Nuomonės

2021.05.06 18:10

Tatjana Aleknienė. Meilės ir tekstai. Atsakymas Povilui Aleksandravičiui

Tatjana Aleknienė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotoja2021.05.06 18:10

2021 m. balandžio 25 d. LRT.lt portale buvo paskelbtas Mykolo Romerio universiteto docento ir to paties universiteto „Vertybių tyrimų laboratorijos“ vadovo, Lietuvos Katalikų mokslo akademijos mokslinio sekretoriaus dr. Povilo Aleksandravičiaus straipsnis antrašte „Prigimtis. Tomas Akvinietis ir homoseksualumas“. Povilas Aleksandravičius Lietuvos akademinėje erdvėje žinomas kaip Tomo Akviniečio specialistas. Šis XIII a. teologas ir Katalikų Bažnyčios šventasis – vienas iš dviejų autorių, kuriems skirta jo Prancūzijoje apginta filosofijos mokslo daktaro disertacija („Laikas ir amžinybė pagal šventą Tomą Akvinietį ir Martyną Heidegerį“).

Iš tokio specialisto tikrai galima ir reikia tikėtis filosofiškai, teologiškai ir filologiškai solidžiai grįstos nuomonės apie Tomo Akviniečio poziciją, kad ir tokiu, šiandien karštai svarstomu klausimu, kaip homoseksualaus polinkio prigimtis ir homoseksualių veiksmų vertinimas.

Aleksandravičius savo teksto pradžioje paaiškina norįs atsiliepti į partnerystės įstatymo svarstymo Lietuvoje aktualijas, Vatikane šių metų kovo 15 d. Tikėjimo kongregacijos paskelbtą dokumentą, draudžiantį laiminti homoseksualų poras, ir paskatinti, „ypač katalikiškos aplinkos“ žmones, permąstyti „pernelyg kategoriškas pozicijas“ žmogaus prigimties klausimu. Mat, primena Aleksandravičius, homoseksualias poras laiminti draudžiantis Bažnyčios mokymas „yra įsišaknijęs žymiojoje homoseksualumo kaip nuodėmės ‚prieš prigimtį‘ (contra naturam) teorijoje“. Šią teoriją „savo tekstuose aiškina ir Tomas Akvinietis, didžiausias Bažnyčios autoritetas nuo Viduramžių laikų“.

Taigi, nusiteikiame išgirsti autoritetingo Lietuvos humanitaro nuomonę katalikams išties svarbiu klausimu. Katalikų tikėjimo neišpažįstantiems ir iškilaus Bažnyčios teologo autoriteto nepripažįstantiems skaitytojams, ko gero, taip pat smalsu pamatyti, kaip bus dekonstruojamas vienas iš pamatinių Bažnyčios „mitų“ žmogaus seksualumo klausimu. Taigi dėmesys – katalikų, humanitarų ir šiaip smalsuolių – garantuotas. Kaip jį atliepia Aleksandravičiaus dėstoma nuomonė?

Čia laukia šioks toks netikėtumas. Mat Aleksandravičius nepateikia savo Akviniečio požiūrio į homoseksualumą aiškinimo, bet perteikia, pasak jo, „vieno iškiliausių mūsų laikų Akviniečio mąstymo tyrinėtojų dominikono Adriano Oliva“ nuomonę, išdėstytą knygoje Meilės: Bažnyčia, išsiskyrę-susituokusieji, homoseksualios poros (Amours. Paris, Cerf, 2015), tiksliau – antroje šios knygos dalyje, pavadintoje „Pasvarstymai apie homoseksualumą švento Tomo Akviniečio mokymo šviesoje“ (Amours, p. 75–136). Aleksandravičius ragina neabejoti Olivos autoritetu – šis mokslininkas „nuo 2000 metų vadovauja Leono komisijai (Commissio Leonina, pavadinta jos steigėjo popiežiaus Leono XIII vardu), kurią Bažnyčia yra oficialiai įgaliojusi jos vardu leisti ir komentuoti Tomo Akviniečio tekstus“. Galima pridurti, kad Oliva yra ir Prancūzijos Nacionalinio mokslinių tyrimų centro (CNRS) bendradarbis, praeitų metų pabaigoje apsigynė habilitaciją, parašęs naują veikalą (apie 300 p.) „Meilės apmąstymai Viduramžiais. Tomo Akviniečio perskaitymas“ (Penser l’amour au Moyen Âge. Lecture de Thomas d’Aquin).

Taigi, autoritetingas Lietuvos tyrėjas remiasi dar didesniu tarptautinio masto autoritetu. Belieka susipažinti su dėstoma nuomone ir supratingai „permąstyti pernelyg kategoriškas pozicijas“. Straipsnyje skaitome, jog besigilindamas į Tomo Akviniečio raštus Oliva padarė išvadą, „kad [vis dėlto] ne visi homoseksualūs veiksmai čia yra traktuojami kaip nuodėmė. Kai kurie iš jų yra metafiziškai bei moraliai pateisinami kaip autentiškos meilės išraiška ir gali atitikti prigimtį“ (išskirta mano). Pasak Aleksandravičiaus, Oliva savo knygoje „analizuoja visus Akviniečio tekstus, parašytus šiuo klausimu. Tačiau jo interpretacijos ašį sudaro Teologijos sumos I-II dalies 31 kl. 7 artikulas (ST I-II, qu. 31, a. 7), kuriame jis ‚randa intuiciją, pagal kurią veiksmai ‚prieš prigimtį‘ [tam tikrais atvejais yra] prigimtiniai ir kuri gali paaiškinti homoseksualumo kilmę‘ (Amours, p. 75)“.

Pagrindinių Aleksandravičiaus pritariamai dėstomų Olivos argumentų čia nekartosiu. Visi jie galiausiai remiasi nurodyto Teologijos sumos I-II 31 klausimo 7 artikulo analize, o esminė šios analizės išvada yra ta, kad (cituojant Aleksandravičiaus santrauką) „Tomas Akvinietis homoseksualų polinkį kildina ‚iš sielos‘ (ex parte animae), o ne ‚iš kūno‘. Jo doktrinoje toks priskyrimas reiškia, kad ‚homoseksualumas yra paties asmens polinkis, įsišaknijęs intymiausioje jo dalyje, sieloje. Siela yra meilės ir jausminių jos išraiškų pagrindas, taip pat ir polinkio, pereinančio į seksualinę jungtį (ir čia Tomas kalba apie coitus masculorum [‚vyrišką sueitį‘])‘ (p. 84–85). Lytinių veiksmų ‚kilmė sieloje‘ padaro juos moraliai nepriekaištingais ir atskiria nuo veiksmų, kylančių tik ‚iš kūno‘. Kaip ‚kylančius iš kūno‘ Akvinietis daugybėje savo tekstų nurodo grynai fizinius (t. y. neįsišaknijusius į sielą, į meilę) venerinius malonumus (venereorum usus)“.

Čia stabtelėkime, nes, kaip jau sakiau, visas tolesnis dėstymas remiasi būtent šia kertine išvada ir ją visaip pildo. Išvada ryški ir negali nesudominti. Kai šitaip aiškina du autoritetai, gal pakanka tiesiog nuolankiai priimti naujovę domėn? Vis dėlto ir tarp LRT.lt portalo skaitytojų gali atsirasti vienas kitas profesionalus teologas, senųjų tekstų tyrėjas arba tiesiog autoritetais iš karto tikėti nelinkęs ir viską tikrinti pratęs žmogus. Tad nenuostabu, kad į Aleksandravičiaus publikaciją jau atsiliepė teologijos daktarė Lina Šulcienė ir filosofijos profesorius Albinas Plėšnys. Aišku, į paties Olivos interpretaciją knygai pasirodžius prieš šešerius metus reaguota ir tarptautiniu mastu, visų pirma kolegų mokslininkų dominikonų, ne mažiau nei Oliva autoritetingų Tomo Akviniečio mokslo tyrėjų.

Vis dėlto dar sykį kviečiu kartu perskaityti minėtąjį 7 artikulą ir įvertinti Olivos interpretaciją. Iš karto susiduriame su keblumu. Mat į lietuvių kalbą tas artikulas, kaip ir visa žmogaus „aistroms“ (passiones) skirta Teologijos sumos dalis, iki šiol nebuvo išverstas. Todėl čia pateiksiu savo analizei svarbiausio fragmento vertimą. Remdamasis Aristotelio tekstais (visų pirma Nikomacho etikoje Filosofo pateikiama malonumo analize), Akvinietis čia grindžia teiginį apie malonumo (dilectatio) natūralumą:

Pasakytina, kad natūraliu („prigimtiniu“, naturale) vadinama tai, kas atitinka prigimtį (secundum naturam), kaip teigiama [Aristotelio] Fizikos II knygoje. O prigimtį (natura) žmoguje galima suprasti dvejopai. [i] Pirma – turint omenyje tai, kad žmogaus prigimtį visų pirma sudaro mąstymas ir protas (intellectus et ratio), nes tai ir apibrėžia žmogaus rūšį. Tad šiuo atžvilgiu natūraliais galima vadinti tuos žmogaus malonumus, kuriuos sukelia tai, kas tinka žmogaus protui; tarkime, žmogui yra natūralu patirti malonumą (delectari) apmąstant („kontempliuojant“) tiesą ir dorybingai veikiant. [ii] Kitaip žmogaus prigimtį galima suprasti pagal tai, kas prieštarauja protui, vadinasi [pagal tai], kas yra bendra žmogui ir kitiems [gyvūnams], ypač tai, kas nepaklūsta protui. Ir šiuo atžvilgiu, kalbant apie tai, kas susiję su kūno išlikimu, arba [ii a] kiek tas liečia individus, tarkime, valgis, gėrimas, miegas ir pan., arba [ii b] kiek tai liečia rūšį, antai seksualiniai santykiai (venereorum usus), sakoma, kad tokie dalykai žmogui yra natūraliai (naturaliter, „prigimtinai“) malonūs (delectabilia).

Tačiau, ir vienų, ir kitų malonumų atveju, gali atsitikti taip, kad kai kurie malonumai yra nenatūralūs („neprigimtiniai“, innaturales), kalbant bendrai („absoliučiai“, „be išlygų“, simpliciter), tačiau tam tikram individui – giminingi (connaturales, „ko-natūralūs“). Mat gali atsitikti, kad kokiame nors individe sugenda (corrumpi) kuris nors iš natūralių rūšies pradų, ir tai, kas yra priešinga rūšies prigimčiai, šiam individui atsitiktinai (per accidens) tampa natūralu (taip karštam vandeniui natūralu skleisti karštį). Taigi, gali būti, kad kuriam nors žmogui tai, kas yra priešinga žmogaus prigimčiai, arba [i] proto, arba [ii] kūno išlikimo atžvilgiu, dėl jame esančio prigimties sugedimo (propter aliquam corruptionem naturae), tampa gimininga (connaturale). Toks sugedimas (corruptio) gali rastis [i] iš kūno: [i a] arba dėl ligos – taip karščiuojantiems saldūs dalykai atrodo kartūs, ir atvirkščiai; arba [i b] dėl blogos [kūno] sudėties – antai, kai kam malonu valgyti žemę arba anglį ir pan., arba ir [ii] iš sielos – antai, kai kam dėl įpratimo (propter consuetudinem) malonu valgyti žmones, santykiauti su gyvūnais arba vyrais, arba kiti panašūs dalykai, kurie neatitinka žmogaus prigimties“.

Dabar atsiverskime pačią Olivos knygą ir pažiūrėsime, kaip jam pavyksta padaryti Aleksandravičiaus perteikiamą išvadą. Visų pirma pastebėtina, kad „knyga“, čia, ko gero, yra pernelyg solidus žodis. Labiau tiktų Olivos Meiles pavadinti „knygute“ arba „brošiūra“. Cerf leidinyje apie 140 p., bet tokią apimtį leidėjai gauna tekstą spausdinami neįprastai didelėmis raidėmis ir labai netankiai (išspausdinus įprastinio didžio raidėmis ir įprastu tankumu visa dalis apie Akviniečio homoseksualumo teoriją sutilptų į kokius 30 puslapių). Moksliniai tyrimai taip nebūna leidžiami, veikiau populiarioji literatūra. Oliva ir neslepia, kad kreipiasi į nespecialistus – atsiprašo, kad kai kurie svarstymai skaitytojams gali pasirodyti „pernelyg techniški“ (p. 10) ir akivaizdžiai stengiasi dalykus dėstyti bendriau ir labiau prieinamai. (Tiesa, pirmoji, santuokos klausimams skirta knygos dalis pirma kartą pasirodė 2014 kaip mokslinis straipsnis („Essence et finalité du mariage selon Thomas d’Aquin. Pour un soin pastoral renouvelé“, Revue des Sciences philosophiques et théologiques, 98 (2014), p. 601–668). Antroji – kaip italų kalba išleistos knygos dalis (L’amicizia più grande. Un contributo teologico sulle questioni dei divorziati risposati e sulle unioni omissessuali, Prefazione di A. Cortesi, Firenze, Edizioni Nerbini, 2015). Taigi pirma, glaustesnė, knygos versija pasirodė anksčiau, italų kalba.)

Knygos autorius žada cituoto artikulo tekste jo įžvelgiamą „genialią intuiciją“ „išplėtoti iki jos galutinių pasekmių, kad būtų galima atverti naujas homoseksualumo ir homoseksualių porų priėmimo krikščionių bendruomenėje perspektyvas“ (p. 75–76). Taigi tyrėjas turi ne tik teorinį mokslinį, bet ir aiškų praktinį sielovados užmojį. Oliva giriasi, kad plėtotiną intuiciją apie homoseksualumo prigimtį Akviniečio tekste jis įžvelgė pirmas. Pamėginkime ir mes, jo vedami, ją čia išvysti.

Tyrėjas pateikia savo prancūzišką Akviniečio teksto vertimą (p. 82–84) ir ilgai negaišdamas padaro Aleksandravičiaus teksto pradžioje cituotą ir mano jau minėtą išvadą:

„Svarbiausia šiame 7 artikule yra tai, kad Tomas seksualinės sueities tarp vyriškosios lyties asmenų pradą kildina iš sielos (ex parte animae), o ne iš kūno, su kuriuo jis siejo venerinius [venerea] malonumus“ (p. 84).

Olivos (ir Aleksandravičiaus) nuomone, tai turi mažų mažiausiai dvi svarbias pasekmes: „Pirma – Tomas homoseksualumą supranta kaip asmens polinkį, įsišaknijusį intymiausioje jo dalyje, sieloje, kuri yra jausmų ir meilės versmė, polinkį, kuris eina iki homoseksualios sueities (jis kalba apie coitus masculorum). Antra pasekmė yra ta, kad šventas Tomas aiškiai skiria sieloje esantį homoseksualaus polinkio pradą ir, kita vertus, grynai venerinį ir fizinį pradą, kurį jis sieja su kūnu (venereorum usus), nors šis ir numato tam tikrą sielos polinkį. O kalbėdamas apie nuodėmę arba apie sodomijos ydą jis ją visuomet sieja su veneriniais malonumais ir skiria nuo natūraliai iki seksualinės sueities vedančio polinkio“ (p. 84–85).

Iš čia Oliva kildina visai jo teorijai esminę skirtį – „aiškią, viena vertus, prie meilės ir seksualinės sueities kreipiančio homoseksualumo ir, kita vertus, sodomijos ydos ir nuodėmingų seksualinių santykių su tos pačios lyties asmenimis skirtį; pastaruosiuose santykiuose nesaikingai naudojamasi grynai veneriniu malonumu“ (p. 85).

Tokie yra Olivos teorijos griaučiai. Jų stuburą sudaro įžvalga (Oliva ją priskiria Tomui), kad tam tikra homoseksualių santykių rūšis kyla ne iš kūno, bet iš sielos. Panaikinus šią kertinę prielaidą, neliktų ir viso išradingai ant jos ir aplink ją statomo Olivos teorijos statinio. Pažiūrėkime, ar ši prielaida pakankamai tvirta, kad išlaikytų tokį (teorinį ir praktinį) svorį.

Visų pirma, galima ginčytis: ar tai, kad koks nors impulsas arba polinkis kyla iš sielos savaime suponuoja jo gerumą bei tyrumą? Bet yra ir kitų nesklandumų bei konkrečių (sąmoningai ar nesąmoningai daromų) teksto interpretacijos klaidų.

i. Visų prima, versdamas artikulą, Oliva žodžius corruptio, „sugedimas“ ir corrumpi, „būti sugedusiam“ verčia taip, tarsi jie nusakytų neutralų „pakitimą“ (pranc. altération, altéré), niekaip savo pasirinkimo nepaaiškindamas. Tačiau minėti žodžiai lotynų kalboje tokios neutralios reikšmės neturi ir nuo Antikos laikų iki Akviniečio amžiaus nusako tik „sugedimą“ (tuo nesunku įsitikinti skaitant įvairius lotynų kalbos žodynus ir originalius lotyniškus tekstus). Taigi Akvinietis kalba ne apie kokią nors neutralią asmens lygmenyje įvykstančią prigimties modifikaciją, bet apie prigimties sugedimą.

ii. Oliva nesupranta artikulo paskutinės dalies minties; arba supranta, bet stengiasi ją nuslėpti ir nuo savęs, ir nuo skaitytojų. Pasak jo, Akvinietis skiria, [i] viena vertus, iš sielos, [ii] kita vertus, iš kūno (venereorum usus) kylančius seksualinius malonumus; homoseksualūs malonumai esą kyla iš sielos, o veneriniai – iš kūno.

Tačiau artikulo tekste nieko panašaus neteigiama. Anot šio Akviniečio teksto, [i] su neprotingąja žmogaus dalimi (tad ir su neracionaliąja sielos dalimi) susiję žmogaus rūšiai natūralūs malonumai apima ir seksualinių santykių (venereorum usus) malonumus. [ii] Kai kurių žmonių individuali prigimtis sugenda, todėl rūšiai nenatūralūs malonumai jiems tampa „savi“ („giminingi“, ko-natūralūs). Sugedimas gali nutikti [ii a] arba kūne (dėl ligos ar blogos sudėties), arba [ii b] sieloje, dėl įpročio (propter consuetudinem).

Taigi, anot artikulo teksto, ne „malonumas kyla iš sielos“, o sugedimas (corruptio). Jei siela yra „intymiausia žmogaus dalis, jausmų ir meilės versmė“ (Oliva, p. 84–85), vadinasi, skaitydami 7 artikulą, turime suprasti, kad, Tomo teigimu, kai kurių žmonių prigimtis sugenda intymiausiame jų viduje. Todėl, vietoje rūšiai natūralių venerinių („veneriškųjų“) malonumų, tokiems žmonėms malonūs tampa rūšiai nenatūralūs santykiai. Siela ir kūnas veneriniuose malonumuose dalyvauja abiem atvejais, tik kai kurių žmonių „sieloje iš įpratimo atsirandantis sugedimas“ iškreipia šio komplekso (rūšiai) natūralų veikimą. Nei daugiau, nei mažiau.

Jeigu Olivos interpretacija būtų teisinga, tai reikštų, kad Tomas iš sielos kildina tik homoseksualų patiriamus malonumus, o bendrai žmonių rūšiai natūralius seksualinius malonumus (Akviniečio formuluotė) – iš kūno ir laiko juos antropologiškai žemesniais. Nemanau, kad net Oliva (o su juo ir Aleksandravičius) pritartų tokiai minčiai, tačiau ji neišvengiamai plaukia iš jų ginamos interpretacijos.

iii. Oliva (sąmoningai ar nesąmoningai) taiko dar vieną teksto suvokimą iškreipiantį metodą – tendencingai išsirenka jo teorijai parankius elementus. Antai, jo netrikdo tai, kad šalia homoseksualių santykių, kaip tokio paties sieloje atsitinkančio sugedimo pasekmės, Akviniečio tekste nurodomi kanibalizmo ir zoofilijos atvejai. Oliva lengva ranka juos stumia šalin, pastebėdamas, kad Tomo svarstymo kontekstas yra metafizinis, ne moralinis (p. 80–81). Tas jam netrukdo toje pačioje eilėje minimiems homoseksualiems santykiams taikyti visai kitokią, aukštą jų vertę parodyti turinčią hermeneutinę procedūrą. Tačiau lieka neaišku, kokiu pagrindu, laikantis Olivos analizės logikos, kanibalizmas ir zoofilija nenusipelno tokios pačios hermeneutinės sublimacijos. Tiesa, autorius dar paaiškina, kad valgyti žmones draudžia įsakymas „nežudyk“, o valgyti žemes arba anglis tiesiog nesveika (p. 92), bet tai akivaizdžiai eklektiškas ir nenuoseklus argumentavimas.

Artikulo tekste aiškiai nusakomas „įpratimo“ vaidmuo: sugedimas, anot Akviniečio teksto, gali atsirasti sieloje – antai kai kam iš įpratimo (propter consuetudinem) „malonu valgyti žmones“ ir t. t. Svarbu būtų išsiaiškinti, kas turima omenyje – ar asmeninės praktikos, ar socialinės ir kultūrinės aplinkos poveikis. Oliva viso labo nurodo, kad žodis consuetudo (kitaip nei adsuetudo) turi būti siejamas su siela, ne su kūnu (remiamasi vieno Viduramžių žodyno definicija), ir primena posakį consuetudo est altera natura („įpratimas – antras prigimimas); tas jam leidžia ilgai negaištant toliau judėti homoseksualumo gilaus įsišaknijimo sieloje teorijos kryptimi. Nesuprantama, kaip, nepaisant artikulo žodžių apie „įpratimą“, Olivai išeina svarstyti, kad „šiandienos ginčuose dėl genetinės arba sociokultūrinės homoseksualumo kilmės Akviniečio poziciją galima būtų palaikyti genetistine [pranc. génétiste]“ (p. 88).

iv. Tendencingai ir selektyviai nurodomi ir 7 artikulo svarstymams pamatinės svarbos turintys Aristotelio Nikomacho etikos tekstai. Oliva nurodo, kad žemės ir anglies valgymo pavyzdį Tomas perima iš Aristotelio Nikomacho etikos VII knygos 5 skyriaus (p. 159), tačiau nutyli (kodėl gi?), kad ten pat Aristotelis mini ir homoseksualus, dar daugiau – kad visa Nikomacho etikos VII knygoje 1148 b–1149 a pateikiama malonumo analizė turi esminės įtakos 7 artikule Tomo dėstomam svarstymui. Aristotelis čia aiškina, kad [i] kai kurie dalykai yra malonūs prigimtinai („iš prigimties“) (arba absoliučiai, arba atskiroms gyvūnų ir žmonių rūšims), [ii] kiti nėra prigimtinai malonūs, tačiau tokiais tampa arba [ii a] dėl luošumo, arba [ii b] dėl įpratimo (gr. di’ ethē), arba [iii c] dėl pagedusios (gr. mochtera) prigimties. Jas atitinka žvėriškumo arba liguistumo būsenos (gr. hexeis). Kai kurios liguistumo būsenos, pasak Aristotelio, atsiranda dėl įpratimo: „antai pešioti plaukus, kramtyti nagus arba valgyti anglį bei žemes, be to, seksualinių santykių su vyrais malonumai; [i] vieniems tas nutinka iš prigimties, [ii] kitiems – dėl įpratimo (gr. ex ethous), pavyzdžiui tiems, kurie vaikystėje patyrė prievartą. Tų, kurių [tokios būsenos] priežastis yra prigimtinė, niekas nepavadintų nesivaldančiais“ ir t.t.

Septinto artikulo ir visos Teologijos sumoje dėstomos malonumo analizės santykis su Aristotelio Nikomacho etikos VII ir X knygose pateikiamu malonumo aptarimu vertas kruopštaus ir išsamaus tyrimo, stebint, kokias Aristotelio analizės kryptis Akvinietis tęsia bei plėtoja ir kokias apleidžia, kokius pavyzdžius išsirenka ir t.t. Antai, matome, kad Aristotelis skiria [i] įgimtą ir [ii] paprotinį homoseksualumą, o Akviniečio artikule minimas tik homoseksualumas „iš įpratimo“. Tikėtina, kad ir Akviniečio nurodomas ligonių pavyzdys – saldūs dalykai dėl ligos sugedusios prigimties žmonėms atrodo kartūs, – taip pat ateina iš Nikomacho etikos. X-oje šio veikalo knygoje Aristotelis aiškina, kad tai, kas malonu prastos būsenos žmonėms (iš tiesų) nėra malonu, kaip nėra sveiki, saldūs arba kartūs dalykai, kuriuos taip patiria sergantieji (1173 b20–25).

Laikas baigiamajai išvadai: jeigu Oliva (ir jo nuomonę perteikiantis Aleksandravičius) nori pagrįsti tam tikrą požiūrį į homoseksualių santykių prigimtį, tokio pagrindimo jie turėtų ieškoti kitur, tegu ir ne tokiuose autoritetinguose, kaip Katalikų Bažnyčios angeliškasis daktaras, bet labiau tinkamuose šaltiniuose.

Olivos ir Aleksandravičiaus nuomone, Tomo amžininkai, kitaip nei šių dienų tyrėjai, puikiai įžvelgė 7 artikulo tekste slypinčią homoseksualių santykių apologiją. Olivos teigimu, būtent prieš šią apologetinę Akviniečio tendenciją buvo nukreiptas 1277 metais paskelbtas Paryžiaus arkivyskupo draudimas universitete mokyti „kad nuodėmė prieš prigimtį, antai blogas sueities panaudojimas, nors ir yra prieš rūšies prigimtį, nėra prieš individo prigimtį“ (Oliva, p. 157, n. 9). Aleksandravičius klysta teigdamas, kad draudimas buvo nukreiptas prieš Tomo Akviniečio mokymą. Iš tiesų minimas draudimas nebuvo nukreiptas nei konkrečiai prieš Tomą, nei konkrečiai prieš tokį “mokymą”, bet bendrai paėmus prieš įvairias radikalaus aristotelizmo tendencijas Paryžiaus universitete. Smerktinų teiginių sąraše atsidūrė 219 skirtingos kilmės doktrinų (žr. J.-P. Torrell, L’initiation à Saint Thomas, Editions universitaires Fribourg Suisse, Cerf, 1993, p. 436–442).

Olivos cituojamas uždraustas teiginys (vienas iš 219), kaip matėme, iš dalies yra susijęs su aptartu 7-ojo artikulo mokymu, tačiau jam toli gražu nėra tapatus, o bendriausios jo šaknys, kaip nurodžiau, glūdi ne Tomo Akviniečio, bet Aristotelio filosofijoje.

Laikas baigiamajai išvadai: jeigu Oliva (ir jo nuomonę perteikiantis Aleksandravičius) nori pagrįsti tam tikrą požiūrį į homoseksualių santykių prigimtį, tokio pagrindimo jie turėtų ieškoti kitur, tegu ir ne tokiuose autoritetinguose, kaip Katalikų Bažnyčios angeliškasis daktaras, bet labiau tinkamuose šaltiniuose.

Pridursiu, kad Olivos kaip tyrėjo pozicija vis dėlto nėra visai nesąžininga. Pradėdamas dėstyti (savo) Akviniečio homoseksualumo teoriją jis įspėja, kad norėdamas ją priimti skaitytojas jau turi būti patyręs „išankstinį intelektualinį atsivertimą“ (Amours, p. 10). Išties, galiu paliudyti, kad preliminariai intelektualiai neatsivertus, vietoje atradimo malonumo skaitant tenka patirti nemenką intelektualinę kančią.

Galima prisiminti ir tai, kad Olivos knyga (knygos dalis) pavadinta „Pasvarstymai apie homoseksualumą švento Tomo Akviniečio mokymo šviesoje“. Taigi autorius lyg ir nurodo, kad daugiausiai dėsto savo mintis, o Akviniečio mokymas jam tik (regis, gana blausiai) „šviečia“.

Dar kartą patikslinu: čia parašiau ne apie homoseksualumo prigimtį per se, bet tik apie Akviniečio teksto interpretaciją, norėdama parodyti, kaip meilė (kokiam nors mokymui) gali aptemdyti interpretatoriaus žvilgsnį.

P.S. Kitaip nei teigiama Aleksandravičiaus straipsnio pradžioje, žodžiai „[homoseksualūs asmenys] patys nesirenka savo homoseksualumo“ lietuviškame katekizmo vertime nėra praleisti – jų nėra nei oficialioje lotyniškoje, nei oficialioje prancūziškoje Katalikų Bažnyčios katekizmo versijoje, publikuotose Vatikano puslapyje.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt