Nuomonės

2021.03.08 11:22

Rasa Dičpetrienė. Saugokime vaikus įstatymu, ne kirviu

Rasa Dičpetrienė, Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė2021.03.08 11:22

Atokioje Lietuvos vietoje, į kurią vasarą sunku patekti pėsčiomis, o žiemą – net ir automobiliu, gyveno vieniša mama su keturiais savo vaikais. Eidama miegoti kiekvieną vakarą ši mama pasidėdavo prie lovos kirvį, kad galėtų apsiginti ir savo vaikus apginti nuo nekviestų svečių – dažniausiai vyrų – užsukančių tuomet, kai jiems patogu ir reikalaujančių to, ko tik užsigeidžia: maisto, pinigų, lytinių santykių.


Sugriuvusios trobos durys nebeatlaiko neprašytų svečių smūgių ir nei policija, nei kaimynai šiai šeimai padėti negali – jie tiesiog per toli. Kol paaiškinsi, kur ir kaip atvykti, žiūrėk, ir atsitiks nelaimė.

Dar viena mama. Šioji augina penkis vaikus, jais rūpinasi, kiek leidžia jėgos. Daug kartų mušta, išsigydžiusi ne vieną fizinę traumą, tačiau nieko dėl to nekaltinanti. Eilinį kartą išgėręs gyvenimo draugas ir vaikų tėvas jai išmušė dantis. Ir vėl nieko nekaltina, pakėlė balsą, kai vyras grįžo išgėręs, gal verčiau reikėjo ir šįkart patylėti... Ši mama ir vėl pastojo. Kaip prisipažino – ne visai savo noru. Į gyvenimą beldžiasi šeštasis vaikas.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, smurtas prieš moteris yra itin plačiai paplitęs – nuo fizinio ar seksualinio smurto yra nukentėjusi kas trečia pasaulio moteris. Lietuvos statistika šioje srityje taip pat neguodžia – atitinkame pasaulinį vidurkį. Smurto artimoje aplinkoje nusikaltimai sudaro penktadalį visų nusikaltimų, užregistruojamų Lietuvoje. 8 iš 10 smurto artimoje aplinkoje nusikaltimų aukos yra moterys. Tai yra 2020 m. duomenys.

Tų dviejų mamų, apie kurias pasakojau, šioje statistikoje jau nebėra. Drauge su organizacija „Gelbėkit vaikus“ pavyko joms padėti. Šiuo metu ir viena, ir kita moteris gyvena saugiai, nebeprivalo kęsti nuolatinio smurto bei žeminimo. Jų vaikai taip pat atsitiesė, įgavo drąsos, mokosi, lanko dienos centrus, svajoja.

Kitoms 5,2 tūkst. Lietuvos moterų, patyrusių smurtą 2020-aisiais, deja, padėti nepajėgėme. Nepajėgė apsaugoti valstybė, nepajėgė nevyriausybininkai, nepajėgė visi kiti visuomenės nariai. Tačiau ar kas nors skaičiuoja ar bent susimąsto, kiek greta šių moterų yra vaikų? Kaip jie jautėsi, kai jų akyse mama buvo žeminama, daužoma ar net prievartaujama? Kas tuo metu dedasi šių vaikų galvose ir širdyse? Kaip, netiesiogiai išgyvendami smurtą, šie vaikai elgiasi šiandien? Kaip elgsis užaugę? Ar užaugę berniukai sugebės gerbti ir mylėti savo žmonas, ar užaugusios mergaitės turės pakankamai savivertės pasipriešinti smurtiniam elgesiui?

Atsakymai į šiuos klausimus neteikia optimizmo. Tik vienetai stipriausiųjų arba sulaukiančių paramos iš aplinkos sugeba išlipti iš smurto liūno ir nebesmurtauti arba užsiauginti savivertę, leidžiančią pasipriešinti smurtautojui. Minėtosios moterys, mamos, taip pat užaugusios itin sunkiomis sąlygomis, mačiusios ir skurdo, ir smurto, ir vargo.

Skirtumas tik tas, kad pirmosios mamos savivertė dar nesutrypta, dėl savęs ir savo vaikų moteris atranda jėgų paimti į rankas kirvį. Antrosios savivertė – žemesnė už žemę. Augusi šeimoje, vedinoje kadaise populiarios šeimyninių santykių filosofijos „jeigu muša, vadinasi – myli“, ši moteris šiandien yra psichologiškai priklausoma nuo smurtautojo.

Ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas akcentuoja saugią aplinką kaip būtiną sąlygą vystytis sveikai kiekvieno vaiko asmenybei. Tik apsaugoję nuo smurto Lietuvos moteris ir mamas, padėsime užaugti sveikoms jų vaikų asmenybėms, o šiam tikslui įgyvendinti nei vienas įstatymas, nei viena priemonė nėra ir negali būti perteklinė. Jei tuo abejojate, prisiminkite tą mamą, kuri dėl savo pačios ir savo vaikų saugumo kasnakt prie lovos pasidėdavo kirvį. Ar, būdami jos vietoje, jo nepasidėtumėt ir jūs?

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ