savęs, kaip šis vyras apskritai ištveria savo aplinkoje. Kai toks žmogus buvo komendantas, lagerio padėtis atrodė dar groteskiškiau.

Buvo klaiku matyti, kaip smarkiai visų dar likusių gyvųjų mintys ir troškimai sukosi vien tik apie savo pačių nykstančią gyvastį. Iš kenčiančių žmonių buvo likę vien bjaurūs snukiai, pilki varliagyviai, kaip gličiais grybais apkibę kažkada buvusių troškimų liekanomis. Jie veblėjo kažkokius niekus – nebežinojai, ar juoktis, ar raudoti, gal pulti muštis. Beliko tylėti ir priminti sau: kol į skrandį dar retsykiais ką įsimesdavai, negalėjai teisti kitų.

Bet ir mes patys tenkinomės mažu, net judėti įpratome vangiai. Apgalvodavome kiekvieną žingsnį, nes kraujospūdis buvo toks žemas, kad, tiesą sakant, teoriškai net nebūtume galėję atsistoti. Lipant laiptais nutirpdavo kojos, užguldavo ausis. Mano šlaunų oda ir išorinėje, ir vidinėje pusėje pasidarė nejautri. Visai kitaip ėmiau justi savo kūną; dažnai atrodydavo, kad sklendžiu. Mąstyti pavykdavo tik atsigulus, naudodavausi net menkiausia galimybe išsitiesti, kai tik reikėdavo ką nors nuspręsti. Inkstai imdavo dirbti tik naktį, kibiras buvo svarbiausias daiktas mūsų kambaryje.

Palyginti su kitais lagerio gydytojais, mano veiklai reikėjo mažiausiai jėgų. Mano vadinamajame Chirurgijos skyriuje ligonių gydymas buvo beprasmis. Pacientams visų pirma trūko maisto ir šilumos, negalėjau jiems pasiūlyti nei vieno, nei kito, todėl mano gydymo metodai, šiaip ar taip, buvo sukčiavimas. Jų kančios iš esmės buvo reikalingos tik tam, kad galėčiau atlikti savo, kaip gydytojo, vaidmenį ir gaučiau iš to naudos. Pabandžiau pailginti kai kurių gyvenimą, bet negalėčiau pasakyti, kad mano priemonės būtų buvusios sveiksmingos. Dauguma vyrų galiausiai mirdavo nuo veido rožės. Moteris nuo alkio ir šalčio labiausiai kamuojantis šalutinis reiškinys buvo smarkūs ūmūs kojų pirštų sąnarių skausmai. Vienai moteriai pajuodavo ir nukrito abi pėdos. Laimei, bent nuskausminamųjų turėjome.

Dieną būdavo viena akimirka, kai jausdavausi darantis šį tą naudingo – kai ligoniams duodavau žuvų taukų. Jų buvome gavę visą statinę vaistams nuo niežų gaminti. Nuo to laiko visame pastate, žinoma, smirdėjo žuvų taukais, nes ant visų viryklių kas nors ką nors su jais kepė. Ir pats buvau atsidėjęs porą litrų, kuriuos dusyk per dieną dalydavau vaikščiodamas po palatas – po pilną šaukštelį kiekvienam ligoniui į burną. Ėmiausi to, nes žuvų taukai man buvo tokie šlykštūs, kad nebūčiau susiviliojęs jų pasiimti sau. Vis dėlto sunkiai pakeliamas buvo tas godulys, kurio apimti jie manęs laukdavo. Pasaulis nustėrtų išgirdęs tuos prasižiojusius snukius, tą kriuknojimą ir čepsėjimą.

Labiausia vargino rūsių lankymas, leidžiamas kas trečią ar ketvirtą dieną. Ten iš tikrųjų buvau bejėgis. Mane vedžiodavo nenuilstanti slaugytoja Hedwiga, įveikdavusi visas kliūtis ir savo aštriu liežuviu padarydavusi įspūdį net rusams. Rūsiuose leisdavau kalbėti jai. Ji kam pakliuvo dalydavo mūsų pačių pagamintus vaistus, praskiestus vandeniu, įtikinamu tonu pasakodavo apie bendrą lagerio padėtį ir visada žinodavo, ką patarti, kaip geriausia elgtis. Nebuvau tikras, ar jos pačios protas nebuvo aptemęs. Bet čia ji buvo nepakeičiama. Nebuvo nė vieno, išgyvenusio lagerį, kuris nebūtų jos prisiminęs su dėkingumu. Kad pati atrodė vieni griaučiai, jai buvo nė motais.

Operacinėje ir toliau viskas vyko kuo ramiausiai. Čia dirbo ir gretimoje patalpoje apsistoję mano padėjėjai Giesė ir Röckertas, kurie sergėjo tvarsliavą. Laimei, operuoti negalėjome, nes neturėjome įrankių. Buvo atliktos tik kelios būtiniausios nespecifinės operacijos. Kai reikėjo amputuoti koją, mūsų įrankiu tapo sodo pjūklas. Operavome sprando piktvotes, perrišinėjome daugybę ištinusių ir žaizdotų kojų. Baisiai įgriso utėlės. Daugelį jos buvo taip apnikusios, kad iš toliau jie atrodė net papilkę. Ne mažiau baisu buvo mėginti atsikratyti utėlių, nes tekdavo atsisveikinti ir su drabužiais, o po kurio laiko ne visada visus juos pasisekdavo atgauti. Neretai vienam kitam ir nepasisekdavo, jei ne iškart, tai po kurio laiko – dėl per didelių temperatūros pokyčių, kurie buvo neišvengiami.

Retsykiais ir rusai užsukdavo pasikonsultuoti. Tiesą sakant, jiems tai buvo draudžiama, pasirodydavo slapta ir kaskart mainais palikdavo ką nors valgomo. Labiausiai mums pagelbėjo viena jauna rusė, kuri kartą pati atėjo, o paskiau dar keletą kartų mane išsikvietė. Ji pasakojo, kad treji Vokietijoje praleisti metai buvo gražiausi jos gyvenime. Kai pasirodė rusai, jos laukė tas pats likimas, kaip ir visų kitų moterų. Dėl to ir susirgusi. Lageryje ji buvo priversta gyventi su vienu sargybiniu. Užtat bent maisto jai dabar užteko, kaip ir vokietėms, kurios buvo sulaikytos kitų sargybinių buveinėse. Pas ją galėjau prisivalgyti iki soties. Paskiau dar gavau ketvirtį kilogramo margarino, ta proga naktį paruošėme savo pirmą šventinę vakarienę.

Kai reikėjo amputuoti koją, mūsų įrankiu tapo sodo pjūklas. Operavome sprando piktvotes, perrišinėjome daugybę ištinusių ir žaizdotų kojų. Baisiai įgriso utėlės.

Kai po dienos vargų galiausiai sutemdavo, lengviau atsikvėpdavome. Kol prieblandoje dar buvo galima įskaityti raštą, nueidavau į operacinę. Ten manęs jau laukdavo abu mano padėjėjai, drauge skaitydavome kasdienes Biblijos ištraukas iš brolių skaitinių. Tamsoje nuaidėdavo žodžiai, neišsakyti dieną, tarsi ieškotume prasmės to, ką čia būdami visi kartu išgyvenome. Prieš sulendant į savo irštvas, Erika dažniausiai dar paruošdavo mums kokią staigmeną. Margarino buvome gavę kaip tik tą dieną, kai iš vieno ruso jai pavyko išprašyti bulvių. Pusiaunaktį aštuoniolika žmonių gavo bulvienės – tikras stebuklas visiškoje tamsoje. Erika sėdėjo virtuvėje ir verkė iš džiaugsmo. Jai ta diena buvo ypatinga.

Rusai paskyrė karo ligoninės prižiūrėtoją majorę – žemo ūgio, sukrypusią, juodbruvę moterį, nuo kurios niekur nepasislėpsi. Svarbiausia jai buvo dezinfekcija, ji puikiai išmanė savo sritį, o chlorkalkės buvo vienintelis dalykas, galintis kuriam laikui nukreipti jos dėmesį nuo didesnės netvarkos. Iš pradžių keletą dienų su mumis ji buvo labai griežta, ypač pastebėjusi, kad naktimis mūsų ligoninėje nėra sargybinių. Tačiau kiek vėliau ji atrado minėtą Schäferį, nuo to laiko visi mūsų pasikalbėjimai dažniausiai baigdavosi tokiais žodžiais: „Pry darbų, o man Schäferį yškveskyt.“ Panašu, kad jis ją veikė ypatingai ir greitai pasiekė išskirtinę padėtį karo ligoninėje. Infekcinių ligų skyriuje jis įsirengė namus, apsistatė juos baldais ir apsigyveno ten su viena abejotinos reputacijos moterimi.

Pas Schäferį vis lankydavosi du tipai, kurie lageryje ėjo vadinamąsias ypatingas pareigas, kitaip tariant, gardesnį kąsnį jie kasdien užsitarnaudavo, daugybę žmonių įduodami kaip partinius arba kaip nors kitaip nusižengusius. Vienas, dažnai ir pas mus pasirodydavęs ir noriai bendraudavęs, sakėsi esantis senas Komunistų partijos narys ir tikėjosi, kad artimiausiu metu bus paskirtas Karaliaučiaus meru. Kokia antrojo tautybė, buvo neaišku. Abu tarnavo NKVD. Regis, jie medžiojo, ką norėjo. Kai jie pasirodydavo, buvo galima tikėtis, kad vakare sargybiniai kažkiek žmonių išsives apklausti. Po apklausų juos perkeldavo į rūsį arba sumuštus, leisgyvius perduodavo mums. Tokių buvo šimtai.

Vieną dieną Schäferis su drauge po ligoninės palatas surengė didelį reidą, išrengė visus ligonius, atėmė paskutinius vertingus daiktus, daugybę sumušė lazdomis. Buvome nusiteikę, kad galiausiai ateis ir mūsų eilė. Tačiau kai skalbinių pintinė prisipildė, jie pasidalijo grobį ir bent kuriam laikui dingo. Abu buvo oficialiai užverbuoti šnipai, todėl niekaip negalėjome nuo jų apsiginti. Sargybiniai tik juokėsi, o mūsų fizinės jėgos nebūtų užtekę pasipriešinti. Būtų reikėję juos nužudyti, mes ir tai, savaime suprantama, buvome rimtai apsvarstę. (Nepamiršiu akimirkos, kai vienas, blogesnis iš jų, atėjo pas mane rauti poros dantų ir jam turėjau suleisti evipano.)

Labai netikėta buvo mūsų lagerio komendanto reakcija. Akių ligų gydytojui pavyko papasakoti jam, kas atsitiko. Iš abiejų buvo pareikalauta grąžinti pavogtus daiktus, o juos pačius patupdė į rūsį, mums buvo pavesta savo nuožiūra nubausti Schäferį. Galėjome lengvai juo atsikratyti, bet akių ligų gydytojas jo dar sykį pasigailėjo. Vos tik išsisukęs iš šios padėties, Schäferis netrukus pasirodė pas mane ir ėmė siūlyti impregnuotą lietpaltį, kurį tikriausiai buvo pasilikęs iš savo grobio. Atseit aš visuomet tokio norėjęs. Naudodamasis proga pasakiau, ką visi apie jį galvojome. Tačiau tai jam nesukliudė to paties lietpalčio pasiūlyti akių ligų gydytojui. Tas žmogus be krislelio sąžinės. (Vėliau jis dar ne vienam nedavė atsikvėpti, kol galop dingo iš Karaliaučiaus. Retsykiais pagalvodavau, kur jį likimas nubloškė.)

Tarp vadinamojo ligoninės personalo buvo ir daugiau keistų žmogystų. Iš moterų labai išsiskyrė Wanda, bent jau taip ją vadinome. Ji suspėjo pasižymėti dar pirmosiomis dienomis lageryje. Sėdėjome savo lentų pašiūrėje, kai ji ryžtingai užėjo vidun ir nesvyruodama atsidūrė prie manęs, perskrodė mane žvilgsniu ir su stipriu akcentu ėmė pasakoti, neleisdama įsiterpti. Nebuvo galima nepastebėti, su kokiu pasididžiavimu ji prisiminė visus faktus apie išprievartavimus. Šimtas dvidešimt aštuoni kartai, ji buvo suskaičiavusi. Pasakodama žėrė smulkmenas vieną po kitos, nebūtų galima visko pakartoti. Niekaip nesupratau, kodėl tos paplavos dabar buvo liejamos tik man, mačiau Erikos užjaučiamą žvilgsnį. Mano bendražygiai vos tvardėsi. Pagaliau pamatėme tikrą visos šios velniavos karikatūrą. Tas pykčio protrūkis šiek tiek išlaisvino. Baigusi pasakoti triumfuodama apsidairė. Bent drąsos jai tikrai nestigo. Pakvietėme ją prisijungti prie slaugytojų personalo, nepaisydami incidentų, kurių su ja dar galėjo įvykti.

Kokių sergančių ir merdinčių ligonių pasitaikydavo! Prisimenu kunigą Lubowskį, kuris Hitlerio laikais dėl savo kilmės buvo priverstas gyventi priespaudoje, o vėliau, jau sergantis, pakliuvo į rusų rankas. Visai prastos būklės jis pateko į karo ligoninę, kur jį vėl pastatėme ant kojų ir jis galėjo apsiimti sudaryti rusų pavestus sąrašus, kol netikėtai jo gyvenimas nutrūko dėl krūtinplėvės uždegimo. Prisimenu pagyvenusį vyrą, kurį atnešė iš rūsio taip smarkiai apniktą utėlių, kad priminė skruzdėlyną. Jo kailinius teko pagaliu nustumti ant aslos išsivėdinti. Vos suprantamai jis man prasitarė anksčiau buvęs Kranto ir Sembos geležinkelių direktoriumi, todėl labai bijąs būti apklausiamas. Paprašė manęs, dėl Dievo meilės, šiukštu niekam apie tai neprasitarti. Po valandos jo jau nebuvo tarp gyvųjų. Dažnokai pasitaikydavo, kad, vos patekę pas mus, žmonės mirdavo. Jų gyvybę palaikė įtampa, o šiai išnykus, jie užmigdavo ramybėje.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt