Nuomonės

2021.05.15 17:08

Benas Lyris. Tampame panašūs į Dievą, kai ir mūsų netrikdo kitų silpnumas

Benas Lyris, kunigas ir poetas, LRT.lt2021.05.15 17:08

Tęsiasi ypatingas Velykų laikas, kuris apima labai daug paslapčių. Mes minėjome Kristaus kančią, mirtį, prisikėlimą, dabar liko kelios dienos iki Kristaus žengimo į dangų. Galiausiai visas mūsų gyvenimas iš tikrųjų yra tam, kad mus paruoštų dangui, kad mes būtume kupini dangaus.

Jėzaus laikysena savo mokinių atžvilgiu iš tikrųjų visada buvo kelianti. Dievas, būdamas tarp jų pačių, – nesutinkame Evangelijoje, kad bartų, auklėtų, kritikuotų, bet visada savo mokinius kėlė ir priminė jiems, kad jie pašaukti į dangų.

Mūsų gyvenime taip pat nuodėmės, kurias mes padarome, klaidos nėra problemos Dievui ateiti į mūsų gyvenimą. Labai dažnai problemos yra sienos, kurių mes pristatome Dievui neleisdami veikti, nepripažindami savo trapumo, klaidų, tikrai nesigailėdami ir nepadarydami jam vietos, o toks žmogus yra labai gražus, kuris iš tikrųjų mato savo klaidas, išplečia savo širdį Viešpačiui ir supranta, kokia didele meile jis yra atpirktas.

Nes Kristus mirdamas už kiekvieną iš mūsų atleido visa, ką mes esame padarę vakar, ką padarysime šiandien ir ką padarysime rytoj. Kristaus aukos vaisiai perkeičia mūsų gyvenimą visame kame ir į praeitį, ir į dabartį, ir į ateitį. Kristui yra vienas jo veiksmas – atleidimas, vienas jo žodis – amžinybė. Kai Kristus pasako, kad atleidžia, jis nesugrįžta prie to dešimt kartų pakartodamas ir vėl supykdamas – mes taip dažnai padarome.

Iš tikrųjų šiandien galime semtis vilties, prašyti Dievo malonės, kad atpažintume savo gyvenime veikiantį Dievą, kuris yra su mumis ne dėl to, kad apsimoka, bet dėl to, kad mus myli, ir tą dangų nuleidžia kiekvieną dieną mums, kurie jo ieškome.

Evangelijoje yra toks sakinys, Kristus sako: aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Kelias, tiesa ir gyvenimas ta prasme, kad mes tampame dangiški savo aplinkoje, kai sugebame gyventi taip, kaip jo Dievo sūnus, – atlaidumo dvasia, gerumo dvasia vienas kitam, palaiminimų dvasia.

Kaip dažnai mes ne laiminame vieni kitus, bet kaltiname. Jūs pažvelkite – gyvename kaltinimo kultūroje, ieškome kaltų, kai tuo tarpu vienintelė išeitis, kuri gali mums padėti išeiti iš sunkumų Lietuvoje, dabar ypatingos įtampos visame pasaulyje, tai ieškoti išeičių. Mes labai dažnai vieni kitiems pasakome, kad ministrai blogi, tas blogas, tas blogas, tačiau nepasiūlome jokių išeičių.

Šiandien neįmanoma prakalbinti kitų žmonių juos mokant, auklėjant, moralizuojant. Tik švelnumu turbūt įmanoma prakalbinti, prisijaukinti vieniems kitus.

Dievas mūsų gyvenime visada ieško išeičių, atsiuntęs mums savo sūnų padovanoja kaip atleidimą, išgelbėjimą už mūsų klaidas, kad mes, pamatę, kokias dideles pastangas daro Dievas atiduodamas tai, ką turi brangiausio, iš tikrųjų savo širdyse sužadintume gerumą vieni kitiems.

Žinote, šiandien neįmanoma prakalbinti kitų žmonių juos mokant, auklėjant, moralizuojant. Niekam nereikia tų moralų. Tik švelnumu turbūt įmanoma prakalbinti, prisijaukinti vieniems kitus. Jau Exupéry yra pasakęs savo „Mažajame prince“: už tą, kurį pamilsti, tampi atsakingas.

Dievas mus pamildamas prisiėmė ir mūsų nuodėmes, ten, kur mes nesame patogūs, ten, kur esame sužeisti, kur reikalaujame pagydymo. Dievo netrikdo mūsų silpnumas – mes tada tampame panašūs į Dievą ir nuleidžiame dangų vieni kitiems, kai ir mūsų netrikdo šalia esančių žmonių, mano darbo kolegų, kaimynų, mano mylimųjų, šeimos narių, draugų silpnumas, bet stengiamės atrasti paskatinančius ir padrąsinančius žodžius, leidžiančius eiti toliau.

Šitą mėnesį mūsų parapijoje prasidėjo vaikų Pirmosios Komunijos. Kai vaikai ėjo Pirmosios Komunijos egzamino, jie beveik viską išmokę mintinai: visas maldas, išpažinties eigą... Aš paklausiu vaikų: kaip jūs atliktumėte išpažintį, papasakokite eigą. Kai vaikai pradeda kalbėti, jie viską žino, tiesiog galima sukirsti vaiką, sakyti: va, čia vieno žodžio neatsimeni. Ir galima padrąsinti: tu viską žinai, viskas yra gerai, sakyk drąsiai, savais žodžiais, jeigu neatsimeni kiekvieno žodžio. Jeigu mes taip vienas kitą drąsintume, keltume, mūsų Lietuva būtų pilna dangaus, mūsų šeimos turbūt būtų pilnos dangaus.

Dabar turbūt vienas kitą gesiname. Ir žiniasklaida gesina, ir interneto komentatoriai gesina, ir šiuolaikinis negatyvios informacijos srautas gesina, ir gyvename tokiame laike, kai piktinamės vieni kitais. Tai prašykime malonės, kad atpažintume mums Dievo nuleistą dangų, kuris prisiima mūsų klaidas, nebijo mūsų silpnumo, kurio netrikdo mūsų silpnumas, kad ir mes turėtume tokią pačią šviesią širdį, kad kitų šalia mūsų esančių žmonių silpnumas netrukdytų ir netrikdytų, bet gebėtume vieni kitus kelti ir ieškoti gyvenime ne problemų, bet sprendimo būdų, ne kaltinimų, bet išeičių, ne sunkumų, bet galimybių. To linkiu sau ir jums.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.