Nuomonės

2021.04.08 10:27

Indrė Makaraitytė. Dabar patylėk, nes tu erzini tūžmingą minią

Indrė Makaraitytė, apžvalgininkė, LRT.lt2021.04.08 10:27

„Žinai, kas čia? Nori, pasakysiu? Pati prisiprašei. Tai vadinama b... čiulpimu, o ne mylėjimusi. Oralinis seksas yra kekšių darbas“, – rėžia mokinio tėvas mokytojai.

Vienoje Rumunijos mokykloje moksleivių tėvai surengia mokytojai žodinę egzekuciją. Tikrą tėvų įniršį sukėlė netyčia į viešumą nutekintas mokytojos intymaus gyvenimo vaizdo įrašas, kuris greit paplito tarp prestižinės privačios mokyklos mokinių. Ir tėvų, žinoma.

Labai dorybingos ir todėl manančios, kad turi teisę moralizuoti, motinos. Autoritetingi, prestižinius darbus dirbantys tėvai. Tam, kad įvyktų egzekucija, joje veikia visi reikalingi kadrai. Net ir tie keli teisingieji, sveriantys argumentus, lyg ir ginantys puolamąjį, kaip paprastai būna, kalba protingai, bet nesuprantamai ir tyliai.

„Mes sprendžiame už savo vaikus, nes norime jiems gero. Kam rūpi, ko jie nori?“ – šaukia tėvai baisėdamiesi vaizdo įrašu, kurį viena garsiausiai moralizuojančių motinų išsisaugojo anksčiau, nei jis buvo išimtas iš suaugusiųjų pornografinio portalo. O savo dukrų morale ir ateitimi itin susirūpinę vyrai veržiasi arčiau planšetės, kad tik žiūrėdami nepraleistų detalių.

O politikai – kaip ta rumunų privačios mokyklos direktorė. Nors jų rankose visos galimybės suteikti diskriminuojamiems, ujamiems ir žeminamiems šios valstybės piliečiams teisinį instrumentą, bet juk taip vilioja įtikti garsiai rėkiančiai miniai ir jos neapykantą nukreipti nuo savęs.

Mokytojos adresu skrieja „kekšė“, „akiplėša“ ir kitokie epitetai.

Tas žmogus, kuris turėtų neleisti šitokio klaikaus pasityčiojimo iš mokytojos, – mokyklos direktorė – tik trypčioja aplink. Diskusija seniai peržengusi ribas, o linčiuojama mokytoja – viena geriausių istorikių, bet juk mokykla – prestižinė, o tėvai moka už mokslą.

„Kodėl mano dukra turi sužinoti šias šlykštynes iš mokytojos, kuri turi mokyti ją didingos tautos istorijos“, – pareiškia vyriškis, pirma aiškinęs, kad oralinis seksas – kekšių darbas. Jam pritaria ir kažkurio vaiko motina: „Mūsų vaikų ateitis pavojuje. Čia prestižinė mokykla, o ne koks čigonų taboras ar mėšlinų valstiečių lūšnynas.“ Ir taip žingsnis po žingsnio mokytojos privataus intymaus gyvenimo detalių aptarimas išvirsta į visai kitokių priekaištų lietų.

„Mes nenorime, kad mokytumėte mūsų vaikus apie Holokaustą“, – staiga pasako vienas tėvas.

„Teisingai!” – pritaria garsūs balsai. „Pornomokytoja moko apie Holokaustą ir skleidžia melą, kad (rumunai) žudė žydelius ir juočkius“, „Kaip drįstate mokyti mūsų vaikus šlykščios žydiškos propagandos?“, „Gal jūs žydė?“ – skrieja mokytojos link.

„Nemokau vaikų konspiracijos teorijų“, – atsako į priekaištus mokytoja. Per Holokausto atminimo dieną ji pasakojo apie rumunų kariuomenės vykdytas skerdynes Rytų fronte.

Ir gauna atgal: „Vadinasi, mokytojams dabar irgi moka Sorosas ir Billas Gatesas. Netrukus po komuniagų ir čigonų skaitysite paskaitą apie pedikus?“ „Ir jūs buvote prieš vienos lyties santuokų draudimą! Rašėte feisbuke”, – kerta lyg gyvatė dar vienas iš pasalų.

Tai kino filmo, ką tik rodyto „Kino pavasaryje“, scena. Filmuota per pirmąją pandemijos bangą, tvyro įtampa.

Nesvarbu, kad tame klasės tėvų susirinkime toli gražu ne visi tėvai galvojo vienodai, tačiau laimėjo tie, kurie garsiausiai reiškėsi, atsivedė į susirinkimą dar ir giminaičių, kitaip tariant, tinkamai pasiruošė. O reikšdami egzaltuotą nepasitenkinimą sistemingai kėlė įtampą ir baimę, kas bus, jei ta įtampa sprogs.

Jau kuris laikas, tik visai kitu masteliu, tai vyksta ir Lietuvoje. Keletą kartų per mėnesį organizuojami mitingai ir akcijos, kuriuose – tie patys žmonės, tie patys plakatai, tie patys gąsdinimai ir grasinimai. Pretekstas protesto akcijoms gali būti vis kitas: vieną kartą akcija prieš karantino ribojimus, kitą – prieš Genocido centro vadovo atstatydinimą, trečią – prieš LGBT ir už tradicines šeimas, o ketvirtą – prieš skiepus. Vieną kartą rankose plakatas apie valdžios prievartą, kitą – apie tautos didvyrius, o šalia visada vyrukas arba mergina su juodai raudonu, kuris skelbia reikalavimą stabdyti valdžios prostituciją.

Tie patys požeminėje perėjoje uždažo menininkų sukurtą vaivorykštę. Pasirenka trispalvę, kad nekiltų jokių abejonių, kad grėsmingai nusiteikę vyrukai veikia tautos vardu. „Didingos tautos istorijos neterš visokie ten pedikai“, – skelbia jie kiekvienam asmeninėmis žinutėmis socialiniuose tinkluose.

Keletą kartų per mėnesį organizuojami mitingai ir akcijos, kuriuose – tie patys žmonės, tie patys plakatai, tie patys gąsdinimai ir grasinimai. Pretekstas protesto akcijoms gali būti vis kitas: vieną kartą akcija prieš karantino ribojimus, kitą – prieš Genocido centro vadovo atstatydinimą, trečią – prieš LGBT ir už tradicines šeimas, o ketvirtą – prieš skiepus.

„Nusižudyk“, „užsi...“, o jei pats to nepadarysi, „užmėtysiu akmenim“.

Kai tai nebelabai ir ne visus veikia, Lietuvių nacionalistų partija – Tautine apsauga „Geležinis vilkas“ pasivadinusi grupuotė – šeimos išlikimo simboliu pasirenka nacių propagandos ženklą, vieną tų, kuriuos naciams sukūrė su jais ryšio neneigęs norvegų menininkas. Įkomponavę jį lietuviškos trispalvės fone, aktyvistai kovoja už šeimą bei jos išlikimą ir net neketina sustoti.

„Kova už savo įsitikinimus, Šeimą, Tautą ir Valstybę iš tiesų nebaigta, ji tik prasideda. Vis daugiau žmonių <...> neleis viso to sunaikinti saujelei parsidavusių ir neaiškių globalistinių/neomarksistinių fondų remiamų asmenų. Tauta bunda ir kova tikrai bus“, – rašo nacių propagandą pasibalnojusi grupuotė. O kadangi nacių propagandinis ženklas trispalvės fone niekam iš institucijų didesnės reakcijos nesukėlė, tai žygiuos aukštai iškelta nacių šeimynėlė ir tradicinių šeimų marše, kuris mėtėsi, koks galėtų būti pagrindinis maršo tikslas, ir pagaliau išsirinko grėsmingiausiai skambantį – pirmalaikiai rinkimai.

Tai bent įkaitusi atmosfera Lietuvoje, iš mažų mitingėlių po dešimt dvidešimt žmonių suplauks žmonės ir tuoj patvins tradicinių šeimų gynėjų upė.

Seimo pavasario sesijoje jau nebus svarstoma Stambulo konvencija, nes ji kelia per daug įtampos, visuomenė susipriešinusi. Šios aukos neužtenka, keliamas klausimas ir dėl seniai koalicijoje aptartos partnerystės – ar ne per anksti ir ši tema? Gal nukelkim, visuomenė tokia įsierzinusi, karantino suvaržymai, nežinia dėl ateities, o čia kažkokios žmogaus teisės, juk ne pirmaeilis dalykas. Tai sako jau ne tik minia, bet ir apžvalgininkai. Nida Vasiliauskaitė teigia, kad siūlymas priimti įstatymo pataisas, kuriomis tie tradicinių vertybių gynėjai, na, ir ne tik jie, būtų baudžiami realia bauda už neapykantos kalbą, galėjęs pavirsti į realius fizinius neapykantos išpuolius. Mat, pasirodo, didžiąją dalį visuomenės tiesiog erzina LGBT aktyvistai, jų demonstravimasis, jie nenori būti jų mokomi.

Už pasekmes, gerbiamieji, kai jau taip erzinatės, nepykit. Patys kalti.

„Sudėtinga surasti, kodėl ne iš eilės tai daroma, o vienu metu metama į sieną ir žiūrima, kas prilips“, – mano politologas Gintas Karalius, šitaip sumenkinęs žmogaus teisių klausimą iki to kažko, kas prilimpa prie sienos.

O politikai – kaip ta rumunų privačios mokyklos direktorė. Nors jų rankose visos galimybės suteikti diskriminuojamiems, ujamiems ir žeminamiems šios valstybės piliečiams teisinį instrumentą, bet juk taip vilioja įtikti garsiai rėkiančiai miniai ir jos neapykantą nukreipti nuo savęs. Dar ne laikas, palaukim geresnio, nes juk šitokia įkaitusi visuomenė. Mitingas po mitingo.

Populiariausi