Nuomonės

2021.03.23 18:27

Loreta Vaicekauskienė. Skaitmenos beraščiai

Loreta Vaicekauskienė, lingvistė, LRT.lt2021.03.23 18:27

„Digital natives“ – sako kultūros teoretikai apie šiandieninį jaunimą. Tą kartą, kuri gimė jau šiame tūkstantmetyje, galima sakyti, su iPadu rankose. „Gimę skaitmenoje“. Piliečiai pasaulio, kuris – bent jau kiek mes jame būsime – neprisijungęs nebeišgyvens.

Neprisijungusi neišgyvens ir mokykla, ir aš neturiu galvoje suvaržymų dėl viruso. Jau prieš porą dešimtmečių švietimo politikai suprato, kad skaitmenizuotis būtina dėl geresnės kokybės, dėl vaikų. Lietuvoje? Ne, deja, ne.

Bet ačiū tau, Covide, kad apie mokyklos skaitmenizavimą Lietuvoje pagaliau pradedam galvoti garsiau. Tik va klausimas kaip? Kad reikia sudėti į internetą popierinių vadovėlių pdf? Nupirkti kažkiek kompiuterių ir apmokyti mokytojus įsijungti mūdlą, kad mokiniai ten sumestų ranka rašytų rašinių nuotraukas?

Nemalonu taip sakyti, bet esame skaitmenos beraščiai. Pirmiausia – mokykla, tada ir vaikai.

Prieš kelis metus baigusi mokyklą studentė pasakojo, kad ją nubaudė žemesniu pažymiu už tai, kad savo tekstą parašė... kompiuteriu. Rašymą kompiuteriu mokytoja prilygino nusirašinėjimui. Sunku patikėti? Man taip pat, nors nusirašinėjimo problema Lietuvoje iš tiesų milžiniška – pirmiausia, dėl turinio stagnacijos. Suragėjusios programos dešimtmečius štampuoja vienodas užduočių temas, tad pasigūglinus labai nesunku pakišti svetimą darbą kaip savo. Egzistuoja net legali „mokslo“ baze pasivadinusi svetainė, kur svetimą darbą ar „kalbą“ egzaminui galima nusipirkti neva papildomo mokymosi tikslais. Nes koks skirtumas, kai švietimo sistemai iš tavęs tereikia papūgėlės.

Prieš kelis metus baigusi mokyklą studentė pasakojo, kad ją nubaudė žemesniu pažymiu už tai, kad savo tekstą parašė... kompiuteriu. Rašymą kompiuteriu mokytoja prilygino nusirašinėjimui.

Žinoma, reikia kompiuterių. Bet vien užpirkti kompiuterių yra taip pat elementaru kaip pakeisti mokyklos langus. Lietuvoje užvis labiausiai trūksta į ateitį nukreiptos švietimo idėjos. Kokybiškai kitokių politinių sprendimų dėl programų turinio ir jo kūrėjų. Būtina iš esmės keisti didaktiką, su napalmu sunaikinti principą „mokytojas kalba – vaikas atkartoja“. Ir pagaliau pamatyti mokyklą jauno žmogaus akimis, leisti vaikams veikti patiems, rinktis ir kurti. Skaitmeninis mokymasis tam siūlo labai daug galimybių.

Skaitmeninis turinys mokyklai

Po pandemijos lietuviškoje mokykloje dirbti kompiuteriu gal nebebus tokia didelė nuodėmė, tačiau siaubingai nekantru, kada mus aplankys suvokimas, kaip turėtų atrodyti skaitmeninis turinys mokyklai. Jei pažiūrėtume į geriausius, pamatytume, kad vadovėlis kaip tradicinis žanras jau nyksta. Jį keičia integralios skaitmeninės mokymosi terpės – įvairūs bendro pobūdžio ar specializuoti portalai, kuriuose mokytojams ir mokiniams patogiai sudėta viskas – nuo įvairių tekstų iki konkrečių pamokų aprašų.

Tūkstančiai grožinių ir dalykinių knygų, archyviniai dokumentai, garsiniai, vaizdiniai, video- kūriniai, TV laidos, filmai, nuorodos į medijų tekstus, įvairiausi kelių savaičių trukmės teminiai moduliai, konkrečius sugebėjimus ugdančios didaktinės sistemos, pamokų veiklos ir užduotys. Visą medžiagą lydi sudarytojų idėjų paaiškinimai ir videogidai mokytojams ar mokiniams. Praktiškai visais atvejais skaitmeninė knyga turi dar ir audioformatą, o užduotys paruoštos kelių sudėtingumo lygių – kad skirtingų sugebėjimų mokiniai galėtų dalyvauti pamokoje kartu. Tokius portalus mokykloms rengia privačios ir valstybinės institucijos (pavyzdžiui, leidyklos, archyvai, nacionalinė televizija ir radijas). Mokyklos juos prenumeruoja arba jungiasi su švietimo sistemos identifikacija.

Čia pasidalinau įspūdžiais peržvelgusi porą (iš gal septyniasdešimties!) Danijos mokykloms sukurtų skaitmeninių portalų, nes pasilyginti man atrodo labai svarbu – taip atsiveria platesnė perspektyva. Ne kokie ministerijos parinkti ekspertai, o patys mokytojai, geriausiai pažinodami vaikus, Danijoje vertina ir sprendžia, kas jiems su mokiniais tiktų ir patiktų naudoti per pamokas, kokią medžiagą naudoti ar pirkti už valstybės pinigus. Palyginti su šiuo įtraukiančiu, daugiaplaniu, spalvingu pasauliu, po kurį naršant neįmanoma neįsikvėpti ir aš užsinoriu tapti mokinuke, Lietuvoje nepalyginamai pilkiau.

Negali sakyti, kad ničnieko nėra, bet tai, kas yra, veikiau panašu į nekoordinuotas užuomazgas. Skirtingose interneto vietose patrupinti keli skirtingos kokybės projektai, turbūt ėję per vienas ministerijos rankas, bet užsakovo (valstybės), ko gero, pamiršti, kai baigėsi projekto terminas. Aš tarp jų pasiklystu, o matant dažnai nuobodžią didaktiką ir fragmentišką enciklopedinį turinį, kyla atmetimo reakcija. O kur dar lietuviška tradicija pasveikinti skaitytoją paklojant biurokratinį balastą – gremėzdiškus projektų pavadinimus, „aktų“ ir „tvarkos aprašų“ sąrašus, įsakymų paragrafus.

Nepateisinamas atsilikimas

Bet ką portalai, kai mes net elementarybių nesam susitvarkę. Net per nacionalinius egzaminus skenuojami dešimtys tūkstančių darbų ir taisoma rankomis. Bendros internetinės platformos nėra. Lietuvoje mokiniai iki šiol teberašo ranka ir skaičiuoja parašytus žodžius. Užuot mokęsi dalykiškai susirašinėti ir suvokti komunikaciją iš adresato perspektyvos. Pavadinti failą ne „rašinys“ ar „knygos pristatymas“, o nurodyti vardą, klasę, paskirtį, datą. Failo viduje nepamiršti autorystės. Sukurti automatinį turinį, naudotis automatine korektūra, dirbti exceliu. Galų gale, e-paštą dalykiniam bendravimui pavadinti vardu ir pavarde, o ne slapyvardžiu.

Knygas Lietuvos vaikai paprastai skaito nebyliu tūkstantiniu choru – visoje Lietuvoje pagal tą pačią programą tą patį grožinės literatūros kūrinį. „Programiniai“ kūriniai, ko gero, suskaitmeninti visi. O šiuolaikinė literatūra? O galimybė pasirinkti kūrinį savo nuožiūra? Prenumeruojami skaitmeniai portalai galėtų būti išeitis, leistų daugiau įvairovės. Labai trūksta vaikams paskaitomų dalykinių tekstų. Ne vadovėlio pastraipų, o aiškiai, įdomiai parašytų, iliustruotų pasakojimų iš įvairių dalykinių sričių.

Bet ką portalai, kai mes net elementarybių nesam susitvarkę. Net per nacionalinius egzaminus skenuojami dešimtys tūkstančių darbų ir taisoma rankomis. Bendros internetinės platformos nėra. Lietuvoje mokiniai iki šiol teberašo ranka ir skaičiuoja parašytus žodžius.

Mokinių pajėgumai klasėje smarkiai skiriasi. Ar kuriam skirtingų to paties teksto, tos pačios užduoties versijų? Ar atsižvelgiam į disleksiją turinčius vaikus? Klausimas retorinis, bet, kiek žinau, darbas ir atsakomybė perkeliama mokytojams.

Ir šunys dažniausiai kariami būtent ant mokytojų. Neva jiems trūksta kvalifikacijos. Neabejoju, kad mūsų mokytojai, atsivertę tokį profesionalų parengtą portalą kaip Danijoje, nesunkiai pasirinktų aktualias pamokas ir medžiagą ir iškeliautų su vaikais į nuostabų motyvuojantį pasaulį. Paprastą, intuityvų, įdomų, diferencijuotą skirtingų galimybių mokiniams. Be paklodės „metodinių instrukcijų“.

Deja, lietuviškoje švietimo sistemoje tokio portalo tiesiog nėra. Lietuvybė ir kompiuteris tautinėje mokykloje, panašu, nesuderinama.

Skaitmeninis švietimas yra vaikų teisė

Taip mūsų jaunimas paliekamas skaitmeniniais beraščiais. Jie gyvena diskorduose, gali bet kur pasaulyje susirasti draugų, nardo po tiktokus, instagramus, youtubus. Daugiausia, žinoma, angliškai. O štai išmokti naudoti skaitmeną dalykiniams tikslams, vartoti profesionalų mokymuisi skirtą skaitmeninį turinį lietuvių kalba Lietuva jiems nesiūlo. Jų bendraamžiai kitur pamažu tolsta nepasiekiamai.

Ir ne, skaitmeninės terpės nepanaikina knygų lentynos norintiems. Bet net popierinę knygą mokykloje skaityti smagiau, kai gali registruoti perskaitytus puslapius specialioje platformoje, matyti, ką skaito kiti, ir ten pat gauti mokytojo komentarų. Smagiau būti tokioje mokykloje, kuri atsižvelgia į tai, kas tau patinka, ir atveria tau artimą pasaulį iš mokslo perspektyvos.

Lietuvos mokyklose netrūksta puikių mokytojų ir savanorių. Lietuvoje turim talentingų kūrėjų, leidyklų, kitų institucijų, galinčių kurti kokybišką, estetišką, jaunimui patrauklią skaitmeninę mokymo medžiagą pagal mokyklinių programų tikslus. Tereikia nulaužti švietimo politiką. Perprogramuoti ją taip, kad pamatytų, kad yra ir bus ribota, jei ir toliau matys švietimą kaip „geriau žinančių ekspertų“ kontrolės sritį. Jei ir toliau vertins „atitiktį reikalavimams“, „tvirtins“, „aprobuos“ ir smulkmeniškai reglamentuos turinį. Dar kurį laiką taip ir Lietuvos mokyklinis švietimas pavirs šūsnimi apdulkėjusių penkmetinių lozungų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt