Nuomonės

2021.06.06 19:26

Darius Indrišionis. Viešojo durniaus skrodimas

Darius Indrišionis, publicistas, LRT.lt2021.06.06 19:26

Juozas K. vieną dieną suprato norįs į Seimą. Stipriai stipriai norįs. Nusprendė savo norus įgyvendinti – nusipirko dvi dėžutes kiaušinių bei veidrodinį fotoaparatą. Taip pat susikūrė (iš naujo) paskyrą viename mėlyname socialiniame tinkle. 

Planas buvo paprastas – dežuruoti po Gedimino pr. ir tykoti įvairiausių įžymybių. Seimo nariai, TV laidelių vedėjai, influenceriai, kiti žinomi asmenys – Juozui K. realiai buvo dzin. Kiekvieną jų jis sutikdavo vienodai – kairiame delne laikomu kiaušiniu ir dešinėje rankoje parengtu kadrui fotoaparatu. Pirmuoju trenkdavo kakton – te bėga trynys ir baltymas per nelaimėlio marmūzę. Antruoju visa tai įamžindavo. Po to sekdavo namų darbai – nuotraukų įkėlimas į vieną socialinį tinklą, o taipgi ir šmaikščių aprašymų pridėjimas: „Aptaškiau vagį“, „Kiaušinis kiaušingalviui“, „Ar atskiriate, kuris yra kuris?“ ir panašiai.

Neverta nė sakyti – Juozas K. netrukus susilaukė populiarumo. Jį kvietė ne tik į Vilniaus miesto trečiąjį policijos komisariatą, bet ir į televizijos beigi radijo laidas. Skaitomiausi portalai bei žinomi influenceriai kasdien apsvarstydavo Juozo K. išpuolius. Jis netrukus tapo reiškiniu – nenumaldoma stichija, paskatinusia įvairiausius visuomenės veikėjus atsisakyti pėsčių pasivaikščiojimų žymiausia šalies gatve. Juozas K. tapo visuotinai žinomas. Lietuviškasis kiaušin hudas.

Atėjo ruduo, toks, koks Marijos žemėje ateina kartą per ketverius metus. Juozo K. telefonas kaito – įvairiausios marginalų partijos siūlė jam narystę bei pirmąsias sąrašo vietas. Mūsų herojui tai buvo priimtina ir jis rado tinkamiausią. Tų pat metų lapkritį Juozas K. iškilmingai prisiekė Seime ir, žinoma, priesaikos metu kiaušiniu pašventino Konstitucinio Teismo pirmininką. Savu stilium.

Modernia kalba kalbant, viešasis durnius yra trolis. Apgailėtinas provokatorius, absurdiškų ginčų kurstytojas, pigaus populiarumo vergas, neturįs sąžinės jausmo ar kitų moralinių nuostatų. Toks, kuris gali vieną vakarą prisigėręs rodyti lytį restorane, o kitą popietę viešai pasakoti apie šeimynines vertybes ir nuosaikumą.

Pabėkime nuo išgalvoto Juozo K. Tokio veikėjo mūsų stratosferoje, atrodo, dar nėra. Bet greit rasis. Rasis, nes žvelgiant į įvairių visuomenei įtaką darančių informacijos kanalų (o jais įvardinčiau ne tik tradicines visuomenės informavimo priemones, bet ir įvairius socialinių tinklų įtakotojus) polinkį į viešumą iškelti įvairiausius neadekvačius asmenis, siekiančius pigaus populiarumo, viskas – tik laiko klausimas.

Pakalbėkime apie viešąjį durnių – žmogų, kuris žūtbūt siekia pigaus populiarumo, visuomenės dėmesio. Išsyk pasakysiu – nemanau, jog tikslinga čia kalbėti apie nepilnamečius ar jų auditorijai savo veiklą adresuojančius asmenis. Manau, reikia kalbėti apie viešuosius durnius, turinčius gerokai rimtesnių planų ir siekių – ne tik surinkti tūkstantį patiktukų, per nosį šiaudeliu išgėrus litrą aliejaus.

Taigi, viešasis durnius. Kas jis? Iš kur jis atsirado? Istorija apie tai nutyli – pradėjus kapstytis nereto viešojo durniaus biografijoje galima rasti įstabių faktų, kad anksčiau šis buvo netgi visai padorus žmogus – gal net mokytojas, gydytojas ar pareigūnas. O galgi ir sėkmingas verslininkas. Tačiau kažkas atsitiko ir šis žmogus pasikeitė. Pradėjo dalyvauti įvairiose su protu nesuderinamose akcijose. Pilstyti dažus ant paminklų ir perėjų. Kalbėti visokius blėnius mitinguose ir pokalbių laidose. Daryti kitus ne visai adekvačius dalykus.

Viešojo durniaus veiklos tikslas – dėmesys. Dėmesį, žinoma, pasiekti galima įvairiai. Galima, pavyzdžiui, metų metus dirbti kokioje nors siauroje mokslinėje srityje. Rašyti mokslinius straipsnius į menkai kam žinomus užsienio žurnalus. Ką nors rasti, ką nors sugalvoti, ką nors sukurti. Kažką naujo. Tokio, kas vestų pasaulį ir žmoniją į pažangą. Arba galima viešai nusišlapinti ant Seimo rūmų. Taip.

Ir čia situacijos paradoksalumas – žiniasklaidai, taip pat ir įtakotojams neabejotinai įdomesnis pasirodytų pastarasis veiksmas. Juk čia tiek daug įžvalgų ir interpretacijų galima rasti! Taip ir norisi įsivaizduoti save atsiverčiant vieno populiaraus lietuviško portalo išmaniąją programėlę ir išvysti antraštę: „Incidentas Vilniuje: vyriškis vidury dienos apšlapino Seimo rūmus“. Taip ir norisi įsivaizduoti įvairius visuomenės veikėjus, viešai samprotaujančius apie tai.

Ir čia situacijos liūdesys – kai lengva tapti žinomam už absurdišką, neadekvatų veiksmą. Kai lengva nusižengimu ar kitokiu moraliniu delyru įrašyti savo pavardę į pirmuosius puslapius. Kai lengva siekti ir pasiekti žinomumą per durnumą.

Kas nors galėtų sakyti, kad viskas ne taip. Kad žiniasklaida ir kita viešoji erdvė tokiu atveju atlieka drausminančią, o gal net ir išjuokiančią funkciją. Kad portalai ir influenceriai išties savo dėmesiu bando užkardyti tokius ir kitokius viešuosius durnius – nuo naujų pasireiškimų. Iš tiesų – ne. Vienintelis dalykas, kurio viešasis durnius nori ir siekia, – dėmesys. Visuomenės susidomėjimas. O tai pasiekiama sudominus žiniasklaidą arba nuomonės formuotojus. Ir viešajam durniui tai kol kas sekasi.

Sekasi, nes visos drausminančios priemonės nuo viešojo durniaus plaukte nuplaukia – it nuo žąsies vanduo. Viešasis durnius paprastai neturi ko prarasti – taigi ir viešos pajuokos nelabai ką pasiekia. Viešasis durnius savo durnystėmis gali pasiekti tik populiarumą – žinoma, ne tarp išsilavinusių, inteligentiškų žmonių. Greičiau tarp tokių, kurie linkę save vadinti antisisteminiais veikėjais – keikti Lietuvą už prastą socialinį mikroklimatą ir tuo pat metu gauti (ar mokėti) atlyginimus vokeliuose. Tuose sluoksniuose viešieji durniai – įrankis pademonstruoti sistemos supuvimą. Žiūrėkit, ant kiek anie debilai, jei šito debilo neuždaro...

Modernia kalba kalbant, viešasis durnius yra trolis. Apgailėtinas provokatorius, absurdiškų ginčų kurstytojas, pigaus populiarumo vergas, neturįs sąžinės jausmo ar kitų moralinių nuostatų. Toks, kuris gali vieną vakarą prisigėręs rodyti lytį restorane, o kitą popietę viešai pasakoti apie šeimynines vertybes ir nuosaikumą. Jis – viešasis durnius, jam galima – šypteli dauguma visuomenės. O mažuma visuomenės viešąjį durnių periodiškai išrenka į Seimą. Demokratija.

Galima būtų ilgai knaisiotis po viešojo durniaus gyvenimo ypatybes, bet nesinori. Visa ši tema yra puikiai pažįstama ir suprantama. Ir tik Vlado Šimkaus eilėraščio praeivis garsiai rėkia – ką daryti? Ką daryti?

Ogi ignoruoti. Ignoruoti viešuosius durnius visais įmanomais lygmenimis. Visų pirma, čia atsakomybė žiniasklaidai ir socialinių tinklų įtakotojams. Gerbiami žurnalistai, redaktoriai ir influenceriai, jei manote, kad aprašydami tai, kad koks nors idiotas dažais apipylė paminklą sostinės centre, jūs informuojate visuomenę – klystate. Ne, jūs tiesiog populiarinate viešąjį durnių – įgyvendinate jo siekius. Kiekvienoje visuomenėje yra neadekvačių žmonių. Kiekvienoje valstybėje tokie žmonės periodiškai daro neadekvačius dalykus. Ir toli gražu ne kiekvienos šalies žiniasklaida imasi tas kvailybes aprašinėti – suvokdama tai, kad niekam nėra prasmės apie tai žinoti ir kalbėti. Tegul viešaisiais durniais užsiima policija ir psichiatrai – toks turėtų būti sprendimas.

Ignoruokime juos ir neduokime dėmesio. Nė kiek. Jie to neverti. Jie neverti, kad kas nors gaištų laiką skaitydamas apie dvasios ligonius, siekiančius susikurti greitą politinį kapitalą. Ir jei mums pavyks – jei mums pavyks sėkmingai juos ignoruoti – galbūt jie aprims, suvokę, kad ši šalis nėra smėlio dėžė, kur didžiausią aplink susirinkusių mamų dėmesį, žinoma, surenka tas Pavlikas iš kaimyninio namo, kuris periodiškai pila mergaitėms smėlį į plaukus.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt