Nuomonės

2021.03.30 13:23

Virginijus Savukynas. Kur veda „amžina pažanga“?

Virginijus Savukynas, apžvalgininkas2021.03.30 13:23

Vis dažniau ir dažniau Lietuvoje skamba žodis „pažanga“, vis dažniau žmonės skirstomi į „pažangius“ ir „atsilikėlius“. Aišku, tie pastarieji netiki mokslu, yra tamsūs neišmanėliai, vaikšto kone su kepurytėmis iš folijos. Ir priešingai, jei pasisakai už pažangą, tuomet esi progresyvus, šiuolaikiškas ir modernus.


Toks mąstymas formavosi Apšvietos epochoje ir galutinai įsigalėjo XIX amžiaus Europoje. Buvo galvojama, kad visos visuomenės turi pereiti tuos pačius raidos etapus, tik vienos yra priekyje, kitos beviltiškai velkasi tolumoje.

Aišku, priekyje buvo tuometinė Europa, visi kiti turėjo į ją lygiuotis. Kas yra technikos pažanga, niekas dėl to nesiginčija. Geležinis kirvis yra geriau nei akmeninis, o traktorius stipresnis už bet kokį arklį. Tačiau žymiai sudėtingiau matuoti pažangą kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Ar tikrai europietiška civilizacija yra pažangesnė už visas likusias?

XX amžiuje antropologai, tokie kaip Claude`as Levi -Straussas, pateikė aiškų atsakymą: tai yra tik pasipūtėliška europocentristinė klišė. Skirtingos visuomenės ir skirtingos kultūros nebūtinai turi pereiti tuos pačius raidos etapus, jų negalima matuoti pagal vieną kurpalių.

Be to, žmogus visą laiką mąstė logiškai. Nebuvo praeityje jokių ikiloginių ar maginių mąstymo raidos etapų. Tiesiog buvo kitoks mąstymas. Ir reikia tik pastangų, kad to mąstymo grožis būtų suvoktas. Tą ir pademonstravo Levi-Straussas, analizuodamas indėnų mitus.

Šis antropologų intelektualinis palikimas verčia klausti, ar tikrai visada pažanga yra gerai, ypač kai kalbame apie visuomenės ir kultūros keitimą. Ar visada pokyčiai yra gerai, o tai kas sena, blogai? Visuomenės visada keičiasi, tai rodo istorija. Mes visada siekiame geresnio ir teisingesnio gyvenimo. Tačiau ateitis yra nepramatoma, o problemos iškyla tada, kai įtikima tik viena teisinga idėja ir ją, prisidengus pažangos skraiste, bandoma įgyvendinti.

XX amžiuje turėjome du tokius pavyzdžius: tai nacizmą ir bolševizmą. Nors tai iš pirmo žvilgsnio ir skirtingos ideologijos, tačiau savo totalitarine prigimtimi jo yra vienodos. Abi turėjo teisingos visuomenės idėja. Tik bolševizmas rėmėsi visų lygybe, o fašizmas – biologiniu argumentu: vieni žmonės yra geresni už kitus, tad jei leisi dominuoti „blogiems“ žmonėms, žmonija išsigims.

Tokia logika lėmė, kad buvo išžudyti milijonai žydų, romų, žmonių su negalia. Bolševizmas, siekdamas sukurti lygią visuomenę, taip pat nužudė milijonus niekuo nekaltų žmonių. Ir abi ideologijos rėmėsi pažanga: juk jei žinai, kaip viskas turi būti, tuomet reikia pašalinti trūkumus, tegu ir brutaliai, bet ateitis bus šviesi. Deja, tai suteikė žmonėms tik kančias ir mirtį.

Ir šiame kontekste „pažanga“ neatrodo tokia patraukli, ypač kai dėl jos kovojama bet kokiomis priemonėmis. Aišku, šiandien Vakarų visuomenėse nėra fizinio susidorojimo, tačiau ką reiškia taip vadinamoji „atšaukimo kultūra“? Užtenka profesoriui ar šiaip žinomam žmogui pasakyti vieną sakinį, tegu ir netinkamą ar kvailą, ir suorganizuojama neapykantos banga, kuri jį ištrina iš viešojo gyvenimo, jis netenka darbo, pajamų.

Tokių pavyzdžių Jungtinėse Valstijose, Vokietijoje, Britanijoje ir kitose šalyse yra gausybė. Tad formuojasi „naujakalbė“, daugelis problemų nutylima, nenorint susilaukti nemalonumų. Tai nėra sveikos visuomenės požymis. Ir tikrai nesinori, kad tokios praktikos įsivyrautų Lietuvoje.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt