Nuomonės

2021.04.08 16:44

Norbertas Černiauskas. Karantinas ir vaizduotė

Norbertas Černiauskas, istorikas2021.04.08 16:44

Pandemija yra nelaimė. O karantinas ne tik būtina priemonė pastarajai pažaboti, bet ir laukimas, rutina ar net nuobodulys. Todėl natūralu, kad šis laikas turėtų sužadinti ne tik liūdesį, bet ir smalsumą, pažinimo troškulį. Ypač tiems, kurie nuolatos skundėsi uždarytais miestais ar savivaldybėmis. Spėtume, kad po judėjimo suvaržymų, visi yra tapę savo gyvenamųjų vietovių pažinimo ekspertais, neoficialiais gidais.


Atrasti, pažinti, sužadinti smalsumą – tokie pozityvūs užmojai galėjo aplankyti daugelį pandemijos sukaustytų gyventojų. Tačiau, ar minėtoji smalsumo revoliucija įvyko, – neaišku. Kas buvo linkęs atrasti ir pamatyti – tas ir atrado, o kas ne – tas ir liko ne tik su ankstesnėmis pasaulio pažinimo schemomis, bet ir su išaugusiu pykčiu.

Pikta ne todėl, kad aplinkui jau viskas yra išvaikščiota ir iščiupinėta, o todėl, kad ankstesnysis laisvalaikio maršrutas, besidriekęs per didžiuosius prekybos centrus, per Vilnius-Kaunas-Klaipėda magistralę, Basanavičiaus gatvę Palangoje ar Trakų kibinus, jau kelis mėnesius yra suvaržytas. Šaržuojant galima sakyti, kad su šio maršruto užvėrimu ne vienam užsidarė ir visas pasaulis.

Idėjų ir vaizduotės trūkumą gali atskleisti net ir automobilių ir žmonių spūstis populiariose Vilniaus erdvėse. 400 kvadratinių kilometrų dydžio mieste nesukant galvos galima atrasi 100 įspūdingų vietų – miškų, skardžių, upelių, istorinių – urbanistinių akcentų, tačiau daugelis su vienkartiniais kavos puodeliais vis tiek trinasi prie tos pačios apžvalgos aikštelės ir aptarinėja vieną, horizonte matomą, namą.

Akivaizdu, kad žmonės pavargo ne tik dėl kasdieninių nepatogumų ar ekonominių nepriteklių, bet ir dėl išsekusios vaizduotės. Jos trūkumas išryškėjo kaip niekada. Ir jokia valdžia ar karantinas čia nėra kalti.

Elementarus pažinimas ir atradimai susipina iš gamtinio peizažo, istorinių detalių, žmonių pasakojimų, meninių siužetų, atskirų aplankytų objektų mozaikos, nuotaikų, įspūdžių, prisiminimų ar svajonių. Tai į visumą gali sujungti tik laki kultūrinė vaizduotė.

Istorikas Aurimas Švedas savo knygoje „Istoriko teritorija“ rašo, kad istorinę, o tikriausiai ir bet kokią kitą, vaizduotę, reikia vertinti kaip žmogaus valingą gebėjimą kurti ir atkurti praeities pasaulius ir suteikti jiems prasmę čia ir dabar.

O neįtikėtinus prasmių pasaulius gali sužadinti net ir viena perskaityta knyga. Pavyzdžiui, Tadeuszo Konwickio romanas „Meilės įvykių kronika“ apie prieškarinį Vilnių atveria stulbinančias erdves, net ir pandemijos sukaustytame mieste. Tik skaityk, vaikščiok ir atrask. Ir tai tik vienas pavyzdys.

Tęsiantis pandemijai reikėtų sumuoti ne tik vietines keliones, kurios neįvyko, bet ir už kampo esančias vietas, kurias kiekvienas atradome. Jei neįvykusių kelionių yra daugiau nei kad ir mažų, tačiau vertingų lokalių atradimų – laikas ieškoti vitaminų savo vaizduotei. Jie kaip ir vakcina – labai padeda sveikatai.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Populiariausi