Nuomonės

2021.06.02 12:01

Skandinaviškas požiūris į daugiakalbystę – misija (ne)įmanoma Lietuvoje?

Algintė Zilinskaitė, Sigita Razmutė, Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro studentės, LRT.lt2021.06.02 12:01

Nemažą Skandinavijos šalių visuomenių dalį sudaro imigrantai ir pabėgėliai, kuriems atvykus stengiamasi sukurti kuo palankesnę ir saugesnę aplinką sparčiai integracijai. Migrantų vaikams sudaromos sąlygos kurį laiką mokytis savo gimtąja kalba ir kartu intensyviai ugdyti šalies kalbos įgūdžius, kad per kuo trumpesnį laikotarpį jie galėtų pradėti mokytis kartu su gimtakalbiais.

Tai nereiškia, kad Skandinavijoje nėra problemų, tačiau apie jas daug kalbama ir stengiamasi spręsti. Tuo tarpu Lietuvoje keletą dešimtmečių nerimsta diskusijos dėl tautinių mažumų moksleivių ugdymo. Beveik kasmet per valstybinius egzaminus prisimenama, kad vienodi reikalavimai keliami lietuviams ir kita gimtąja kalba kalbantiems abiturientams, tačiau ir baigus mokyklą neigiamas lenkų ar rusų vertinimas lietuvių kalbos vartojimo atžvilgiu lieka gajus. Taigi kokius skandinaviškus mokymo metodus būtų naudinga pritaikyti ir Lietuvoje?

Dvikalbis mokymas padeda, bet kelia ir iššūkių

Tautinių mažumų mokiniai Norvegijos mokyklose turi teisę į specialų norvegų kalbos mokymą, gimtosios kalbos mokymą ir dvikalbį profesinį mokymą. 2015 m. gimtosios kalbos mokymas ir (arba) dvikalbis mokymas buvo taikomas daugiau nei 100 kalbų iš viso daugiau nei 14 000 mokinių.1

Kad norvegų kalba būtų sparčiau įsisavinama, sukurtos kelios skaitmeninės iniciatyvos. Pavyzdžiui, Skolekassa.no pateikia mokymosi šaltinių naujai atvykusiems vaikams pačiomis įvairiausiomis kalbomis, o Morsmal.no esama šaltinių 48 kalbomis – ši priemonė veikia ir Švedijoje. Skandinavai eksperimentuoja ir su internetiniu dvikalbiu gamtos mokslų ir matematikos mokymu.

Apie 30 proc. Švedijos gyventojų yra pabėgėliai, imigrantai arba žmonės, kilę iš daugiakultūrių šeimų,2 taigi daugiakalbystė mokykloje ir dvikalbis mokymas yra labai aktualu. Švedų kalbos jaunimas pradedamas mokyti netrukus po atvykimo į šalį ir su pradiniu, ir tolesniu ugdymu. Mokytojai turi galimybę patarti, kas konkrečiam vaikui reikalinga, kaip organizuoti dvikalbį mokymąsi.3 Tačiau nepaisant skiriamo dėmesio, šie moksleiviai patiria ir tam tikrų socialinių iššūkių.

Psichologai Nashmilas Aramas ir Carina Bildt Stokholme apklausė 16–19 metų mokinius, neseniai imigravusius į Švediją. Jaunimas iš specialiai surinktos pabėgėlių klasės pasakojo, kad su gimtakalbiais švedais susidraugauti nėra daug galimybių – jie mokosi atskirose klasėse, gyvena imigrantų rajonuose ir bendrauja su kitais imigrantais. Nors tai ir atitolina jaunuolius nuo vietinių bendraamžių vos atvykus į Švediją, tačiau didelis kalbų žinių bagažas ir specialios švietimo programos jiems padeda palaipsniui išmokti švedų kalbos ir greičiau adaptuotis.

Tačiau esminis skirtumas yra toks, kad Lietuvoje tokie moksleiviai dažnai atskirai mokosi visą bendrojo lavinimo laikotarpį, o Švedijoje tik naujai atvykę vaikai kurį laiką mokomi atskirai.

Specialių klasių sistema primena situaciją Lietuvoje, kur nemaža dalis slaviškų šaknų turinčių šeimų leidžia savo vaikus į specialias rusų ir lenkų mokyklas. Šis jaunimas negauna daug progų bendrauti su bendraamžiais, kurių gimtoji kalba – lietuvių, tad tai juos tarsi atskiria nuo visuomenės ir verčia žiūrėti kaip į „kitokius“. Tačiau esminis skirtumas yra toks, kad Lietuvoje tokie moksleiviai dažnai atskirai mokosi visą bendrojo lavinimo laikotarpį, o Švedijoje tik naujai atvykę vaikai kurį laiką mokomi atskirai.

Štai Rinkebio rajone Stokholme yra didelė imigrantų šeimų koncentracija, tad dar besiintegruojantys į vietos visuomenę vaikai ir paaugliai rajono mokyklose bendrauja su antros kartos imigrantais, kurie jau gerai kalba švediškai. Taip pasiekiama spartesnė socialinė adaptacija.5

Įžvelgia ir problemų, ir naudos

2015 m. rudenį Norvegijos kalbos tarybos Spåkrådet ir Oslo universiteto iniciatyva tarptautinis tyrimų institutas Ipsos atliko tyrimą, koks Norvegijos mokinių ir mokytojų požiūris į daugiakalbystę mokykloje.6 Tai, kad mokiniai mokykloje kalba kita nei norvegų kalba, pavyzdžiui, kad padėtų draugams suprasti, kas pamokų metu dėstoma ir taip būtų išvengiama nesusipratimų, mokytojai vertina teigiamai. Tačiau kai mažumos kalba vaikai naudojasi siekdami atsiriboti, neįtraukia į pokalbį mokinių ar mokytojų, kurie jos nemoka, kai kurie pedagogai į tai žiūri kritiškai.

Be to, dalis mokytojų pabrėžia, kad ne norvegų, o kitų kalbų – Rytų Europos, Azijos arba Afrikos regionų, galiausiai – anglų – vartojimas gali būti socialinis barjeras mokiniui dalyvauti bendruomenėje ar klasėje. Skandinavų kalba, jų įsitikinimu, turėtų palengvinti integraciją, tad daugiakalbiai mokiniai turėtų ją vartoti kuo daugiau.

Daugelis pedagogų teigiamai vertina kitų kalbų vartojimą per pertraukas, pavyzdžiui, norint paaiškinti žaidimo taisykles. Kai kurie mokytojai pabrėžia, kad ir mažumų gimtoji kalba, tinkamai ją pasitelkiant, gali būti naudinga priemonė lengviau išmokti norvegų kalbą. Vis dėlto, baiminamasi, kad gimtoji kalba gali būti vartojama siekiant sąmoningai vienus moksleivius atskirti nuo kitų ir taip sudaryti išskirtines sąlygas arba skatinti priešiškumą tarp skirtingų tautų moksleivių.

Remiantis daugiakalbystės Švedijoje tyrimais, dėl didelio kitataučių skaičiaus nemažai pačių mokytojų yra kitų kultūrų ir kalbų atstovai. Tai gali būti privalumas – daugiakalbiai mokytojai randa būdų, kaip jaunimą paskatinti didžiuotis savo kultūrine tapatybe, ir siekia sudominti mokinius pritaikydami jų kalbą ar kultūrą per pamokas. Pavyzdžiui, mokiniams aiškindamas, kas yra procentai, mokytojas daugiakalbystę gali panaudoti kaip aktualių pavyzdį: „Iš 500 mokinių 6 proc. kalba arabiškai. Kiek tai bus mokinių?”7

Lietuvoje 14 žmonių iš 100 yra ne lietuvių tautybės,8 tad lietuvių mokytojams turėti žinių apie bendravimą su daugiakalbiais mokiniais ir jų integraciją taip pat verta. Deja, dairantis mokslinių tyrimų apie daugiakalbių moksleivių mokymą Lietuvoje, matyti vyraujantis dėmesys tik rusų ir lenkų mokyklų statistinių duomenų, mokyklų skaičiaus pokyčių analizei.

Vyresniems kyla sunkumų, darželinukai – didžiuojasi

Norvegijoje ilgiau nei dešimtmetį gyvenanti lietuvė, trijų vaikų mama teigia, kad jos sūnums buvo sudarytos tinkamos sąlygos pradėti mokytis norvegiškoje mokykloje ir įsilieti į šią aplinką. Atvykus gyventi į Norvegiją, pirmuosius metus vyriausias pašnekovės sūnus lankė specializuotą, užsieniečiams moksleiviams skirtą klasę – per šiuos mokslo metus svarbiausias tikslas buvo pakankamai gerai išmokti norvegų kalbą, kad berniukas galėtų toliau mokytis su gimtakalbiais norvegais.

Kad kalbos mokymasis būtų efektyvus, kiekvienam moksleiviui, su tėvų pritarimu, gali būti skirtas dvikalbis mokytojas, kurio tikslas – padėti vaikui greičiau adaptuotis ir pagelbėti jam mokantis. Dvikalbis mokytojas ne moko vaiko lietuvių kalbos, bet jo gimtąją kalbą panaudoja kaip įrankį išmokti norvegų ir padeda vaikui suprasti namų darbams skirtas užduotis. Dvikalbio mokymo ir tokio mokytojo teisę turi visi vaikai, kurių tėvai nėra norvegai – visi trys pašnekovės vaikai kurį laiką mokėsi su dvikalbiu mokytoju.

Patekus į norvegišką mokymosi aplinką, kur beveik nėra moksleivių iš užsienio, berniukui lietuviui kilo sunkumų dėl žodyno stokos, tačiau po vienų mokslo metų kalbos barjeras dingo. Mamos teigimu, pradžioje vaikui taip pat buvo sunku susirasti draugų – kai kalba dar nėra įsisavinta, sunku suprasti bendraamžių juokus ir pajusti subtilius kalbinius niuansus – ar juokaujama, ar bandoma pašiepti.

Kiti du lietuvės sūnūs norvegišką mokyklą pradėjo lankyti nuo pirmos klasės, tad jie didelių iššūkių, susijusių su norvegų kalbos įsisavinimu, nepatyrė: „Nors vardas ir pavardė išduoda, kad jie nėra norvegai, o ir tėvai šneka kita kalba, neteko girdėti, kad jie jaustųsi nepatogiai esantys lietuviai ar kad kas nors juos pašieptų.“

Anot pašnekovės, sūnų lietuvių ir norvegų kalbos žinios ir raiška yra skirtinga: „Aš manau, kad jų visų trijų gimtoji kalba yra lietuvių, tačiau jaunėlio norvegų kalba yra platesnė nei lietuvių – jo ir žodynas turtingesnis, ir raiškos galimybės didesnės.“

Moteris pastebėjo, kad vaikų darželyje kelių kalbų mokėjimas yra vertinamas palankiai: „Darželyje dauguma vaikų buvo norvegai, tačiau keli vaikai buvo iš mišrių ar imigrantų šeimų. Tos kalbos, kuriomis vaikai bendrauja su šeimomis namuose, buvo nepamirštamos ir darželyje – vaikai minėdavo skirtingų šalių dienas, mokėsi apie jų kultūrą. Dėl šios priežasties mažiausias sūnus didžiavosi darželyje esantis lietuvis, dar vienos kalbos mokėjimas buvo vertybė ir privalumas. Toks požiūris nuteikia optimistiškai – kelių kalbų mokėjimas Skandinavijoje yra pliusas, į vaikus nežvelgiama tik kaip į užsieniečius.“

Rasti idėjų naujoms iniciatyvoms

Kelių kalbų mokėjimas Lietuvoje pastaruoju metu taip pat vertinamas palankiau – tai matyti kad ir iš kelerius metus rengiamos „Daugiakalbystės olimpiados“. Kita vertus, nors konkurso taisyklėse akcentuojama, kad daugiakalbystė yra vertybė, vis dėlto olimpiadoje gali dalyvauti tik tie mokiniai, kurie moka bent dvi užsienio kalbas, neskaitant gimtosios kalbos. Tai tik viena konkreti iniciatyva, bet ji ganėtinai būdinga lietuviškam daugiakalbystės ir tautinių mažumų vertinimui: daugiakalbystę švęsti esą verta, tačiau mūsų piliečių gimtosios kalbos, pavyzdžiui, rusų ir lenkų, tarsi nėra tos vertybės dalis.9

Skandinavijoje atlikti tyrimai rodo, kad mokytojai daugiakalbystę priima teigiamai, kad imigrantų kalbos laikomos vertingomis bendruomenei stiprinti ir kaip priemonė įsilieti į skandinavišką švietimo sistemą. Kuriamos skaitmeninės keliakalbės iniciatyvos, dvikalbiai mokytojai, padedantys greičiau išmokti naujos kalbos, specializuotos migrantų moksleivių klasės pirmaisiais mokyklos metais sudaro palankią ir draugišką aplinką ne tik mokytis naujos kalbos, bet ir nepamiršti savo tapatybės bei šaknų.

Žinoma, tolerantiškoji Skandinavija imigrantų klausimais nėra tobula ir nuostatų esama įvairių. Kita vertus, imigracijos mastai bei kalbų įvairovė ten didžiulė, ir mokytojai apmokomi dirbti su skirtingų kultūrų vaikais vienoje klasėje, o esant būtinybei, sudaryti sąlygas vartoti keletą kalbų. Sistemingo ir jautraus dėmesio gimtajai vaiko kalbai, galimybės jos mokytis, gauti profesinį mokymą ta kalba, kultūrinių skirtumų matymo kaip vertybės iš skandinavų turbūt vertėtų pasimokyti. Jei mūsų visuomenėje būtų daugiau kalbama apie imigrantų šeimas, skiriama daugiau dėmesio lietuvių švietimui įvairiais su tolerancija susijusiais klausimais, gal pamatytume ir savo šalies įvairovę kaip vertybę, o slaviškų šaknų turinčių moksleivių kalba būtų prisiminta ne tik kaip problema per brandos egzaminus.

Algintė Zilinskaitė ir Sigita Razmutė yra Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro studentės. Straipsnis parengtas kurso „Skandinavijos kalbinis klimatas“ metu. Vadovė – Loreta Vaicekauskienė.

Šaltiniai

1. 25 Stortingo ataskaita. (2016–2017) https://www.regjeringen.no/no/dokumenter/meld.-st.-25-20162017/id2545646/?ch=7 (prieiga 2021-01-21)

2. Statistiska centralbyrån Sverige http://www.statistikdatabasen.scb.se/pxweb/sv/ssd/START__BE__BE0101__BE0101Q/UtlSvBakgFin/table/tableViewLayout1/?loadedQueryId=37493&timeType=item (prieiga 2020-12-09)

3. Crul, M. R. J., Keskiner, E., Schneider, J., Lelie, F., Ghaeminia, S. 2017. No lost generation? Education for refugee children: a comparison between Sweden, Germany, The Netherlands and Turkey. Bauböck, R., Tripkovic, M. (eds.), The Integration of Migrants and Refugees: An EUI Forum On Migration, Citizenship And Demography. 62-80.

4. Aram, N., Bildt, C. 2004. Osynliga framtidsdrömmar? Nyinvandrade ungdomars möte med den svenska skolan. Arbetsliv i omvandling, 2004: 4. Stockholm: Arbetslivsinstitutet.

5. Bijvoet, E., Fraurud, K. 2010. ‘Rinkeby Swedish’ in the Mind of the Beholder. Studying Listener Perceptions of Language Variation in Multilingual Stockholm. Multilingual Urban Scandinavia. New Linguistic Practices. Clevedon: Multilingual Matters, 170-188.

6. Rogge Pran, K., Sørensen Holst, L. 2015. Rom for språk? Rapport. Oslo: IPSOS.

http://www.sprakradet.no/globalassets/sprakdagen/2015/ipsos_rapport_rom-for-sprak_2015.pdf (prieiga 2020-12-12)

7. Haglund, C. 2008. Linguistic diversity, institutional order and sociocultural change: discourses and practices among teachers in Sweden. Budach, G., Erfurt, J., Kunkel, M. (eds.), Ecoles plurilingues - multilingual schools: Konzepte, Institutionen und Akteure: Internationale Perspektiven. Frankfurt am Main: Peter Lang. 147-168.

8. Oficialiosios statistikos portalas

https://osp.stat.gov.lt/lietuvos-gyventojai-2020/salies-gyventojai/gyventoju-skaicius-ir-sudetis (prieiga 2020-12-09)

9. Daugiakalbystės olimpiada https://www.emokykla.lt/upload/photos/2019/12/06/Daugiakalbystes%20Olimpiada%202020%20Informacija.pdf (prieiga 2020-11-28)

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt