Nuomonės

2021.03.10 09:15

Egidijus Aleksandravičius. Kovo 11-oji: mūsų laisvė ir mūsų atmintys

Egidijus Aleksandravičius, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, LRT.lt2021.03.10 09:15

Šį pavasarį pasitiksime savo šventę geriausiu atveju po du namų ūkius iš vienos savivaldybės susėdę. Dieve duok, be kaukių kur nors atviroje pastogėje ir be valdžios ir laikinojo atminties ir naratyvo viršininko Valdo Rakučio pagalbos prisiminsime mūsų kartos didįjį žygį į laisvę

Pamenate, iš kokio sovietų narvo vadavomės: su prievolėmis, ką ir kaip apie praeitį kalbėti (galvoti – kas kita), kam pritariamai per sovietinio patriotizmo paradus linkčioti. Nieko šlykštesnio, regis, negali prisiminti, kaip sovietinio saldafono falcetu bukaprotiškai kartojamas tiesas apie viską, kas su mumis nutiko.

Kartu su mūsų laisvės žingsniais griuvusi Berlyno siena anuomet buvo džiugiai palydėta istorijos pabaigos metafora, naiviai tikint, kad demokratijos aušra reiškia nesibaigiančią dieną bent jau Vakarų pasaulyje. Mažiau naiviai, bet tiek pat garsiai tada skambėjo sakinys: Palikite praeitį istorikams..., kas platesne prasme reiškė raginimą laisvės sąlygomis kurti idealais ir vertybėmis paremtą savo nacijos gyvenimą. Jokia istorija negarantuoja ateities pergalių, nes gyvieji savo rankomis privalo jas nusikalti.

Lygiai taip savo aukso amžiun spėriai žengiančioje lietuvių istoriografijoje pagaliau buvo artėjama prie kokybiško prieštaringų klausimų aiškinimosi, džiaugiantis akademinės laisvės dovanomis ir vis labiau verkšlenant nebent dėl atlygio už profesionaliai atliktą tyrimą ir gerai parašytas knygas. Pagaliau kopėme kelias pakopas aukštyn net bendrojo tautos pasakojimo kūryboje, vaduodamiesi iš vieno nepakeičiamo ir privalomo vadovėlio užkardų, palikdami istorijos (nors nebūtinai) mokytojui jo laisvę iš širdies pasakoti, kaip praeityje nutiko.

Tai, kas ėmė ryškėti po keliolikos metų, buvo netikėtumas tiems, kurie iš lietuvio laisvės požymių sąrašo negalėjo išbraukti atminties kaip tos laisvės išsipildymo sąlygos. Pradžiai naujieji tautiniai politrukai, propagandistai ir slaptieji atminties valdytojai įsimaišė į margą istorikų būrį, o po to pradžiamokslio paragavę pradėjo viešai nurodinėti, kaip reikia teisingai pasakoti mūsų dramatiškos praeities istorijas, o kada imti užmirši geriausius per tris dešimtis mūsų laisvės metų paskelbtus veikalus. Pirmiausia, žinoma, tuos, kurie knygynų ir bibliotekų lentynose atsirado Tarptautinės nacių ir sovietų nusikaltimų tyrimo komisijos rūpesčiu. Tartum būtu negana, kad tos publikacijos storos, sunkiai skaitomos ir savaime patogiai užmirštamos.

Pradžiai naujieji tautiniai politrukai, propagandistai ir slaptieji atminties valdytojai įsimaišė į margą istorikų būrį, o po to pradžiamokslio paragavę pradėjo viešai nurodinėti, kaip reikia teisingai pasakoti mūsų dramatiškos praeities istorijas, o kada imti užmirši geriausius per tris dešimtis mūsų laisvės metų paskelbtus veikalus.

Tačiau laisvos Kovo 11-sios Respublikos Konstitucija net propagandistams ir politrukams yra lengvai perskaitoma ir bent viktorinoms, konkursams ir pasirodymams privaloma. O kas dar svarbiau – ji yra viena, vienoda ir beveik vienareikšmė. Kitaip nei bendrasis istorijos kursas arba vadovėlis, kuris ir vienaip, ir kitaip gali būti parašytas, priklausomai autoriaus įgūdžių ir pasaulėžiūros. Vienaip tą pasakojimą parašys liberalas, kitaip – griežtas įtikėjęs katalikas. Ir abiem jiems Konstitucija užtikrina laisvę atminti ir papasakoti kitiems. Skaitantysis su autoriaus pagalba arba savarankiško galvojimo būdu tai supratęs gali puikiausiai susigaudyti, kaip viskas gali atrodyti skirtingai galvojantiems.

Dar praėjo keletas metų nuo Kovo 11-sios. Rytinėje pototalitarinėje Europoje prasidėjo tikras atminties karas, Putinui pasidarius vyriausiu rusų istoriku, o bizantiškos politikos sekėjams priėmus įstatymus, leidžiančius bausti visus, kas negražiai kalbės apie sovietų žygius ir motiną Rusiją. Tokiame nuo mokslo tolstančiame kare daugel mūšių žėrė įrodymus, kaip primityviausias kovos priemones naudojantys priešininkai ima ir supanašėja. Mesdamas pirštinę rusams lenkų Tautinės atminties institutas puolė stumti įstatymus, kurie baustų kalbančius apie lenkų antisemitizmą ir visokius bjaurius poelgius Holokausto metu. Tiesa, tai nelabai trukdo daugumos profesionalių istorikų knygoms pasirodyti, ir recenzijas joms rašyti, ir ginčytis dėl interpretacijų. Tad tęsti laisvės kelią.

Praeities pasakojimai (kaip ir dabarties suvokimo liudijimai) yra skirtingi, o be skirtingumo raiškos laisvės turinys greitai supanašėtų su sovietų konstitucija – graži, bet su tikrove nieko bendro neturinti formalybė. Šiandien, regis, Rakučio minties seržantams yra per daug net dviejų versijų Lietuvos istorijos pasakojimų. O jų gi yra daugiau. Bent jau tiems, kurie netingi plačiau paskaityti. Pro kazarmės langus žiūrintiems tikra tragedija, nes neskamba it vienareikšmis įsakymas. O juk patys laisvi žmonės negali, anot jų, savo atmintimis pasirūpinti. Juos ne tik reikia saugoti nuo rusų pasakų, bet dar ir nurodyti, kaip visi – nuo mokinukų iki diplomatų – turi teisingai prisiminti, ir teisingai pasakoti.

Tačiau be ironijos šešėlių lenkiu galvą prieš jaunos kartos profesionalus, kurie – kaip Valdemaras Klumbys – gina istorijos mokslo nepriklausomybę ir palieka rusenti viltį, kad mūsų laisvė ir mūsų atminčių įvairovė neišsisklaidys kaip dūmas, o bus tautinio atsparumo ir tvirtybės versmė.

Žinau, ironiškas tas mano Kovo 11-sios laisvės komentaras. Tai švelniausia, ką galiu pasakyti. Teigiu, kad neginama lietuvių laisvė atsiminti gali pradėti panašėti į pandemijos prevencijos įsakymus. Tačiau be ironijos šešėlių lenkiu galvą prieš jaunos kartos profesionalus, kurie – kaip Valdemaras Klumbys – gina istorijos mokslo nepriklausomybę ir palieka rusenti viltį, kad mūsų laisvė ir mūsų atminčių įvairovė neišsisklaidys kaip dūmas, o bus tautinio atsparumo ir tvirtybės versmė.

Pasikartosiu, prieš trisdešimt metų skambėjęs išmintingų Vakarų politikų raginimas palikti praeitį istorikams buvo naivus. Ne tik todėl, kad galiausiai karingi po-komunistinės Vidurio Rytų Europos nacionalistai pradėjo valdžios atminties politikos žygius, pirštais nurodydami istorijos mokslo vietą. Esu skeptiškas ir dėl istorikų (kaip ir bet kokių kitų profesinėmis ligomis sergančiųjų) polinkio pasijausti vieninteliais praeitis pasakojimų pasakotojais ir diktantų kūrėjais. Laisvė atsiminti man yra neatplėšiama kiekvieno laisvo žmogaus prigimtinė privilegija. Manantys, kad žmogus be valdžios ir valdininko nurodymo praras nuovoka, kas mums nutiko, užsitarnauja daugelio vardų ir pravardžių. Bet šia proga nesiimsiu varžytis su Rimvydu Valatka naujadarų kūrybos arenoje.

Tačiau esu įsitikinęs, kad mums, istorikams, privalu matyti savo mokslo ribas, pirmiausiai – galios ir teisės ribas. Juk dažnas, pagalvojęs, sutiks, kad atmintis visada yra gyvųjų dabarties reiškinys, net privilegija, o mes gi tiriame praeitį ir pasakodami paverčiame ją istorijomis. Tad laisvai prisimenantis žmogus yra pirminis, prigimtinis mūsų gyvenamo laiko veikėjas. Ne seržantų mokymo vienatinis vadovėlis šiandienos lietuvių stiprybei reikalingas. Akivaizdžiai būtina, kad vidurinės mokyklos pradžioje vaikystės slenksčius peržengiantys (5-6-tos klasės) mokiniai būtų gundomi, skatinami ir net verčiami tirti savo senelių ir tėvų pasakojimus, o ilgiau trunkančias mažų mažiausias istorijas – geneologinius vaikų naratyvus – būtina išlaisvinti neišvengiamiems skirtingumas. Tik tuomet mokytojas gali padėti laisvai ir nuoširdžiai prisimenamas asmeninės praeities gijas į bendresnių tautinės naracijos pynių pynes įpinti.

Suprantu, tai sudėtinga, o ir vertinimo bei egzaminavimo skaičiukų meistrams sunkiai įkandama. Kaip ir pagarba, tolerancija žmogui su kitokia atmintimi ir asmenine istorija. Kaip ir empatija, kurios labiausiai norisi palinkėti Kovo 11-sios laisvės tautai.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt