Nuomonės

2021.04.04 08:38

Genutė Kirkienė. Chodkevičiaus akcija gelbėjant Kremliaus įgulą (II)

Genutė Kirkienė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentė, LRT.lt2021.04.04 08:38

Zigmantas Vaza ieškojo išeities iš sudėtingos situacijos Maskvoje ir dėmesį kreipė į išgarsėjusį talentingą karvedį Joną Karolį Chodkevičių. Šis buvo priešiškai nusiteikęs prieš karą su Rusija. Jis aiškiai suvokė, kad kariuomenė nėra pakankamai pasirengusi, priešinosi „dimitriadai“, todėl tokiam sumanymui visiškai nepritarė. 

Zigmantas Vaza turėjo įdėti daug pastangų, kad įkalbėtų J. K. Chodkevičių kariauti su Maskva. Jam pavyko įtraukti etmoną į savo politiką, kad šis „gelbėtų žlungančius Maskvos reikalus“. Taigi, dar iki lenkų kariuomenei paimant Smolenską 1611 m., J. K. Chodkevičius buvo apsisprendęs dalyvauti Maskvos kampanijoje.

Giminaičiai kritikavo tokį J. K. Chodkevičiaus pažiūrų pokytį ir kaltino jį įsitraukus į neteisėtą karą, pradėtą be Seimo sutikimo. Tačiau LDK didysis etmonas į šią kritiką nekreipė dėmesio. Dar daugiau, jis greitai suagitavo savo giminaičius žygiuoti į karą. Taip jo įtakoje atsidūrė pats didžiausias Maskvos politikos kritikas, pusbrolis Jeronimas, kuris į karinę stovyklą atsiuntė karo šalininkus. Čia reiktų priminti įdomų epizodą, kaip Zigmantas Vaza įkalbėjo J. K. Chodkevičių vykti kariauti į Maskvą.

Pirmiausia karalius išsikvietė garsųjį karvedį į Smolenską. Paskutinis jų susitikimas įvyko LDK kanclerio Leono Sapiegos dvare Tolčine netoli Oršos. Ištaigingoje puotoje buvo pasirūpinta dideliu kiekiu vyno, kad visiems „liežuviai atsirištų“. Tam tikru momentu J. K. Chodkevičius, jau gerokai įkaušęs, netikėtai sau į galvą sudaužė vyno bokalą. Karaliui papriekaištavus, kad „mielas pone etmone, nedaužyk šios galvos, mes priklausome nuo jos jėgos“, J. K. Chodkevičius atsakė: „<...> ir mano galva, ir rankos sveikos, ir mano širdis yra, bet, Jūsų Karališkoji Malonybe, savo malonę nesusilpnink“. Taip karalius įtikino J. K. Chodkevičių, kad jis netikintis piktybiniais apie etmoną sklindančiais gandais, kad juo pasitiki ir kad jis reikalingas Tėvynės labui.

Taigi, po ilgų diskusijų su karaliumi LDK didysis etmonas buvo įpareigotas 1611 m. rudenį vykti į pagalbą Maskvos Kremliuje apsuptai Lenkijos ir Lietuvos įgulai.

Surinkęs apie 2 500 kareivių, žymusis karvedys išvyko į Maskvą ir jau spalio 12 d. stojo į kovą Maskvos prieigose su sukilusiais maskvėnais. Tačiau susidūręs su didžiuliu pasipriešinimu ir nesugebėjęs prasiveržti gilyn, jis atsitraukė Dniepro link. Tikėtina, kad tuo pat metu su J. K. Chodkevičiaus kariuomene pasitraukė ir vadovavęs Maskvos įgulai Lietuvos bajoras Aleksandras Korvinas Gosievskis. Jis vietoj savęs paliko Kremliaus įgulai vadovauti lenkų karinį veikėją Mikalojų Strusį.

Tai J. K. Chodkevičiaus gyvenime buvo vienintelis mūšis, kuris baigėsi Lietuvos kariuomenės pralaimėjimu.

1612 m. pavasarį, surinkęs nedideles pajėgas, J. K. Chodkevičius vėl patraukė į Maskvą. Per tą laiką sukilėliai aplink Maskvą pastatė gerus įtvirtinimus, įsakė uždaryti ir saugoti visus įvažiavimus į miestą. Pagrindinis Lietuvos didžiojo etmono tikslas buvo ginklu prasiveržti iki Kremliaus, kur pastiprinimo ir maisto atsargų laukė ATR įgula. Dėl to J. K. Chodkevičius sukūrė planą: pirma, kavalerija turėjo sutriuškinti priešininką miesto prieigose ir tuomet su pėstininkų pagalba užimti vakarinės miesto dalies gatves – Skorodomą; antra, į iš dalies sudegintą miestą kaip judanti tvirtovė turėjo įvažiuoti gurguolė iš 100 vežimų. Taip pat iš anksto susitarus su Kremliaus įgulos komendantu Mikalojumi Strusiu, šis turėjo atlikti diversinius žygius D. Požarskio užnugaryje.

Iš pradžių Lietuvos etmonui sekėsi neblogai, bet jau rugsėjo 1 d. jis susidūrė su gausiais sukilėlių būriais, ir prie Maskvos sienų įvyko mūšis, kuris po 7 valandų baigėsi visišku pralaimėjimu. Sukilėliai atkakliai gynėsi iš apkasų ir barikadų nesileisdami nustumiami gilyn į miestą. Lietuvos etmono kariuomenė, pripratusi prie pergalių, šiuo atveju Maskvoje neturėjo jokių šansų imtis manevrinių karo veiksmų. Maskvos kampanijos metu reikėjo kautis su priešininku, įsitvirtinusiu mieste, ir, suprantama, kautis gatvių mūšiuose. Be abejo, tokia perspektyva nedžiugino J. K. Chodkevičiaus kariuomenės, kuri buvo įpratusi kautis atvirame lauke, naudodama kavalerijos atakas.

Po dienos atokvėpio, rugsėjo 3 d., J. K. Chodkevičius vėl atnaujino puolimą ir po 5 val. įsiveržė į Zamoskvorečę, vesdamasis 300 pėstininkų ir šiek tiek vežimų su maisto atsargomis Kremliaus įgulai. Tačiau nuo ankstyvo ryto kovoję etmono kariai buvo išvargę ir iniciatyvą netrukus perėmė atsargoje buvę Dmitrijaus Požarskio būriai. Po jų įnirtingų atakų J. K. Chodkevičius įsakė savo kariuomenei atsitraukti.

Dvi dienas trukusiose įnirtingose kautynėse etmonas neteko apie 500 kareivių. Tai J. K. Chodkevičiaus gyvenime buvo vienintelis mūšis, kuris baigėsi Lietuvos kariuomenės pralaimėjimu. Ši nesėkmė nulėmė ATR įgulos likimą: negavusi būtiniausio pastiprinimo bei maisto, ji ilgai negalėjo išsilaikyti.

1612 m. lapkričio pirmomis dienomis maskvėnai išstūmė LLV kariuomenę iš Kitai Gorodo (liet. tai „įtvirtintas miestas“, žodis „kita“ senojoje rusų kalboje reiškė „baslys“ – prekybinis Maskvos rajonas, besiribojęs su Raudonąja aikšte, 1536–1539 m. italų architektų apjuostas mūriniais įtvirtinimais su 13 bokštų ir 6-eriais vartais) ir išvadavo Kremlių.

Tam tikru momentu J. K. Chodkevičius, jau gerokai įkaušęs, netikėtai sau į galvą sudaužė vyno bokalą. Karaliui papriekaištavus, kad „mielas pone etmone, nedaužyk šios galvos, mes priklausome nuo jos jėgos“, J. K. Chodkevičius atsakė: „<...> ir mano galva, ir rankos sveikos, ir mano širdis yra, bet, Jūsų Karališkoji Malonybe, savo malonę nesusilpnink“.

Po žygio į Maskvą J. K. Chodkevičius pasitraukė į šiaurės rytinius pakraščius ir 1613–1615 m. saugojo juos kaip vyriausiasis vadas. Šios tarnybos metu gavo įsakymą vaduoti rusų apgultą Smolenską. 1615 m. nužygiavęs su savo kariuomene prie Smolensko, jis ištisus metus vedė derybas su rusais, tuo laimėdamas laiko ir jėgų. Tačiau Seimui nutarus tęsti karą su Maskva, derybos 1616 m. pavasarį nutrūko. Dėl to J. K. Chodkevičius laiškuose karaliui Zigmantui Vazai kritikavo jo vykdomą politiką Maskvos atžvilgiu, prašėsi iš karo vado pareigų Rytuose atstatydinimo.

J. K. Chodkevičiaus atviri oponuojantys laiškai aiškiai atšaldė etmono ir karaliaus santykius, nes šis pradėjo vėl labiau Lietuvoje reikšti simpatijas Radviloms ir apeiti Chodkevičius. Šie, pritardami Maskvos karui, nuteikė prieš save daugumą lietuvių bajorų. Nors ir atsirado „antipatijų“, bet karalius Zigmantas Vaza labai aukštai vertino Lietuvos didžiojo etmono talentą ir patikėjo jam vieną svarbiausių valstybinių postų – 1616 m. jis buvo paskirtas Vilniaus vaivada ir tapo dešiniąja valdovo ranka Lietuvoje.

Karo reikalai Rytuose buvo pavesti karaliaus Zigmanto Vazos sūnui Vladislovui Vazai, tačiau kariuomenės vadovybė buvo patikėta J. K. Chodkevičiui. 1617 m. spalio 11 d. didysis etmonas užėmė Dorohobužą, žiemą praleido Viazmoje, o Možaisko apgultis 1618 m. nepavyko. Nedaug ką pakeitė 20 000 ukrainiečių kazokų pagalba, vadovaujama etmono Piotro Konasevičiaus-Sahaidačno, – jai Maskvos užimti nepavyko.

J. K. Chodkevičių šiame žygyje labai saistė Karo taryba, jis turėjo nemažų rūpesčių dėl karalaičio Vladislovo Vazos ir jo favoritų. Karas Rytuose labai paveikė J. K. Chodkevičiaus sveikatą, be to, jį slėgė ir asmeniniai rūpesčiai.

Jau daug metų lapkričio 4-oji Rusijoje švenčiama kaip viena iš svarbiausių nacionalinių Rusijos švenčių – Tautinės vienybės diena, kuri turi ideologinę prasmę: rusai švenčia Maskvos išvadavimą nuo Lenkijos ir Lietuvos valstybės kariuomenės.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt