Universitetuose tebevykstant ar baigiantis egzaminams ir pamažu prasidedant vasaros atostogoms, daugelis laikraščių skelbia straipsnius apie švietimą ir mokslą bei praėjusius ar dar būsimus mokslo metus. Štai Čikagos universiteto žurnale dėmesį atkreipė vienas toks straipsnis, pavadintas „apie moralę ir rinką“.
Jį parašė publicistas, docentas Johnas Paulas Rollertas, straipsnio paantraštė – „mintys apie etikos paskaitas Čikagos universiteto verslo fakultete po finansų krizės“.
Anot jo, dažnai žodžiai „verslo etika“ studentams sukelia šypsį – nebūtinai piktybišką, bet tokį, kurio sulauki pasakęs gerą juokelį. Argi „veraslo etika“ – ne oksimoronas, objekto apibūdinimas logiškai prieštaraujančiais požymiais?
Išties Johnas Paulas Rollertas savo paskaitas sukonstruoja aplink vieną įsimintiną frazę, kurią pirmiausia išgirdo iš amerikiečių moderniųjų konservatorių tėvo, žurnalo „National Review“ steigėjo Williamo F. Buckley, lūpų.
O tas jį pasiskolino iš 1904 m. turtingų Austrijos žydų šeimoje gimusio ir 1978 m. mirusio Amerikos pilietybę priėmusio austro žurnalisto Wilhelmo Siegmundo Schlammo, kuris jaunystėje buvo komunistu ir 1920 m. Kremliuje susitiko su Leninu, paskui metė leninizmą ir tapo socialistu, o dar vėliau iš socializmo perėjo į kapitalizmą ginančius konservatorius.
Tada Schlammas ir sugalvojo tokį aforizmą: „Bėda su socializmu yra pats socializmas, o bėda su kapitalizmu yra kapitalistai“.
Vadinasi, – nuo savęs pridursime, – kapitalizmas pats savaime yra gera idėja, blogu dalyku jį paverčia tik kapitalistai.
O Johnas Paulas Rollertas šio aforizmo prasmę aiškina kiek kitaip: pasak jo, yra du standartai kapitalizmui įvertinti.
Pirmasis liečia moralinę pusę. Ar kapitalizmą apskritai kuria padorūs interesai? Kokį žmonių elgesį jis skatina? Kaip jis formuoja visuomenę už komercijos ribų?
Antrasis standartas apima kapitalizmo ideologinį integralumą. Atsižvelgiant į laisvosios rinkos ūkio šalininkų dalijamus gerovės pažadus, kaip gerai kapitalizmas suveikia praktiškai, kuomet jis pagaliau paverčiamas tikrove?
Savo studentams aiškinu, – tęsia J. P. Rollertas, – kad bet kokia sėkminga ekonominė sistema turi patenkinti abu standartus. Nesvarbu, kokie taurūs jos moraliniai ketinimai, jeigu ekonominė sistema nieko gero neduoda praktikoje, tai niekas jos nepriims.
Bet jeigu, priešingai, ji suveikia labai gerai, sukurdama daug materialinės naudos, tačiau jos dalyvius ji paverčia monstrais, tai daugumą žmonių ji taip pat nesužavės.
Williamas F. Buckley suprato, kiek kapitalizmas gali padrąsinti ir net paskatinti blogą elgesį – iš čia ir tas pasakymas, kad „bėda su kapitalizmu yra kapitalistai“.
Tačiau Buckley negyveno pakankamai ilgai, jog savo akimis patirtų, kaip stipriai kapitalistinės sistemos integralumą sudrebino 2008 metų finansų krizė.
Tų metų spalį, vos šešias savaites po bendrovės „Lehman Brothers“ bankroto, JAV Federalinio rezervo banko pirmininkas Alanas Greenspanas Kongreso komitetui pareiškė, jog laisvosios rinkos ideologijoje buvo „trūkumas“, dėl ko ja vadovaudamasis jis ir padarė klaidų.
Vėliau A. Greenspanas savo pareiškimą kiek sušvelnino, patikslindamas, jog trūkumas ribojosi tik tam tikrais itin rizikingų paskolų instrumentais, kuriuos milijardierius Warren Buffetas dar vėliau pavadino „finansiniais masinio naikinimo ginklais“.
Bet jeigu net A. Greenspanas nebegalėjo kapitalistinės sistemos apgimti besąlygiškai, tai ką jau kalbėti apie kitus žmones, ligi šiol tikėjusius esminiu šios sistemos sveikumu?
Čia dėstytojas Johnas Paulas Rollertas siūlo vėl iš naujo apmąstyti Adamo Smitho garsųjį 1776 m. aforizmą apie ironišką „nematomos rankos“ išmintingumą, išrykinantį sąsają tarp prekeivio veiklos ir bendruomenės gerovės.
Savo pastangomis pirklys „siekia tik savo paties naudos, tačiau čia, kaip ir daugelyje kitų atvejų, jis, tarsi nematomos rankos vedamas, prisideda prie tikslo, kurio pats visai neturėjo omeny“.
Taigi, išjudindamas rinkos jėgas, kurios ūkį padaro prodyuktyvesnį ir našesnį, verslininkas kuria bendrąjį gėrį.
Supažindindamas studentus su šia citata iš A. Smitho raštų ir jos komentaru, J. P. Rollertas iškelia jiems tris uždavinius.
„Pirma, kviečiu juos pasvarstyti, ar A. Smitho vizija pateisina bet kokį savos naudos siekimą. Pvz., plėšikas, kuris pavogia mano automobilį, elgiasi nemažiau savanaudiškai negu pirklys, kuris, uždėjęs didelį antkainį, man jį parduoda.
Tačiau tarp jų yra skirtumas. Bet jis glūdi ne abiejų motyvacijoje, bet tame, kaip tai motyvacijai leidžiama pasireikšti. Juk skiriasi nedori, neleistini būdai savanaudiškam tikslui pasiekti nuo metodų, kurie leistini ir padorūs.
Antra, net ir komerciniai sandoriai, kurie priimami savanoriškai ir informuotai, – tai sąlygos, kuriomis, pasak Miltono Friedmano, „konkurencinis kapitalizmas“ klesti, – ne visi prisideda prie bendrojo gėrio. Apie tai irgi reikia pagalvoti.
O jei prisideda, tai kaip tai apskaičiuoti? Ir ar čia ribotis tik materialinėmis pasekmėmis? Būtų keista manyti, jog visus gerų susitarimų padarinius galima matuoti tik pinigais.
Galop, – teigia J. P. Rollertas, – pagal A. Smithą savanaudiški interesai komercinėje sferoje turi tendenciją pasitarnauti bendrajam gėriui ne dėl tos sferos veikėjų ketinimų, bet nepaisant tų ketinimų.
Kitaip sakant, nors savanaudiškas gobšumas yra smerktina yda, šiek tiek gobšumo reikia, nes jis, tas ribotas gobšumas, skatina žmones dirbti tam, kad užsidirbtų ir taip savo poreikius patenkintų, tačiau dirbdami jie tenkina ne tik savo poreikius, bet sukuria prekes ar teikia paslaugas, kurių reikia kitiems, ir šitaip didėja visuomenės gerovė.
Tai ir yra pati provokatyviausia A. Smitho tezė, – rašo Čikagos universiteto žurnale „University of Chicago Magazine“ socialinių mokslų docentas J. P. Rollertas.
Apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.
