Birželis – vasaros pradžia. Dienos vis ilgyn, vis daugiau šviesos. O šiemet vasarą į Lietuvą atlydi karščiai. Tik, sako sinoptikai, jie nebus nuolatiniai, kaitaliosis su vėsesnėmis lietingomis savaitėmis. Iš tokio orų mišinio turėsime mums įprastą lietuvišką vasarą.
Politinė vasara atėjo su tokiu pat karščiu, kaip meteorologinė vasara. Kol kas gaida tokia, kad bus karšta kaip Sacharoje. Daug kam gali tekti nusimesti respektabilus kostiumus ir rodyti, ką slepia po jais. Bet čia Lietuva, klimatas permainingas. Prišauks nematomi žyniai savo slaptais ritualais palankius vėjus, atneš šie debesis, ir jų šešėlyje lengviau atsikvėps tie, kuriuos dabar velka specialiosios tarnybos į ryškią, prakaitą varančią dienos šviesą.
Patirtis sako, kad dažniausiai taip būna, tačiau dar likę žmonių Lietuvoje, kurie tiki himno žodžiais: „Tegul saulė Lietuvoj/ Tamsumas prašalina,/ Ir šviesa, ir tiesa, /Mūs žingsnius telydi“.
Valstybė klestės tik tuo atveju, jei laimės šie žmonės, o ne tie, kurių lūpos dėstosi pagal Vinco Kudirkos žodžius, o širdys kviečiasi ūkanas į Lietuvą, kad jų kreivų, savanaudiškų žingsnių nematytų pašalinė akis. Kurie pasirodys tvirtesni, tie ir nugalės. Turėsime šviesią Lietuvą ar skendėsime tamsoje, kur kiekvienas kovos dėl paskutinio kotleto sau.
Pasaulyje yra ir vienokių, ir kitokių valstybių. Tik patartina prisiminti, kad prieblandoje kotletus susirenka tik keletas laimingųjų. Jiems atitenka geriausios sėdimos vietos gyvenimo koncerte, jiems karietos ir kandeliabrai, o likusieji gali pažiūrėti į jų nuotraukas spingsulių šviesoje.
Yra skirtumas tarp prieblandos valstybių Afrikoje ir šviesios Skandinavijos, tarp europietiškos demokratijos ir rusiško papirkinėjimo. Akivaizdu, kur veda vienas kelias, o kur – kitas. Mums rinktis.
Noras likti nuošalyje irgi pasirinkimas. Tada už jus nuspręs kiti, ir nedejuokite, kad yra blogai, nes nepanaudoti savo turimų teisių – pavyzdžiui, balsuoti – reiškia užleisti vietą kitam, kuris nebūtinai parinks tai, kas jums į naudą.
Vieša paslaptis, kad Lietuvoje turime iškerojusį didesnėmis ar mažesnėmis dovanėlėmis supintą ryšių tinklą, kuris veikia paraleliniame pasaulyje. Įstatymai, prievolės, teisės – sau, o ryšių nulemtos privilegijos – sau. Bet kiekviena privilegija gaunama kažkieno sąskaita.
Tokiu šūkiu reikėtų paženklinti visas Lietuvos sankryžas, kad žmonės pagaliau suvoktų, jog jie yra galutiniai mokėtojai. Kiekvienas verslininko euras, kurį jis neša kyšiui, pateks į jo parduodamo produkto savikainą. Jei už taksi licenciją reikės kyšio – jums brangiau kainuos važiavimas, jei tik per kyšį gaunamas leidimas statybai – butas jums bus brangesnis, jei lauko kavinei leidimo nedavė be pakišos – gersite ten kavą ar alų su kyšio antkainiu.
Didysis sunkumas įveikti korupciją yra paradoksali situacija, kad žmonės nesijaučia nuo to asmeniškai nukenčiantys, todėl žiūri į atskleistus atvejus iš šalies, kaip į spektaklį. Mielieji, juk tai tiesiogiai liečia jūsų materialią gerovę. 106 000 eurų Raimondui Kurlianskiui ne aitvaras sunešė, o jūs, prekių ir paslaugų pirkėjai. Tokių išlaidų mažinimas tiesiogiai mažins jūsų išlaidas.
Dabar matome dar vieną bandymą prašalinti tamsumas mūsų valstybėje. Prezidentė daug kartų yra kalbėjusi apie būtinybę išdraskyti oligarchinį voratinklį Lietuvoje. Jos nuolat klausinėdavo, kas gi tie oligarchai, – tarsi niekas nežinotų. Politinės valios padrąsinti pareigūnai ėmėsi aktyvių veiksmų. Turime pirmuosius vardus. Kad voratinklis suplyštų, dar reikia visuomenės valios. Kiekvienas galime rinktis asmeninėse situacijose, o visi drauge savo valią išsakysime per rinkimus.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
