Birželio 21-oji – pati ilgiausia diena metų cikle – trunka 17 valandų ir 19 minučių. Saulė teka 3 val. ir 41 min.; leidžiasi lygiai 21 val. Maža to, vidurnaktį šviesins mėnulio pilnatis. Kada čia ir bemiegoti... Taigi Žemė savo kasmetinėje kelionėje aplink Saulę pasiekė vasaros solsticijos tašką, – tai astronominė vasaros pradžia.
O pasak poeto Vytauto Mačernio, šios dienos tokios, kad:
Kiekvieną rytą mano nubudimas
Gražus kaip pasaka.
Ir aš nebegaliu
Žinot, iš kur dangus šviesos tiek imas,
Iš kur tiek saulėj aukso spindulių…
Į tą vasarvidžio šviesą stiebiasi visi augalai, visi pievų žolynai. Kaime pasakytų, – pats laikas rinkti vaistažoles. Iki Joninių – pačios geriausios, nes pilnėjantis mėnulis ištraukė dirvos syvus į lapus ir žiedus. Vilniuje nuo seno būta tradicijos prieš Jonines rengti žolynų turgelius. Prie Šv. Jonų varpinės ir Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje senučiukės iš priemiestinių kaimų ar net atvykusios iš toliau pardavinėdavo vaistažoles. Tiesiog ant šaligatvio išdėliodavo surinktų tinkamoje mėnulio fazėje ir pavėsyje išdžiovintų įvairiausių žolynų pundus, maišus, maišelius. Žolynais prakvipdavęs visas miestas!
Galima būdavo žoles pirkti ir atskirais pluoštais, ir sutaisytas į trejų devynerių rinkinį – nuo visokių negalių, įvairiausių skausmų. Senolės pamokydavo miestelėnus žiniuonių išminties. Merginoms patardavo, ką į arbatą dėti, kad vaikino širdį į save palenkus. Štai kodėl tą prekybą miesto aštrialiežuviai vadindavo Raganų turgeliais. Jų vaizdus yra užfiksavę pirmieji Vilniaus fotografai J. Čechavičius, J. Bulhakas.
Gydymasis žolėmis Vilniuje buvo toks populiarus, kad prie Aušros Vartų įsikūrė vaistažolių fabrikėlis, dar prieš kokį trisdešimtmetį skleisdavęs aromatingus kvapus į senamiestį. Vilniaus etninės kultūros centras lygiai prieš dešimtį atgaivino šią prekybos vaistažolėmis tradiciją. Žolynų turgus dabar kasmet vyksta pačioje miesto širdyje – Gedimino prospekte.
O šmaikštusis pavadinimas „raganų“ turėtų priminti šio žodžio kilmę iš „regėti, reginti, regima“. Senų senovėje, dar prieš Lietuvos krikštą, raganomis būdavo vadinamos žynių pagalbininkės – vaidilutės. Tačiau jos ne tik patarnaudavo atliekamose prosenoviškose apeigose; „reginti“ – reiškia matanti ateitį, nuspėjanti žmogaus lemtį, įžvelgianti jo bėdos ar ligos priežastį. Vardas byloja apie tokių moterų išskirtinumą bendruomenėje, ypatingus gebėjimus gydyti ligas.
Tačiau folkloro kūriniuose – sakmėse, pasakose, legendose – pasakojama, kad raganos dažnai kenkiančios žmonėms. Pavyzdžiui, Jurginių naktį užnuodijančios sulą. Arba skrendančios žirniauti į svetimus laukus, apsižergusios avilį. Pikta akimi jos galinčios „nužiūrėti“ gyvulių prieauglį. Nerodydavo tokioms ir kūdikio, dar susargdins viduriais ar nemiga... Raganavimu dažniausiai būdavo įtariamos rudaplaukės ir rudaakės moterys.
Joninės, vasarvidžio šventė – manyta, pats raganų siautėjimo metas. O galių burtams jos įgaunančios iš rugių žiedadulkių. Nagi išsiverda iš jų tokios košelės, pasitepa pažastis – ir gali net iki Šatrijos kalno nuskristi.
Rytmetinė rasa irgi turinti nepaprastos gyvybinės galios. Pasinaudojančios tuo ir raganos, kėslaudamos į kaimynų turtą. Jos ypač taikosi burtais atimti karvių pieną. Velka kokią maršką ar prijuostę per rasotus žolynus ir pusbalsiu kalba: „Pusė pieno man, pusė pieno man“. Tada namuose tą audinį pakabina ant vašo, ir iš jo privarva puskibiris pieno. Tiek jo netenka kaimynų karvės. Kad kerai neveiktų, kaimo žmonės rytmetį išgenamoms karvėms duodavo šv. Agotos duonos kriaukšlelį.
Labai išradingos būdavę Aukštaitijos raganos: Joninių rytmetį išsipina plaukus, pasiima pušinę – ja šluojama duonkepė krosnis –ir apsižergusi tris kartus prieš saulę apjoja aplink tvartą. Tada tą pušinę įmeta pro langą ar pro duris tvartan, o pati pabėga, – tų karvių pienas pereina į jos karves. Arba dar taip užburdavo: kai karves piemenėliai gindavo Joninių išvakarėse namo, tai raganos iš karvių pėdų pasisemdavo žemių. Tada prisigraibsto rieškučiom rasos, pripila milžtuvėn ar puodynėlėn šilto vandens, ir ten supila žemę su rasa. Tą vandenį sugirdo savo karvėm. Kai taip padaro, tai tų karvių pienas, iš kurių pėdų paimta žemės, „pereina“ raganos karvėms.
Lietuviškose pasakose raganų galios labai didelės, tiesiog fantastiškos: jos skrenda perkirsti pilnėjančio Mėnulio, pagauna ir uždaro Aušrinę, savo šluota ar kokia skraiste užtemdo Saulę. O žmones gali paversti akmenimis, medžiais, gyvūnais.
Neigiamus bruožus raganos įvaizdis įgavo po Lietuvos krikšto, o ypač – Europoje plintant raganų teismams. Viduramžiais žmonėms buvo užėjęs toks proto aptemimas: paskelbus, kad raganos bičiuliaujasi su velniu, žiauriausiais būdais imta persekioti moteris, turinčias kokių nors ypatingų gebėjimų. Prisipažinimą pardavus velniui sielą išgaudavo kankinimais; tada bausmė – sudeginti gyvas. Lietuvą taip pat buvo pasiekusi toji raganų teismų banga, tačiau labai nežymiai, lyginant su Vakarų Europos kraštais. O vis tik ligai ištikus ar kitai bėdai prispyrus, kaime būdavo kreipiamasi į „raganavimo“ patirtį turinčias moteris. Manyta, kad ypač jos galinčios padėti meilės reikaluose...
Apie raganavimą ir bausmes už tai daug istorinių liudijimų sudėta į šaltinių rinkinį „Baltų religijos ir mitologijos reliktai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (XVI – XVIII a.)“, kurį parengė religijų istorikas Vytautas Ališauskas. Įdomu ir kiek juokinga, kad ši raganavimo tradicija atėjo net ir į mūsų laikus, taigi žinių amžių, – raganomis pasivadina būrėjos, ekstrasensės ir liaudies medicinos žinovės.
Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
