Nuomonės

2021.05.03 18:30

Darius Indrišionis. Teisė nesiskiepyti, pareiga numirti

Darius Indrišionis, istorikas, publicistas, LRT.lt2021.05.03 18:30

Skiepai ir vakcinos – siaubingas dalykas. Tai – nežmoniškas didžiųjų farmacijos pramonininkų sąmokslas. Kartu su injekcijomis į sveiko žmogaus organizmą sušvirkščiamas ne tik itin išmanusis čipas (kuris leis klausytis paskiepytojo pokalbių ar sekti jo buvimo vietą), bet ir kol kas (laikinai) nukenksmintos kitų ligų, kitų ateities pandemijų užuomazgos. Visa tai tam, kad laipsniškai būtų griaunama žmogaus sveikata ir vis didesni kapitalai kauptųsi farmacininkų sąskaitose...

Savaime suprantama, kad pirma pastraipa – parodija. Parodija kai kurių kraštutinių antivakserių, skiepų priešininkų, sąmokslo teorijų kūrėjų. Bet parodija ir liktų parodija – pajuokavome, pasišaipėme, ir viskas. O problema – nevienareikšmiškas visuomenės požiūris į COVID-19 vakcinas – lieka. Ir šią problemą būtina spręsti, nes kapsi. Kapt, kapt – prikapsėjo naujas velionis, seselės, ne žirgą balnokit ir kardą paduokit, o atjunkit plaučių ventiliatorių ir kapt, kapt – į kapus.

Taigi, problema – dvejonės dėl skiepų. Iš kur jos atsirado? Ar šią problemą sukūrė visokie žalingi idiotai, kurie savo socialinių tinklų paskyrose platino absurdiškas sąmokslo teorijas apie didįjį farmacininkų sąmokslą ir mikroschemas, implantuojamas skiepijant? Nemanau, kad tik jie galėjo sukurti tokį masyvų nepasitikėjimą skiepais – vien dėl menko savo žinomumo ir pasiekiamumo.

Kitas galimas kaltininkas – žiniasklaida. Ar pastebėjote, kad naujienos, straipsniai, susiję su pandemijos tema, – vieni populiariausių? Žiniasklaidos logika remiantis – vieni pelningiausių. Taigi, grojama šia jautria styga – pavyzdžiui, pasirodo tekstas apie po skiepo mirusį senjorą su prierašu, kad „su skiepu mirtis nesusijusi“.

Ar jūs, gerbiami žurnalistai, suprantate, kokią įtaką šitokia žinutė gali padaryti dešimtims tūkstančių jus skaitančių senjorų, kurie ir taip nebuvo įsitikinę, ar nori skiepytis? Ar tikrai perskaitę lengva ranka brūkšteltą paaiškinimą – „su skiepu mirtis nesusijusi“ – jie lengviau atsidūsta? Manau, kad ne. Taip brandinama panika.

Būtinoji tokio pokalbio programa – pasakojimas apie antros eilės pusbrolio bendradarbę, kuriai po „AstraZenecos“ buvo taip blogai, taip blogai, kad vos nemirė.

Tačiau neteisinga būtų dėl visko kaltinti tik neatsakingą žiniasklaidą. Manau, labiausiai dėl susidariusios situacijos kalti esame mes patys. Gal ne visi – bet didžioji dalis. Nes patys skleidėme, skleidžiame ir tikriausiai skleisime paniką bei abejones dėl skiepų. Kaipgi tai nutinka? Paprastai.

Atsikeli iš ryto, nusiprausi, nukeliauji į parduotuvę. Ten sutinki bičiulį ar bičiulę su mama ar tėvu (nesvarbu, svarbu, kad vyresnio amžiaus). Trumpai šnekteli ir, žinoma, pastarųjų mėnesių dažniausias klausimas: „na, kaip skiepai?“ Ir tada prasideda – apie baimes, nuogąstavimus, svarstymus, jog „geriau tiesiog šituo brudu persirgt“. Būtinoji tokio pokalbio programa – pasakojimas apie antros eilės pusbrolio bendradarbę, kuriai po „AstraZenecos“ buvo taip blogai, taip blogai, kad vos nemirė.

Tada nukeliauji į kitą parduotuvę, o paskui – į darbovietę. Ten irgi pokalbiai pokalbiukai. Net pačiose netikėčiausiose vietose gali užsimegzti pokalbis apie skiepus. Pavyzdžiui, ėjau skiepytis (!) nuo erkinio encefalito – ir ką jūs manote, su sesele šnektelėjome apie skiepus, papasakojo, kaip visą jų laboratoriją praastrino ir kaip visiems buvo blogai. Atsimenu, šią istoriją vakare telefonu papasakojau mamai – nenustebčiau, jei ir ties ja šita gandų ir baimių grandinė nenutrūko.

Atrodytų, nieko baisaus – paprastas padorių žmonių bendravimas. Juk nedraudžiama abejoti, ar ne? Juk neinama gatve su būgnais, fakelais ir plakatais „Mirtis skiepams“? Taip. Bet tai ir yra didžiausias paradoksas, manau, tie kraštutiniai antivakseriai, sąmokslų teorijų skleidėjai tam tikra prasme yra naudingi bendrai skiepijimosi programos sėkmei. Nes normalioji visuomenės dalis – o ji visada didžiausia – mato, kokias nesąmones platina antivakseriai. O kaip atsiranda didžiausios abejonės? Ogi iš paprastų, padorių, inteligentiškų žmonių šnekų apie skiepus.

Kiekvieno aplinkoje yra žmogus, kurį galima pavadinti „skiepų racionalizatoriumi“. Toks žmogus pokalbio pradžioje visada pabrėžia šiaip jau esantis už skiepus, tačiau... Aha! Ir čia svarbiausia dalis – jis yra už skiepus, tačiau nepasitiki COVID-19 vakcinomis, nes šios buvo sukurtos skubotai. „Pažiūrėk, – svarsto toks pašnekovas, – normalius skiepus nuo visokių kitokių ligų kūrė dešimtmečiais, o čia per kelis mėnesius...“ Skiepų racionalizatoriai paprastai gerbia kitų nusiteikimą skiepytis, tačiau būtinai pamini, kad „pats tai gal palauksiu, kol pasimatys visi šalutiniai poveikiai“. Šiandien lauksi, lauksi ir rytoj. Poryt susirgsi, po savaitės ventiliuos, po dviejų – nebelauksi.

Kiekvienas turime teisę nesiskiepyti. Ir teisę viešai kalbėti apie savo nesiskiepijimą. Taip pat galima prisiminti ir kitas įstabias žmogiškas teises – nesimokyti, nedirbti, neturėti namų, nesivalyti dantų, gerti spirituotą vyną, nieko nesiekti ir nepasiekti. Ir, žinoma, visiems bendražmogišką pareigą – numirti. Tik šią pareigą atlikti galima įvairiai – visų pirma, galima vėliau.

Numirti vėliau – tai jau teisė, kurią dovanoja skiepai. Skubotai padaryti, gal ne visada kokybiški, gal su šalutiniais poveikiais – galbūt. Tačiau skiepai. Skiepai, vienaip ar kitaip apsaugantys nuo mirtinai pavojingos ligos. Ir apsaugantys nuo teisės tapti žmogžudžiu – savo neatsakingu elgesiu užkrėtus kitus, kurie galbūt vyresni, ligotesni ar tiesiog gimė be marškinėlių.

Kiekvienas turime teisę nesiskiepyti. Ir teisę viešai kalbėti apie savo nesiskiepijimą. Taip pat galima prisiminti ir kitas įstabias žmogiškas teises – nesimokyti, nedirbti, neturėti namų, nesivalyti dantų, gerti spirituotą vyną, nieko nesiekti ir nepasiekti. Ir, žinoma, visiems bendražmogišką pareigą – numirti.

Baigdamas šį tekstą, pateiksiu vaizdžią iliustraciją iš savo darbo Bendrajame pagalbos centre (taip, 112). Pastaraisiais mėnesiais asmeniškai teko sulaukti ne vieno skambučio, kai žmogus, jaučiantis vienokį ar kitokį šalutinį skiepo poveikį, nori pasikonsultuoti su medikais. Kiek pastebėjau, dažniausiai – dėl pakilusios temperatūros. Kartais net labai nedaug. Atsimenu merginą, kuri, atrodo, jau panikavo, kai kitą dieną po skiepo temperatūra siekė 37,2. Ir tai šiek tiek juokinga, nes eilinė sloga ar absurdiškas peršalimas, per daug atsukus automobilio oro kondicionierių, gali sukelti daug rimtesnių sveikatos sutrikimų ir dėl to niekas ilgiausiai nesikreipia į gydytojus, tiesiog geria liepžiedžių arbatą ir ramiai sau pasveiksta.

Ir gausybę kartų pastaruosius metus teko trumpai – prieš sujungiant su medikais – bendrauti su sergančiais kovidu. Tada juokai būdavo menki – savaitėmis besilaikanti aukšta temperatūra, gąsdinantys pulsoksimetro rodmenys, plaučius plėšantis kosulys ir beprotiškas silpnumas. Ir baimė. Baimė per anksti atlikti savo pareigą numirti.

Taigi, būkime protingi ir nepasinaudokime teise nesiskiepyti. O pareigą numirti atlikime kiek įmanoma vėliau.

Mažiau kalbų, daugiau skiepų – toks turi būti šio šalto ir neramaus pavasario lozungas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt