Nuomonės

2021.03.21 09:56

Genutė Kirkienė. 1605 m. Salaspilio mūšis – dviejų Karolių mūšis

Genutė Kirkienė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentė, LRT.lt2021.03.21 09:56

Dinastinis Vazų konfliktas dėl Švedijos karūnos peraugo į nesutarimus ir  buvo paverstas karu dėl Livonijos. 1587 m. tapdamas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, Zigmantas Vaza buvo pasižadėjęs Švedijos valdomą šiaurinę Estijos dalį (dabartinė Pietų Estija) prijungti prie Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomos Livonijos. Pažadą jis įvykdė 1600 m.

Reaguodamas į šį sprendimą, Zigmanto Vazos dėdė, būsimasis Švedijos karalius Karolis IX (1604–1611 m.), 1600 m. įsiveržė į Livoniją ir grėsmingai artėjo prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos sienų. Pagrindinė karinė ir finansinė našta teko Lietuvai. Respublikos Seimuose paprastai sunkiai būdavo priimami nutarimai dėl karo finansavimo, Lietuvos konvokacijos (Vyriausieji seimų suvažiavimai) užsikraudavo papildomus mokesčius, o Lenkija jų vengė.

Lėšų nuolat trūkdavo, samdyti kariai, negaudami atlygio, buvo linkę dezertyruoti. Tokiomis sąlygomis 1601–1605 m. kampanijoje aktyviai veikė LDK kariūnai, tarp jų ir lauko etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Netrukus Abiejų Tautų Respublikos (ATR) karinėje vadovybėje įvyko didžiulės permainos: 1602 m. spalio mėn. kariuomenės vado pareigų Livonijoje dėl senatvės ir ligos neteko Janas Zamoiskis, o 1603 m. lapkričio mėnesį mirė LDK didysis etmonas Kristupas Radvila Perkūnas. Jonas Karolis Chodkevičius, paskirtas Lietuvos didžiuoju etmonu, Livonijos saugoti liko vienas.

1605 m. m. rugpjūčio pabaigoje su didžiule 14 000 karių armija į Livoniją atplaukė Švedijos karalius Karolis IX. Pagrindinis švedų taikinys buvo svarbiausias Livonijos miestas ir uostas – Ryga, nes kam priklausė Ryga, tas valdė ir Livoniją. Pagal švedų parengtą planą generolo grafo Joachimo Fridericho fon Mansfeldo (Joachim Friederich von Mansfeld Vorderort) korpusas (4 000 karių) turėjo apsupti Rygą, generolo Anderso Lenartsono (Anders Lennartsson) korpusas (5 000 karių) – nuo Revelio (Talinas, Estija) žygiuoti į Livonijos gilumą, o Švedijos karaliaus Karolio IX pajėgos (5 000 karių) – išsilaipinti Parnavoje (Pernu, Estija). Toliau laikydamiesi plano, visi trys korpusai turėjo susijungti ir apsiaustimi priversti kapituliuoti Rygos miestą.

Jo kariuomenė buvo išvargusi, išbadėjusi, negaunanti atlyginimo, tačiau dievino savo vadą. Jos buvo tiek maža, kad nepakako net pilių įguloms.

Tuo tarpu Lietuvos didysis etmonas J. K. Chodkevičius su mažyte kariuomenės saujele buvo ties Tartu. Jo kariuomenė buvo išvargusi, išbadėjusi, negaunanti atlyginimo, tačiau dievino savo vadą. Jos buvo tiek maža, kad nepakako net pilių įguloms. Karalius Zigmantas Vaza atsiųsdavo tik pažadų, bet neatsiuntė nei pinigų, nei kariuomenės. Todėl Chodkevičius pradėjo trauktis ir ėmė deginti paliekamas pilis. Cėsyje (Vendene) jis paruošė apkasus ir pasiryžo žūtbūt kautis. Tačiau Karolis IX, jį aplenkdamas, jau patraukė Rygos link, atsiimdamas pakelyje lenkų ir lietuvių kariuomenės anksčiau užimtas tvirtoves. Atžygiavęs su savo kariuomene, jis rugsėjo 23 d. apgulė Rygą. Miestas buvo svarbus prekybos centras, turintis išėjimą į Baltijos jūrą. Rygos užkariavimas būtų leidęs švedams kontroliuoti Baltijos jūros uostą ir būtų sumažinęs Abiejų Tautų Respublikos galią.


Jonas Karolis Chodkevičius iš karto nebandė pastoti kelio švedų kariams. 1605 m. J. K. Chodkevičius Radviloms priklausančioje Biržų pilyje buvo dislokavęs savo karines pajėgas, iš čia su 3 000 surinktų karių jis patraukė Rygos link padėti apsuptiems miestiečiams. J. K. Chodkevičius pasiryžo visos švedų armijos neprileisti prie Rygos ir užstojo jai kelią ties Salaspiliu (vokiškai tuomet vadinamu Kirchholmu, kurio pavadinimas išliko iki 1917 m.). Jono Karolio Chodkevičiaus kariuomenę sudarė apie 3 500–3 800 karių: 1 300 pėstininkų, 2 500 kavaleristų ir 5 patrankos. Iš Lenkijos pusės dalyvavo tik 200 husarų, visi kiti buvo LDK daliniai.


Būdamas įsitikinęs savo kariuomenės pranašumu, Karolis IX norėjo siųsti prieš Lietuvos didįjį etmoną tik dalį savo kariuomenės, tačiau J. K. Chodkevičių pažįstantys jo karo generolai prikalbėjo nerizikuoti ir pulti su visomis jėgomis. Karolis IX, paklausęs jų patarimų, iš tiesų priėmė klaidingą sprendimą — nutraukė Rygos apgultį ir nutarė suduoti triuškinamą smūgį J. K. Chodkevičiui su visa savo 14 000 karių armija (11 000 pėstininkų, 3 000 raitelių bei 11 patrankų).


Mūšis įvyko 1605 m. rugsėjo 27 d. prie Kirchholmo (dabar – Salaspilis), gyvenvietės prie Dauguvos upės, apie 18 km į pietryčius nuo Rygos. Švedai mūšio išvakarėse iš rugsėjo 26-osios į 27-ąją paliko įtvirtinimus prie Rygos ir, žygiavę visą naktį, ryte apie 10 val. pasiekė Kircholmo laukus. Jie išdėstė savo pajėgas ant kalvotų vietų 4 linijomis, kurias sudarė reitarų (kavalerijos rūšis) ir pėstininkų eskadronai.


J. K. Chodkevičius pasitelkė šiame mūšyje visas sukauptas žinias bei talentą ir, turėdamas žinių apie švedų kariuomenės sudėtį bei rikiuotę, sukūrė tokį kautynių planą, kad būtų patirta kuo mažiaus nuostolių ir būtų pasiekta šlovinga pergalė, tad maksimaliai buvo išnaudoti gamtos ir savos kariuomenės privalumai bei priešo klaidos.


Prieš mūšį su visais kariais Jonas Karolis Chodkevičius išklausė mišių ir juos padrąsinęs ugninga kalba ryžosi laimėti ir išgelbėti Rygą arba žūti su visa savo kariuomene. Karvedys pasirinko strategiją išrikiuoti kariuomenę taip, kad priešui ji atrodytų mažesnė, nei iš tikrųjų. Tam kariuomenę suskirstė į tris flangus (kairįjį sparną, centrą ir dešinįjį sparną) ir užėmė tokią patogią poziciją tarp kalvų, kad švedai prisiartinę nepastebėjo kariuomenės ir, manydami, kad jis pabėgo, jau ruošėsi vytis, kai staiga aptiko priešo stovyklą. Stovykla buvo įtvirtinta kelių juostų vežimų taboru, ją saugojo 400 lengvai ginkluotų kareivių.


J. K. Chodkevičius, pasiryžęs vienu smūgiu laimėti, nutarė pulti su visa kariuomene. Dešiniojo sparno pulkui, kurį sudarė 700 husarų, keturios kuopos pėstininkų (iš viso apie 1000 karių), kelios patrankos bei Vincento Vainos vadovaujami 300 husarų, vadovavo rotmistras Jonas Petras Sapiega; kairiajame sparne buvo 900 rotmistro Tomo Dambravos vadovaujamų husarų, o centriniam sparnui, kuris rikiavosi arčiau dešiniojo, vadovavo pats etmonas. Husarų skiriamasis atributas buvo ant jų nugarų dėvimi arba prie balno tvirtinami sparnai. Yra keletas teorijų, aiškinančių šių sparnų prasmę: pirma, sparnai saugojo husarus nuo priešo kilpavirvių, arba lasų, antra, šuoliuojant žirgui, sparnai vibruodavo ir tas garsas išgąsdindavęs bei pabaidydavęs priešo žirgus, trečia – psichologinė: dėvimi kailiai ir sparnai vaizdavo karius tarsi mitologines nenugalimas būtybes.

Prieš mūšį su visais kariais Jonas Karolis Chodkevičius išklausė mišių ir juos padrąsinęs ugninga kalba ryžosi laimėti ir išgelbėti Rygą arba žūti su visa savo kariuomene.

J. K. Chodkevičius karių rezervo neturėjo. Vietoj rezervo švedams apgauti pamiškėje buvo sustatęs kareivių iškamšas, o už kelių kilometrų buvo nusiųsti ar paslėpti keli būreliai, kurie mūšio metu turėjo pasirodyti, kad švedai juos palaikytų ateinančia parama. Saugodamas nuo priešo šią gudrybę, J. K. Chodkevičius pirmas pradėjo mūšį. Pasiųsdamas kavaleriją prieš kairįjį švedų flangą, nuviliojo juos į pakalnę, į lygumą, kur buvo patogi vieta kautis. Tuo pačiu metu J. K. Chodkevičiaus 300 husarų puolė švedų pėstininkus, išdėstytus centre, kad šie negalėtų persirikiuoti ir paremti dešiniajame flange atakuojamos kavalerijos. Švedų kavalerijai pradėjus trauktis, didysis etmonas įsakė visoms kairiojo sparno pajėgoms ir rezervui atakuoti dešinįjį švedų sparną. Salaspilio mūšyje sunkiosios lietuvių raitijos atakos buvo svarbus taktinis manevras, sukėlęs sąmyšį ir privertęs švedus trauktis. Švedams ėmus trauktis, jų pėstininkai liko neapsaugoti ir turėjo atlaikyti ataką iš trijų pusių vienu metu.

Tuomet J.K. Chodkevičius su visomis jėgomis puolė priešą ir jį visiškai sutriuškino. Švedai paniškai pradėjo bėgti Rygos link, dalis persikėlė per Dauguvą į Kuršą.


Mūšis, trukęs apie 3–4 valandas, baigėsi tris kartus didesnės švedų kariuomenės sutriuškinimu. Žuvo daug švedų generolų ir Švedijos karaliaus Karolio IX žentas, kiti pateko į nelaisvę, pats Karolis IX vos spėjo pasprukti su laivu Baltijos jūra ir kariuomenės likučiais atgal į Švediją. J. K. Chodkevičiui atiteko 60 ar 66 vėliavos, 11 patrankų ir keli tūkstančiai švedų karių. Manoma, kad žuvo apie 9000 švedų (istoriografijoje šie skaičiai įvairuoja) ir tik maždaug 100 didžiojo etmono karių, dar maždaug 200 (500) buvo sužeista, taip pat husarai prarado daugumą žirgų. Rugsėjo 28-ąją J. K. Chodkevičius kaip nugalėtojas iškilmingai įžengė į Rygą. Lietuvos didžiojo etmono karinė patirtis, išmintis bei diplomatija pergalingai apgynė vieną svarbiausių Livonijoje jūrų uostų ir prekybos centrų – Rygą.


Po Salaspilio pergalės išvadavęs Rygą J. K. Chodkevičius vėl grįžo į Biržų pilį. Iš čia jis išsiuntė laišką švedų generolui Frydrichui Joachimui Mansfeldui dėl apsikeitimo belaisviais, paimtais Salaspilio mūšyje. Biržų pilyje jis gavo spalio 12 diena datuotą karaliaus laišką iš Krokuvos, kaip atsakymą į pranešimą apie pasiektą pergalę.


Pergalei pažymėti didelės iškilmės buvo surengtos LDK sostinėje Vilniuje: mieste pastatyti ištaigingi vartai, papuošti Vilniaus universiteto jaunimo užrašais, šlovinančiais nugalėtojus ir etmoną J. K. Chodkevičių. Šiam laimėjimui buvo skirta 1606 m. Laurencijaus Bojerio Vilniuje išleista poema „Karolomachija, arba Karolių mūšis“, kurioje rašoma: „Tegul ilgam išlieka atmintyje narsiausias didvyris Karolis Chodkevičius, kuris, pats pasitikęs pavojų, mus apgynė ir tėvynės garbę ir gerovę labiau, nei gyvybę tausojo.“


Salaspilio pergalė išgarsino Jono Karolio Chodkevičiaus vardą Europoje ir už jos ribų. Jį sveikino popiežius Povilas V, Šv. Romos imperatorius Rudolfas II, Anglijos karalius Jokūbas I, taip pat Persijos šachas Abas I Didysis. Flandrijoje buvo audžiami kilimai, vaizduojantys Salaspilio mūšį. Jį sveikino bičiulis Petras Skarga, poetai Chrizostomas Gosievskis, Simonas Šlaskis, bažnyčiose žmonės dėkodami meldėsi. Amžininkai Jono Karolio Chodkevičiaus garbei skirtuose kūriniuose vaizdžiai aprašė narsiojo karvedžio karinę pergalę, aukštino jo talentą bei asmenines savybes.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt