Nuomonės

2021.04.07 12:27

Edwardas Lucasas. Kinijos bauginimus patiriantis verslas bus priverstas rinktis

Edwardas Lucasas, Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas, BNS2021.04.07 12:27

Stalino Sovietų Sąjunga namuose kalbėjo apie komunizmą, bet svetur praktikavo kapitalizmą. Ji pardavinėjo pagrobtus meno kūrinius, medieną ir grūdus Vakarų šalims, dažniausiai žiūrėdavusioms pro pirštus į faktą, kad ši pelninga prekyba dvokia nusikaltimais ir melu, taip pat yra permerkta krauju ir ašaromis.

Kinijos komunistų partija irgi laikosi leninizmo kaip veiksmingos politinės organizacijos doktrinos, bet atsikratė neįgyvendinamų marksistinės ekonomikos idėjų. Vietoje to ji praktikuoja kapitalizmą – tiek namuose, tiek užsienyje.

Beje, kaip ir praeito amžiaus 4-ajame dešimtmetyje – su užsieniečių pagalba. Penktadalis pasaulio medvilnės atkeliauja iš vakarų regiono, kurį Kinija vadina Sindziangu – „Naujuoju pasieniu“. Tai yra okupuota uigūrų ir kitų musulmoniškų ir tiurkiškų mažumų tėvynė. Šie žmonės yra įstrigę genocidu užsiimančioje priverstinio darbo ir protų kontrolės sistemoje, kuri galėtų padaryti įspūdį net ir sovietinio Gulago architektams.

Vienas iš padarinių – kad žinomiausiems pasaulyje aprangos prekiniams ženklams, tokiems kaip „Adidas“, „Burberry“, H&M ir „Nike“, iškilusi dilema. Ar bendrovės turėtų imtis raminti vis labiau jas kritikuojančią Vakarų visuomenę, apvalydamos savo tiekimo grandines, kad nebetektų naudoti nė sruogelės medvilnės, suteptos šios santvarkos? Ar verčiau stengtis išlaikyti prieigą prie didžiausios pasaulyje rinkos, nuolaidžiaujant Kinijos komunistų partijai?

Daugumai skaitytojų šiuo atveju bus sunku apskritai įžvelgti kokią nors dilemą. Šiomis dienomis tik nedaugelis mena, kad atrodė teisinga aprūpinti Stalino Sovietų Sąjungą tvirta valiuta mainais į eksporto prekes, pagamintas žmonių – dvasininkų, pasiturinčių ūkininkų ir tautinių mažumų atstovų – mirtinai išsekinamų vergišku darbu lageriuose. Kodėl taip sunku nusigręžti nuo produktų, siūlomų šiuolaikinio stalinizmo – rasistinio, technodistopinio, imperialistinio režimo, dabar valdančio Kiniją?

Vienas atsakymas – kad piktintis kitų žmonių ankstesniais nusižengimais daug lengviau negu dabar priimti asmeninius moralinius sprendimus. Verslo prioritetai iš tikrųjų keičiasi, kiek tai susiję su pastangomis atsisakyti iškastinio kuro, saugoti atogrąžų miškus arba padidinti įvairovę darbovietėse. Tačiau dabar pat atsisakyti visos Kinijos rinkos? – Tai sužlugdytų bendrovę arba vadovo karjerą.

Kinijos komunistų partijos vadovybė tai žino. Ji negailestingai spaudžia Vakarų įmones, drįstančias reaguoti į savo vartotojų spaudimą dėl kruvinosios medvilnės. Daugiau kaip 500 H&M parduotuvių Kinijoje tapo nebematomos navigacijos ir mokėjimo programėlėms. Kinų garsenybės atsisakė reklamuoti šios švedų valdomos įmonės produktus. Nekilnojamojo turto savininkai atšaukė nuomos sutartis. Honkongo verslas sužinojo, kad tyliai laikytis neutralumo nepakanka – Kinijos valdžia pageidauja viešų, nuolankių ištikimybės demonstracijų.

Viso to betarpiška pamoka – kad Vakarų verslas nebegali slapstytis už nuvalkiotų pareiškimų, pavyzdžiu, kad „mes į politiką nesikišame“. Jeigu užsiimi verslu su Kinija, politika kišasi į tavo reikalus.

Ši istoriją moko apie galią, bet taip pat apie moralę. Kinija – didelė, bet išvystytos pramonės demokratinės šalys – didesnės. Mes, vartotojai ir investuotojai, galim tuo naudotis. Jeigu boikotai Kinijoje skausmingi, boikotai visame kitame pasaulyje bus dar skausmingesni. Trumpai tariant, dėl moralaus elgesio gali nukentėti pelnas. Tačiau nemoralus elgesys padarys jam dar daugiau žalos.

Jeigu būtų žaidžiama pagal šias taisykles, tai atšipintų geriausią Kinijos komunistų partijos ginklą – bauginimą. Jis labiausiai pasiteisina prieš taikinius, kurių valia ir šiaip silpna. Jeigu grasinimų sulaukusios Vakarų verslo įmonės būtų pasiruošusios numoti ranka ir išsikraustyti – ir jeigu būtų žinoma, kad jos pasiruošusios to griebtis – tuomet jas bauginti taptų beprasmiška. Dar blogiau, tai duotų priešingų rezultatų negu laukiama. Kinijos komunistų partija irgi turi savo prekinį ženklą – ji atrodo nesustabdoma, kol niekas nesiima jos veiksmingai stabdyti.

Tokio ryžtingo elgesio Kinijos atžvilgiu jau seniai stinga. Kad ir kaip piktintumės, taip pat turėtume būti dėkingi Kinijos komunistų partijai, kad ji pabrėžia mums iškylančius vis akivaizdesnius pasirinkimus.

Populiariausi